01
12 /
2012
Anksčiau popiežius Benediktas XVI apmąstė psalmes, kuriose atsispindėjo raudos ir pasitikėjimo Dievu motyvas, šįkart pontifikas aptaria šventiškos nuotaikos psalmę, apgiedančią Dievo stebuklus, padarytus savo tautai ir tebedaromus kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Benediktas XVI mus kviečia ir savo gyvenime visada gyventi viltimi, jog Dievas jau dabar yra su mumis, tarp mūsų.
125 (126) psalmė
Dievas – džiaugsmas ir viltis
| 1 | Kai Viešpats Ziono tremtinius parvedė, * mums atrodė lyg sapnas. |
| 2 | Kaip tuomet juokėsi mūsų burnos, * ir džiaugsmu spragėjo liežuvis! Tautos tuomet kalbėjo: * „Viešpats padarė jiems didžių dalykų!“ |
| 3 | Iš tikrųjų Viešpats mums didžių dalykų padarė, – * kokie mes buvom laimingi! |
| 4 | Viešpatie, klestėjimą mums vėl sugrąžinki, * kaip vandenis į išdžiūvusias upes Negebo. |
| 5 | Kas ašarodamas sėja, * džiūgaudamas nusiima derlių. |
| 6 | Eina žmogus ir verkia, * sėklą nešdamas sėjai, o sugrįš su džiaugsmu namolei, * derlingu nešinas pėdu. |
„Kai Viešpats Ziono tremtinius parvedė, mums atrodė lyg sapnas. Kaip tuomet juokėsi mūsų burnos, ir džiaugsmu spragėjo liežuvis!“ (1–2a eil.) Senesniame 125 (126) psalmės vertime šiose eilutėse kalbama apie „atkurtą dalią“, tai yra atkurtą pradinį būvį su visu ankstesniu jo teigiamumu. Pradedama nuo kančios ir stokos situacijos, į kurią Dievas atsiliepia išgelbėdamas ir sugrąžindamas į ankstesnį būvį, net dar labiau praturtintą ir pagerintą. Taip nutinka Jobui, kuriam Viešpats grąžina viską, ko jis neteko, tai padvigubindamas ir dar labiau palaimindamas (plg. Job 42, 10–13). Tą patį išgyvena Izraelio tauta, grįždama tėvynėn iš Babilono tremties. Ši psalmė kaip tik ir aiškinama turint prieš akis deportacijos į svetimą šalį pabaigą.
Sugrįžimas iš tremties – begalinio džiaugsmo patirtis
Iš tiesų grįžimas iš tremties yra kiekvieno dieviškojo įsikišimo paradigma, nes Jeruzalės žlugimas ir deportacija į Babiloną išrinktajai tautai buvo niokojanti patirtis ne tik politiniu bei visuomeniniu, bet ir religiniu bei dvasiniu lygmeniu. Šalies netektis, Dovydo karalystės pabaiga ir šventyklos sugriovimas atrodo kaip Dievo pažadų atšaukimas, ir Sandoros tauta, išbarstyta tarp pagonių, kelia skausmingus klausimus dėl Dievo, kuris, regis, juos apleido. Todėl tremties pabaiga ir grįžimas į tėvynę išgyvenami kaip įstabus grįžimas prie tikėjimo, pasitikėjimo ir bendrystės su Viešpačiu; tai „dalios atkūrimas“, apimantis ir širdies atsivertimą, atleidimą, vėl atgautą draugystę su Dievu, Jo gailestingumo suvokimą ir atnaujintą galimybę Jį šlovinti (plg. Jer 29, 12–14; 30, 18–20; 33, 6–11; Ez 39, 25–29). Tai per kraštus besiliejančio džiaugsmo, juoko ir džiugaus šūkavimo patirtis, tokia graži, kad „mums atrodė lyg sapnas“. Dieviškieji įsikišimai dažnai būna netikėto pavidalo, pranokstančio tai, ką gali įsivaizduoti žmogus. Todėl nuostaba ir džiaugsmas reiškiasi šlovinimu visose tautose: „Tautos tuomet kalbėjo: „Viešpats padarė jiems didžių dalykų!“ Iš tikrųjų Viešpats mums didžių dalykų padarė, – kokie mes buvom laimingi!“ (2b–3 eil.)
Šlovinti ir dėkoti
Dievas žmonių istorijoje daro stebuklus. Gelbėdamas apsireiškia kaip galingas ir gailestingas Viešpats, engiamųjų prieglobstis, neužmirštantis vargšų šauksmo (plg. Ps 9, 10. 13), mylintis teisingumą ir teisę, savo meilės pripildantis visą žemę (plg. Ps 33, 5). Todėl visos tautos, regėdamos Izraelio tautos išlaisvinimą, išvysta didžius dalykus, kuriuos Dievas daro savo tautai, ir aukština Viešpatį kaip Gelbėtoją. O Izraelis pratęsia tautų skelbimą, bet kaip pagrindinis veikėjas, tiesioginis dieviškojo veikimo adresatas: „Viešpats padarė mums didžių dalykų“; „mums“, bet tiksliau būtų: „su mumis“, hebrajiškai: ‚immanū‘, taip patvirtindamas privilegijuotą Viešpaties santykį su savo išrinktaisiais, savo viršūnę pasieksiantį ir pilnatviškai atsiskleisiantį sulig vardu Emmanuel, „Dievas su mumis“, kuriuo bus pavadintas Jėzus.
Melsdamiesi turėtume daugiau žvelgti į tai, kaip mūsų gyvenimo įvykiuose Viešpats mus saugo, veda ir mums padeda, turėtume ir šlovinti Viešpatį už tai, ką Jis mums padarė ir tebedaro. Toks dėmesys, virstantis dėkingumu, mums labai svarbus, mat patirto gėrio atminimas padeda ir tamsiomis valandomis. Dievas daro didžių dalykų, ir tas, kas tai patiria, dėmesinga širdimi pastebi Viešpaties gerumą, būna kupinas džiaugsmo. Šia šventiška gaida užbaigiama pirmoji psalmės dalis. Būti išgelbėtam ir parvestam į tėvynę yra tarsi būti grąžintam į gyvenimą: išlaisvinimas atveria juokui, bet sykiu ir lūkesčiui, kad bus išpildyta tai, ko dar trokštama ir meldžiama. Tai – antroji psalmės dalis: „Viešpatie, klestėjimą mums vėl sugrąžinki, kaip vandenis į išdžiūvusias upes Negebo. Kas ašarodamas sėja, džiūgaudamas nusiima derlių.“ (4–6 eil.).
Pasitikėjimo ir vilties mostas
Psalmės antrojoje dalyje matome, jog ji pranoksta istorinį įvykį ir atsiveria platesniam, teologinio pobūdžio matmeniui. Todėl paguodžianti išsilaisvinimo iš Babilono patirtis dar neatbaigta, „jau“ atėjusi, bet „dar ne“, nepaženklinta galutinės pilnatvės. Per tai malda, džiugiai aukštinanti išgyventą išgelbėjimą, atsiveria pilnatviško įgyvendinimo lūkesčiui. Psalmininkas vartoja įvaizdžius, savo visuma kreipiančius į slėpiningą atpirkimo tikrovę, kurioje susipina gauta ir dar laukiama dovana, gyvenimas ir mirtis, džiaugsmas lyg sapne ir kančios kupinos ašaros. Pirmas įvaizdis susijęs su sausomis Negebo dykumos upių vagomis, lyjant jos prisipildo veržliai plūstančio vandens, vėl atgaivinančio išdžiūvusį kraštą ir leidžiančio jam pražysti. Tad psalmininkas prašo, kad tautos dalios atkūrimas ir grįžimas iš tremties būtų kaip tas pagriebiantis ir nesustabdomas vanduo, gebantis dykumą paversti neišmatuojamomis žolės ir gėlių platybėmis.
Antras įvaizdis perkelia mus iš sausų ir uolėtų Negebo kalvų į laukus, kuriuos žemdirbiai įdirba, kad prasimaitintų. Nusakant išganymą, čia primenama žemdirbio patirtis – sunki ir varginanti sėjos akimirka ir nesuvaldomas džiūgavimas dėl derliaus. Ašarų lydima sėja, nes išmetama tai, kas dar gali būti duona, atsiduodant netikrumo kupinam laukimui: žemdirbys dirba, ruošia dirvą, beria sėklas, tačiau nežino, kur krenta sėklos, ar nesules jų paukščiai, ar jos sudygs, ar išleis šaknis, ar virs varpomis (plg. Mt 13, 3–9; Mk 4, 2–9; Lk 8, 4–8). Sėjimas yra pasitikėjimo ir vilties mostas; žmogaus darbas būtinas, bet paskui ateina bejėgiško laukimo metas, gerai žinant, kad gerą derlių lems daug veiksnių ir kad visada tyko nesėkmės pavojus. Vis dėlto žemdirbys po metų vėl daro tą patį ir beria savo sėklas. O kai jos virsta varpomis ir laukai pilni javų, džiaugiamasi, tarsi tai būtų nepaprastas stebuklas. Jėzui ši patirtis buvo gerai žinoma, ją Jis pasitelkdavo kalbėdamas su savaisiais: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.“ (Mk 4, 26–27) Tai – gyvenimo slėpinys, išganymo įstabūs „didieji dalykai“, kuriuos Viešpats daro žmonių istorijoje ir kurių paslapties žmonės nežino. Dieviškasis įsikišimas išsiskiria audringu matmeniu – kaip Negebo upės ir laukų grūdai, pastarieji taip pat primena Dievo dalykams būdingą disproporciją tarp sėjimo pastangų ir neapsakomo džiaugimosi derliumi, tarp baimės lydimo laukimo ir džiuginančio pilnų klojimų vaizdo, tarp mažytės į dirvą beriamos sėklos ir didžiulės krūvos saulės aukso spalva nuspalvintų pėdų. Sulaukus derliaus, viskas persikeičia: verksmas baigiasi, vietą užleisdamas džiaugsmo šūksniams.
Tikinčiojo viltis – Dievas jau dabar yra su mumis
Visu tuo psalmininkas nusako išgelbėjimą, dalios atkūrimą ir grįžimą iš tremties. Deportacija į Babiloną, kaip ir bet kuri kita kančios ir krizės situacija, sukelta abejonių ir tariamos Dievo tolybės, yra savotiška, pasak psalmininko, sėja. Kristaus slėpinys Naujojo Testamento šviesoje žinią padaro dar aiškesnę ir akivaizdesnę: tikintysis, žengiantis per tą tamsą, yra lyg dirvon nukritęs sėklos grūdas, numirštantis, kad duotų daug vaisių (plg. Jn 12, 24). Arba, pasitelkiant kitą Jėzaus mėgstamą įvaizdį, lyg moteris, kenčianti gimdymo skausmus, tačiau paskui pradžiunganti, kad gimė pasauliui žmogus (plg. Jn 16, 21).
Ši psalmė mus moko, kad melsdamiesi visada būtume atviri vilčiai ir tvirtai tikėtume į Dievą. Mūsų istorija, dažnai net ir paženklinta skausmo, netikrumo ir krizės akimirksnių, yra išganymo ir „dalios atkūrimo“ istorija. Kaip dirvon nukritęs ir varpa virtęs sėklos grūdas, visos mūsų tremtys baigiasi ir visos ašaros nudžiūva Kristuje, Jo kryžiaus, į gyvenimą perkeistos mirties, slėpinyje. Ir mums Jėzaus Kristaus atradimas yra didysis Dievo „taip“, mūsų dalios atkūrimo džiaugsmas. Tačiau kaip tie, kurie kupini džiaugsmo grįžę iš Babilono rado nuskurdusią ir nuniokotą šalį ir verkdami kentėjo sėjos sunkumus, nežinodami, ar galiausiai tikrai sulauks derliaus, lygiai taip ir mūsų, po Jėzaus Kristaus – mūsų gyvenimo, tiesos ir kelio – atradimo įžengusių į tikėjimo žemę, „tikėjimo šalį“, dažnai laukia tamsus, atšiaurus ir sunkus gyvenimas, ašarų lydima sėja, tačiau tada esame tikri, kad Kristaus šviesa mums galiausiai tikrai dovanos didelį derlių. O tamsiomis naktimis turime išmokti neužmiršti, kad šviesa yra čia, kad Dievas jau yra tarp mūsų ir kad galime sėti kupini didžiausio pasitikėjimo, jog Dievo „taip“ yra stipresnis už mus visus. Svarbu niekada neprarasti šio atminimo, kad Dievas jau yra mūsų gyvenime, šio gilaus džiaugsmo, kad Dievas įžengė į mūsų gyvenimą ir mus išlaisvino – mus aplankiusio dėkingumo už Jėzaus Kristaus atradimą. Ir šis dėkingumas yra mums pasitikėjimo teikianti vilties žvaigždė, šviesa, nes būtent sėjos vargai yra naujojo gyvenimo, didžiulio ir galutinio džiaugimosi Dievu pradžia.
Parengė Ieva Bobinaitė
