01
06 /
2012
Šįkart popiežius Benediktas XVI mums pateikia besimeldžiančio Elijo pavyzdį. Šis pranašas meldžia Viešpaties apsireiškimo ir savo tautos širdžių atvertimo tam, kad Izraelio tauta vieninteliu savo Dievu pripažintų Viešpatį ir suvoktų savo, kaip Dievo tautos, tapatybę. Popiežius pabrėžia, kad tikrasis Dievo garbinimas yra dovanoti save Dievui ir žmonėms.
Senovės Izraelio religijos istorijoje didelis vaidmuo teko pranašams, jų mokymui ir skelbimui. Tarp jų išsiskiria Elijas, Dievo pašauktas vesti tautą į atsivertimą. Jo vardas reiškia „Viešpats yra mano Dievas“, ir su tuo vardu visiškai dera jo gyvenimas, paskirtas skatinti tautą pripažinti Viešpatį vieninteliu Dievu. Siracidas apie Eliją sako: „Tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis.“ (Sir 48, 1) Su šia ugnimi Izraelis vėl atranda kelią Dievop. Elijo tarnyba paženklinta maldos: jis meldžia Viešpatį sugrąžinti gyvybę jį priglaudusios našlės sūnui (plg. 1 Kar 17, 17–24); bėgdamas nuo nužudyti jį trokštančios karalienės Jezabelės į dykumą, šaukia Viešpačiui, kad yra išsekęs ir kamuojamas baimės (plg. 1 Kar 19, 1–4); bet pirmiausia ant Karmelio kalno pasirodo kaip užtarėjas, viso Izraelio akivaizdoje melsdamas, kad Viešpats apsireikštų ir atvertų savo tautos širdis. Šis epizodas ir bus aptariamas šioje katechezėje.
Elijo ir Baalo pranašų susidūrimas
Šiaurės Karalystėje IX amžiuje prieš Kristų, karaliaus Ahabo laikais, Izraelyje ėmė atvirai reikštis sinkretizmas. Tauta garbino ne tik Viešpatį, bet ir Baalą, kuris, tikėta, dovanoja lietų, padaro laukus derlingus, suteikia gyvybę žmonėms ir galvijams. Dėdamasi, kad seka Viešpačiu, neregimu ir slėpiningu Dievu, tauta ieškojo pagalbos kreipdamasi ir į suprantamą bei prognozuojamą dievą, iš kurio mainais už aukas tikėjosi sulaukti derlingumo ir klestėjimo. Izraelis buvo bepasiduodąs stabmeldystės pagundai, nuolatiniam tikinčiojo gundymui, kai klaidingai įsivaizduojama, jog įmanoma „tarnauti dviem šeimininkams“ (plg. Mt 6, 24; Lk 16, 13) ir neperžvelgiamus tikėjimo į Visagalį kelius pasilengvinti pasitikint bejėgiu, žmogaus sukurtu dievu.
Kaip tik trokšdamas demaskuoti apgaulingą tokios nuostatos kvailystę, Elijas surenka Izraelio tautą ant Karmelio kalno ir liepia jiems pasirinkti: „Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!“ (1 Kar 18, 21) Ir pranašas, Dievo meilės nešėjas, apsisprendimo momentą nepalieka tautos vienos, bet padeda jai apreikšdamas tiesą: jis ir Baalo pranašai paruoš auką ir melsis, o tikrasis Dievas pasirodys atsakydamas ugnimi, sudeginsiančia auką. Taip prasideda varžybos tarp pranašo Elijo ir Baalo sekėjų, o iš tikrųjų tarp Izraelio Viešpaties, išganymo ir gyvybės Dievo, ir nebylaus bei tuščio stabo (plg. Jer 10,5). Sykiu varžybos prasideda tarp dviejų visiškai skirtingų būdų, kaip kreiptis į Dievą ir jam melstis.
Elijo ir Baalo pranašų maldos laikysena
Baalo pranašai šaukia, kursto save, klupčiodami šoka, taip panyra į pagavos įkarštį, kad net čaižo save kalavijais ir ietimis, kol apsipila kraujais (plg. 1 Kar 18, 28). Šaukdamiesi savo dievo, jie remiasi savimi, tikisi savo jėgomis priversti jį atsakyti. Čia atsiskleidžia apgaulinga stabo tikrovė: žmogus laiko jį tuo, ką galima valdyti savo jėgomis, prie ko galima prisiartinti savo išgalėmis bei gyvybine jėga. Užuot atvėręs žmogaus širdį Kitam, išlaisvinančiam santykiui, leidžiančiam išžengti iš savojo egoizmo ankštumos ir įžengti į meilės bei abipusio dovanojimosi matmenį, stabo garbinimas užsklendžia asmenį išskirtiniame ir beviltiškame savęs paties ieškojimo rate. Apgaulingumo esmė ta, kad stabą garbinantis žmogus jaučiasi priverstas imtis kraštutinių veiksmų, iliuziškai mėgindamas palenkti jį savo valiai. Todėl Baalo pranašai žaloja save, čaižo savo kūną: dramatiškai ironiškas gestas – stengdamiesi išgauti iš savo dievo atsaką, gyvybės ženklą, jie apsipila krauju, simboliškai apsigaubia mirtimi.
Visiškai kitokia yra Elijo maldos laikysena. Jis prašo tautą prisiartinti, taip įtraukdamas ją į savo veiksmus ir maldą. Mesdamas Baalo pranašams iššūkį, jis siekė grąžinti paskui stabus nuklydusią tautą Dievui. Todėl nori, kad Izraelis su juo susivienytų, tapdamas jo maldos bei tolesnio vyksmo dalyviu ir pagrindiniu veikėju. Tada pranašas pastato aukurą. Tam, kaip parašyta, panaudoja „dvylika akmenų pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo atėjęs Dievo žodis: Tavo vardas bus Izraelis“ (31 eil.). Šie akmenys simbolizuoja visą Izraelį ir primena Izraelio išrinkimo, ypatingos meilės ir išgelbėjimo istoriją. Liturginiam Elijo aktui tenka lemiama reikšmė; aukuras yra šventa vieta, rodanti Viešpaties artumą, tačiau jį sudarantys akmenys žymi tautą, kuri dabar, tarpininkaujant pranašui, simboliškai pastatoma priešais Dievą, tampa „aukuru“, atnašos ir aukos vieta.
Izraelio Dievas
Tačiau būtina, kad simbolis taptų tikrove, kad Izraelis pažintų tikrąjį Dievą ir vėl atrastų savąją kaip Viešpaties tautos tapatybę. Todėl Elijas prašo Dievą apsireikšti, o dvylika akmenų taip pat skirti ir Viešpačiui priminti Jo ištikimybę. Jo šaukimosi žodžiai kupini prasmės ir tikėjimo: „Viešpatie, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, Viešpatie, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis.“ (36–37 eil.; plg. Iš 32, 36–37). Dievas taip įsitraukęs į žmonių istoriją, kad jo vardas neatsiejamai susijęs su protėvių vardais, ir pranašas dabar ištaria tą šventą vardą, kad Dievas atsimintų ir pasirodytų ištikimas, o Izraelis pasijustų vardo kviečiamas vėl tapti ištikimas. Elijo ištartas dieviškasis titulas iš tiesų šiek tiek stebina. Vietoj įprastinės formulės „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ jis pavartoja mažiau paplitusį kreipinį: „Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievas.“ „Jokūbo“ vardo pakeitimas „Izraeliu“ primena Jokūbo kovą prie Jaboko brastos ir vardo pakeitimą (plg. Pr 32, 31). Pranašas meldžiasi už Šiaurės Karalystės tautą, kuri ir vadinama Izraeliu, skirtingai nuo Judo, vadinamo Pietų Karalyste. Ir dabar ši tauta, rodos, užmiršusi savo kilmę ir privilegijuotą santykį su Viešpačiu, girdi, jog yra šaukiama vardu, tariant Dievo, protėvių Dievo ir tautos Dievo, vardą: „Viešpatie, Dieve <…> Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas.“
Atsakas – absoliuti meilė
Elijas prašo, kad tauta pagaliau suvoktų ir visapusiškai pažintų, kas iš tikrųjų yra jos Dievas, ir kad priimtų lemtingą sprendimą klausyti vien jo, tikrojo Dievo. Mat tik taip Dievas pripažįstamas kaip toks, koks yra, kaip absoliutus ir transcendentinis, negretinant prie jo kitų dievų. Būtent toks tikėjimas Izraelį daro Dievo tauta ir jis skelbiamas gerai žinomais žodžiais „Klausykis, Izraeli“: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ (Įst 6, 4–5). Į Dievo absoliutumą tikintysis privalo atsiliepti absoliučia, totalia meile, apimančia visą gyvenimą, visas jėgas, visą širdį. Melsdamas atsivertimo, pranašas kaip tik meldžia savo tautos širdies atsivertimo. „Kad ši tauta žinotų, jog tu, Viešpatie, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis!“ (1 Kar 18, 37) Elijas savo užtarimu Dievo meldžia to paties, ką padaryti norėtų ir pats Dievas: apsireikšti visu savo gailestingumu, ištikimybe, kaip Viešpats, kuris atleidžia, atverčia, perkeičia.
Dievo apsireiškimas
Kaip tik tai ir nutinka: „Tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia šaukdami: Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!“ (38–39 eil.). Ugnis dabar parodo Dievo meilę. Baalas, nebylus ir bejėgis dievas, į savo pranašų šaukimąsi neatsakė, o Viešpats atsako ir tai padaro nedviprasmiškai, ne tik sudegindamas deginamąją auką, bet ir išdžiovindamas visą vandenį, išpiltą aplink aukurą. Izraeliui daugiau abejonių nebegali kilti; į jo silpnumą, abejojimą, tikėjimo stygių atsakyta dieviškuoju gailestingumu. Baalas, apgaulingas stabas, dabar nugalėtas, ir tauta, kuri atrodė pražuvusi, vėl atrado tiesos kelią ir pati save.
Kokia šios istorijos sąsaja su dabartimi? Pirma, kalbama apie pirmajam įsakymui teiktiną pirmenybę. Kai Dievas pranyksta, žmogus įpuola į stabmeldystės vergovę: mūsų laikais šitai savuoju vergavimu stabams parodė totalitariniai režimai, šitai rodo ir įvairios nihilizmo formos, darančios žmogų priklausomą nuo stabų ir stabmeldystės; jos pavergia jį. Antra, pirmutinis maldos tikslas yra atsivertimas – Dievo ugnis, perkeičianti mūsų širdį ir padaranti mus gebančius regėti Dievą ir gyventi pagal Dievo valią bei dėl kitų. Ir trečia: Bažnyčios tėvai mums sako, kad ir ši istorija apie pranašą pranašiška, mat – pasak jų – yra būsimojo Kristaus šešėlis, žingsnis Kristaus link. Jie mums taip pat sako, jog čia regime tikrąją Dievo ugnį – meilę, nuvedančią Viešpatį ant kryžiaus, ligi tobulo savęs atidavimo. Tad tikrasis Dievo garbinimas yra dovanoti save Dievui ir žmonėms. Tikrasis garbinimas yra meilė. Ir tikrasis Dievo garbinimas ne griauna, bet atnaujina ir perkeičia. Tikrai, Dievo ugnis, meilės ugnis sudegina, perkeičia, nuvalo, bet kaip tik per tai ne sugriauna, bet sukuria mūsų būties tiesą, atkuria mūsų širdis. Ir tik taip mes, tikrai gyvi Šventosios Dvasios ugnies, Dievo meilės ugnies malone, garbiname Dievą dvasia ir tiesa.
Parengė Ieva Bobinaitė
