01
09 /
2015
„Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ (Lk 6, 27–38)
SKAITYTI: „MYLĖKITE SAVO PRIEŠUS“
Šioje Evangelijoje yra įsakymas ir pažadas. Joje galima atpažinti etikos „aukso taisyklę“ – „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“, – kuri yra daugmaž bendra visoms religijoms. Ją galima surasti dažniausiai neigiama forma, kaip Tobito knygoje pvz.: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk.“ (Tb 4, 15) Evangelijai būdinga pabrėžti teigiamą aspektą: ne tik drausti neteisingus veiksmus, bet liepti daryti meilės artimui įkvėptus veiksmus.
Tačiau tikroji naujovė šioje Evangelijoje yra du kartus pakartotas priešų meilės įsakymas. Ją labai aiškiai pabrėžia šv. Matas: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5,43–44)
Įsakymas mylėti priešus nesuvokiamas, jeigu meilę suprantame tik kaip jausmą. Tačiau apie jausmus čia Jėzus nekalba. Kad gerai suprastume, jis aprašo veiksmus, kuriuos reiškia priešų meilės įsakymas: daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti tuos, kurie mus keikia ir t. t. Atleisti nereiškia pamiršti, o ryžtis nebekalbėti apie kito kaltę, ir ja niekad nesinaudoti prieš jį.
Paskutinieji įsakymai (atsisakyti gintis ir reikalauti atlygio) lyg užgauna mūsų teisingumo jausmą: argi reikia pasyviai nusileisti neteisingumui? Jėzus ne neigia paradoksą, o skatina įsigilinti į šį įsakymą trimis būdais: pirma, jis palygina tikinčiųjų ir nusidėjėlių elgesį. Gal priešų meilės įsakymas atrodo nesuprantamas, tačiau kuo iš esmės skirtųsi tikinčiųjų ir nusidėjėlių gyvensenos, jeigu jo nebūtų? Tikintysis turi semtis gilesnio teisingumo iš savo tikėjimo.
Antra, Jėzus kalba apie atlygį tiems, kurie įgyvendins priešų meilę. Nuo įsakymo pereiname prie pažado: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis.“ Ši tema dažna Evangelijoje: žmogus turi nesiekti atlygio žemėje (kaip daro eiliniai žmonės, „nusidėjėliai“), kad galėtų atrasti kitokį – vertesnį – atlygį (plg. Lk 14,12–14). Broliškoji meilė yra vilties aktas.
Trečia, Jėzus atskleidžia kilnumą tų, kurie laikosi priešų meilės įsakymo: jie tampa Aukščiausiojo vaikai. Evangelijoje pagal Matą Jėzaus kalba baigiasi taip: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Evangelija pagal Luką leidžia suprasti, apie kokį tobulumą čia kalbama: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ Netobulas žmogus gyvena „dieviškuoju mastu“ ir tampa tobulas meilėje, kai atsisako teisti, smerkti ir dosniai dovanoja.
MEDITUOTI: „BŪSITE AUKŠČIAUSIOJO VAIKAI“
„Būsite Aukščiausiojo vaikai“. Pirmasis iš Aukščiausiojo vaikų yra pats Dievo viengimis Sūnus – Jėzus. Skelbdamas naująjį įstatymą, Jis kalba apie savo paties gyvenimo būdą, apie savo gyvenimo palaiminimus, ir kviečia sekti paskui. Tik eidami Jo pėdomis ir priimdami Jo meilę mums galime įsigilinti į Jo mokymą. Kristus yra tas, kuris laimina nazariečius niekinantį Natanaelį, kuris leidžiasi apiplėšiamas ant Golgotos ir meldžiasi už savo kankintojus ant kryžiaus.
Atsižvelgdami į visą Jėzaus gyvenimą, galime suprasti tikrąją priešų meilės įsakymo prasmę ir nesustoti prie regimo paradokso. Kristaus gyvenimas ir kančia nėra silpnumas ir pasyvumas, nes Jis ne kartą ištrūksta iš į Jį pasikėsinančių rankų ir atsiduoda laisvai, kai ateina Jo valanda: „Niekas neatima [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ (Jn 10, 18) Dar prieš aukštuosius kunigus ir Pilotą Jis drąsiai liudija tiesą. Tarnui, kuris jam smogė per veidą, Jėzus neatsuka kito skruosto, bet atsako: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“
Tad ką reiškia įsakymas nesiginti ir nereikalauti teisingumo? Gailestingas žmogus neatsisako tiesos ir teisingumo, tačiau jis siekia daugiau: brolio sugrįžimo ir susitaikinimo su juo. Tas, kuris broliškos meilės įkvėptas siekia tokio tikslo turi nesilaikyti siauro teisingumo, bet duoti su pertekliumi. Antras antausis, marškiniai ir dar daugiau yra dažniausiai šio susitaikinimo kaina.
Neatsukęs antro skruosto, kad paliudytų tiesą, Jėzus žinojo, kad bus žiauriai plakamas. Jo gyvenimas, stebuklai ir liudijimas tiesą suprantami tik Jo kančios šviesoje: paskutinis Kristaus žodis nėra teisingumo įrodymas ir reikalavimas, o Jo paties atsidavimas, kad būtume išvaduoti iš nuodėmės. Kartu su Aukščiausiojo Sūnumi, esame pašaukti būti ne teisingumo reikalautojais, o atnaujinto teisingumo kūrėjais.
MELSTIS: „JIS MALONINGAS IR NEDĖKINGIESIEMS, IR PIKTIESIEMS“
Viešpatie, aukso taisyklė įgyja giliausią prasmę ant Tavo lūpų, nes mus mylėjai, kai gyvenome kaip Dievo priešai, už mus meldeisi ir mus palaiminai, kai Tave išdavėme ir nukankinome.
Net nebūtume išdrįsę pasakyti, jog norime, kad mus taip mylėtų, nes nuodėmė atima meilės troškimą. Dėkojame Tau, kad išdrįsai save įsivaizduoti nusidėjėlio kailyje, ir padarei mums tai, ką būtum norėjęs, kad Tau padarytų.
Dėkojame Tau, kad ne tik iš aukšto dangaus į mus pasižiūrėjai, ne tik įsivaizdavai save nusidėjėlio kailyje, bet prisiėmei mūsų prigimtį ir tapai mūsų broliu.
Padėk, kad niekad nepamirštume šio dieviško saiko, kuriuo mus mylėjai, kad galėtume mylėti vieni kitus tuo pačiu.
Amen.
Br. Pranciškus Ksaveras CSJ,
Vilniaus šv. Jono Teologo vienuolynas
