Apmąstyti jubiliejų

Šventes ir sukaktis reikia švęsti. Švęsti tam, kad susitiktume, bendrautume ir dėkotume. O dėkodami neretai ir susimąstome: kas vyko iki šiol, kaip gyvensiu toliau? Nors taip vyksta retai, bet būtų geriau, kad vyktų dažniau. Todėl puiku, kad yra jubiliejai. Jų metu tikrai susimąstome. Juk tada ne tik dovanos būna gausesnės ir kalbos ilgesnės, bet ir šiaip visko daugiau, net ir minčių daugiau aplanko.

Todėl gerai, kad yra ir Bažnyčios Jubiliejiniai metai kas 25-erius metus. Bent jau tokiais metais kiekvienas katalikas yra kviečiamas įsipareigoti dažniau ir plačiau (o gal net ir giliau?) pamąstyti: koks gi esu krikščionis? Kas mano krikščioniškume keičiasi ir ar keičiasi? O jei ne, tai kodėl?

2025-ųjų Jubiliejinių metų tema yra Vilties piligrimai. Taigi, viltis ir piligrimystė. Manau, pavadinimas duoda labai daug peno apmąstymams. Juk tikrąją piligrimystę pirmiausia išgyvename fiziškai, t. y. kūnu, tiksliau, kojomis. O viltis yra grynai dvasinis fenomenas, ji nėra ir negali būti siejama su medžiagiškumu, apčiuopiamybe. Nueitą kelią galiu išmatuoti kilometrais, sudegintomis kalorijomis, tačiau vilties pamatuoti niekaip ir niekuo negaliu, galiu tik pasakyti, kad „turiu didelę viltį“ arba „esu žiauriai nusivylęs“, tačiau kaip galėčiau ją pasverti ar išmatuoti?

Taigi, kaip Bažnyčios nariai, 2025-uosius esame kviečiami švęsti tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Kaip? Dvasiškai – maldoje šlovindami Viešpatį, dėkodami Jam, užtardami prieš Jį kitus ir įsipareigodami Jam bei žmonėms, o fiziškai – tuos įsipareigojimus įgyvendindami. Juk žinome, kad „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 20). Tačiau tūlas tikintysis pasakys: „Juk tai yra įprasta krikščionio praktika!“ „Taip!“, atsakysiu. Tačiau šįkart ši praktika dėl Jubiliejaus yra šiek tiek kitokia. Esame kviečiami sustoti, t. y. susimąstyti apie tai, kaip mums sekasi įgyvendinti tą „įprastą praktiką“. Ir vėl girdžiu uolų kataliką sakant: „Bet tam yra išpažintis, rekolekcijos!“ Ir vėl jam atsakysiu: „Taip!“ Todėl į apmąstymus sustojimuose turėsiu įtraukti ir šių mano tikėjimo praktikų reviziją, jas įvertinti.

O kas yra ir kada turi vykti tie sustojimai – Jubiliejinių metų programos jubiliejai? Greta gausių veiklų šioje programoje yra net 35 taip vadinami jubiliejai, skirti konkrečios srities atstovams ar žmonių grupėms. Šiems jubiliejams yra skirtos nuo 1 iki 3 dienų. Pavyzdžiui, pirmasis vadinosi Komunikacijos pasaulio jubiliejus ir truko nuo sausio 24 iki 26 dienos, o paskutinysis bus Kalinių jubiliejus, kuris vyks gruodžio 14 d. Kiek matau paskelbtoje programoje, tų jubiliejų dienomis vyks Mišios ir kitos apeigos paskelbtųjų grupių nariams, susirinkusieji taip pat diskutuos, turės susitikimus jiems (joms) aktualiais klausimais.

Šiandien, kuomet rašau šias mintis, dar nežinau, kokius jubiliejus apmąstysiu, tačiau tikrai žinau, kad ne visus 35, nes dalis veiklų ir sričių man asmeniškai yra tolimos (pvz., vyskupų, seminaristų, orkestrų). Tačiau tikrai žinau, kad Jubiliejinių metų kalendorių seksiu ir savo kasdienes meditacijas tomis dienomis praplėsiu apmąstydamas man artimas temas, įsivertindamas ir pasiryždamas konkretiems darbams. Nebūtinai nacionalinio lygmens darbams, bet konkretiems veiksmams savo artimoje aplinkoje (šeimoje, kaimynystėje ar parapijoje).

Smagu, kam pavyks asmeniškai ar su bendraminčiais sudalyvauti Jubiliejinių metų renginiuose, pavyzdžiui, Lietuvos piligrimystėje Romoje kovo 1–4 dienomis ar kituose jubiliejuose Romoje arba kitur. Savo kalendoriuje jau pasižymėjau „Vilties šventę“ Kaune birželio 28 d. Gal ten ir susitiksime, „Magnificat“ maldininke? Palaimintų mums visiems Jubiliejaus metų!

Dr. Aurimas M. Juozaitis,
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija

 

VILTIS NEAPGAUNA
Ištrauka iš bulės dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo

Įsitvirtinti viltyje

Kita su amžinuoju gyvenimu susijusi tikrovė yra Dievo teismas tiek mūsų gyvenimo pabaigoje, tiek laikų pabaigoje. […] Yra teisinga labai sąmoningai ir rimtai ruoštis gyvenimo visumos apibendrinimo momentui, kartu visada turime tai daryti remdamiesi viltimi – dieviškąja dorybe, palaikančia gyvenimą ir leidžiančia nepasiduoti baimei. Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8. 16), teismas bus grindžiamas meile, ypač tuo, ką padarėme ar ko nepadarėme dėl vargstančiųjų, tarp kurių yra pats Teisėjas Kristus (plg. Mt 25, 31–46). Todėl tai yra kitoks nei žmonių ar žemiškųjų tribunolų teismas; jis turi būti suprantamas kaip tiesos santykis su Dievo meile ir su savimi pačiu nesuvokiamame dieviškojo gailestingumo slėpinyje. […] Kaip rašė Benediktas XVI, „Teismo akimirką patiriame bei priimame šį jo meilės perviršį viso blogio pasaulyje ir mumyse atžvilgiu. Meilės skausmas virsta mūsų išgelbėjimu ir džiaugsmu“ (Spe salvi, 47).

Taigi teismas yra susijęs su išganymu, kurio tikimės ir kurį Jėzus mums laimėjo savo mirtimi ir prisikėlimu. Todėl jis skirtas atverti mus galutiniam susitikimui su Viešpačiu. Kadangi šiuo atžvilgiu negalima manyti, kad padarytas blogis liktų paslėptas, jis turi būti nuskaistintas, kad taptų įmanomas mūsų galutinis susitikimas su Dievo meile. Šia prasme suprantama reikmė melstis už tuos, kurie baigė savo žemiškąją kelionę, solidarus maldingas užtarimas, kurio veiksmingumas grindžiamas šventųjų bendryste, bendru ryšiu, vienijančiu mus Kristuje, kūrinijos pirmagimyje. Taigi Jubiliejiniai atlaidai maldos dėka ypač skirti tiems, kurie buvo prieš mus, kad jie sulauktų visiško gailestingumo.

Atlaidai leidžia mums suvokti, koks beribis yra Dievo gailestingumas. Neatsitiktinai seniau sąvokos „gailestingumas“ ir „atlaidai“ vartotos pakaitomis, o pastarąja buvo siekiama išreikšti beribę Dievo atleidimo pilnatvę.

Atgailos sakramentas laiduoja, kad Dievas atleidžia mūsų nuodėmes. Psalmės žodžiai kupini paguodos: „Jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu. […] Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės. […] Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes. Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs, taip didi jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems; kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 3–4. 8. 10–12). Sakramentinis sutaikinimas yra ne tik graži dvasinė galimybė, bet ir lemiamas, esminis bei būtinas žingsnis kiekvieno žmogaus tikėjimo kelyje. Per jį leidžiame Viešpačiui sunaikinti mūsų nuodėmes, išgydyti mūsų širdis, pakelti mus ir apkabinti, per jį Viešpats mums atskleidžia savo švelnų ir gailestingą veidą. Juk nėra geresnio būdo pažinti Dievą, kaip priimti jo siūlomą susitaikinimą (plg. 2 Kor 5, 20), mėgautis jo atleidimu. Todėl neatsisakykime išpažinties, bet iš naujo atraskime šio gydančio ir džiuginančio sakramento grožį, nuodėmių atleidimo grožį!

Tačiau, kaip žinome iš asmeninės patirties, nuodėmė „palieka žymę“, ji turi pasekmes: ne tik išorines, susijusias su įvykdyto blogio padariniais, bet ir vidines, nes „kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi ištaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje)“ (KBK, 1472). Taigi mūsų silpname, blogio paveiktame žmogiškajame būvyje lieka „nuodėmės likučiai“. Jie pašalinami per atlaidus, visada veikiančius per Kristaus malonę […].

Tokia visiško atleidimo patirtis negali neatverti mūsų širdžių ir protų poreikiui savo ruožtu atleisti kitiems. Atleidimas nepakeičia praeities, jis negali pakeisti to, kas jau įvyko; ir vis dėlto atleidimas įgalina pakeisti ateitį ir gyventi kitaip, be apmaudo, kartėlio ir keršto. Atleidimo nušviesta ateitis leidžia praeitį matyti kitomis, giedresnėmis, akimis, net jei jos vis dar užtvindytos ašarų. […]

Didingiausią vilties liudijimą parodo Dievo Motina. Joje matome, kad viltis yra ne lengvabūdiškas optimizmas, bet malonės dovana gyvenimo tikrovėje. Kaip ir kiekviena mama, kaskart žvelgdama į savo Sūnų, ji galvojo apie jo ateitį ir, be abejo, jos širdyje liko įsirėžę tie žodžiai, kuriuos jai šventykloje ištarė Simeonas: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35). Ir kryžiaus papėdėje, matydama kenčiantį ir mirštantį nekaltą Jėzų, nors ir kamuojama nepakeliamo skausmo, ji pakartojo savo „taip“, neprarasdama vilties ir pasitikėjimo Viešpačiu. Taip ji bendradarbiavo dėl mūsų, kad išsipildytų tai, ką skelbė jos Sūnus, „jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31); per šį iš meilės paaukotą skausmą ji tapo mūsų Motina, Vilties motina. Neatsitiktinai liaudiškajame pamaldume Švenčiausioji Mergelė tradiciškai vadinama Stella maris – šiuo titulu išreiškiama tikra viltis, kad audringose gyvenimo permainose Dievo Motina ateina mums į pagalbą, palaiko mus ir kviečia pasitikėti bei toliau viltis.

[…] Kviečiu piligrimus, atvykstančius į Romą, sustoti pasimelsti šio miesto Marijos šventovėse, pagerbti Mergelę Mariją ir šauktis jos globos. Esu įsitikinęs, kad visi, ypač kenčiantieji ir vargstantieji, galės patirti tos labiausiai iš visų mamų mylinčios, niekada savo vaikų nepaliekančios Motinos artumą, Motinos, kuri šventajai Dievo tautai yra „tikros vilties ir paguodos ženklas“ (Lumen gentium, 68).

[…] Atsigręžkime į Šventąjį Raštą ir įsiklausykime į šiuos mums skirtus žodžius, raginančius ieškoti „prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 18–20). Tai stiprus raginimas niekada neprarasti mums suteiktos vilties, tvirtai jos laikytis ir rasti prieglobstį Dieve.

Įtaigus inkaro įvaizdis padeda suvokti mūsų turimą stabilumą ir saugumą atsidūrus audringuose gyvenimo vandenyse, jei pasikliaujame Viešpačiu Jėzumi. Audros niekada mūsų neįveiks, nes esame įsitvirtinę malonės viltimi, įgalinančia mus gyventi Kristuje nugalint nuodėmę, baimę ir mirtį. Ši viltis, daug didesnė už kasdienį pasitenkinimą ir gyvenimo sąlygų gerėjimą, pakyli mus anapus išbandymų ir skatina keliauti neišleidžiant iš akių didingo tikslo, į kurį esame pašaukti – Dangaus.

[…] Jubiliejus bus Šventieji metai, paženklinti neblėstančios, Dieve glūdinčios vilties. Tegul jie padeda mums iš naujo atrasti būtiną pasitikėjimą tiek Bažnyčia, tiek visuomene, tiek tarpasmeniniais, tiek tarptautiniais santykiais, tiek puoselėjant kiekvieno žmogaus orumą ir pagarbą kūrinijai. Tegul mūsų tikėjimo liudijimas būna pasaulyje tikros vilties raugas, skelbiantis naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13), kur galėsime gyventi teisingai, tautų santarvėje laukdami Viešpaties pažado išsipildymo.

Nuo šiol leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta. Tegul mūsų gyvenimas jiems byloja: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Ps 27, 14). Tegul vilties stiprybė pripildo mūsų dabartį, kai su pasitikėjimu laukiame sugrįžtant Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam šlovė ir garbė dabar ir ateinančiais amžiais.

Popiežius Pranciškus, SPES NON CONFUNDIT.
Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo, 22–25, 2024 m. gegužės 9 d., in: lvk.lcn.lt.
© Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija

***

JUBILIEJAUS KALENDORIUS

2025 m. kovo 1–4 d.
Lietuvos piligrimystė Romoje

Susitikimai su popiežiumi ir kitais piligrimais iš Lietuvos, šv. Mišios ir bendra malda kiekvieną dieną, jubiliejinių bazilikų, Romos miesto lankymas ir t. t.

2025 m. kovo 8–9 d.
Savanorystės pasaulio jubiliejus
Laukiami nevyriausybinių ir kitų organizacijų savanoriai, nariai, darbuotojai ir socialiniai darbuotojai.

2025 m. kovo 28–30 d.
Gailestingumo misionierių jubiliejus

 

• «