01
03 /
2022
„Magnificat“ viršelį šį mėnesį puošia prancūzų dailininko Žano Burdišono (Jean Bourdichon, apie 1457–1521) iš Tūro miesto iliuminacija „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Krikščionybei Apreiškimas – neabejotinai svarbus įvykis, Dievo plano išgelbėti žmoniją per Kristų pradžia ir dėl to – vyraujanti krikščioniškosios dailės tema.
Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad Dievas siunčia arkangelą Gabrielių į Nazaretą pas Mergelę Mariją. „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ – kreipiasi į ją, o sumišusią nuramina: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. […] Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 28–35).
Auksu švytinčioje iliuminacijoje akys pirmiausia nukrypsta dešinėn, į didžiulius nedidelio angelo sparnus – suskliaustus, neįprastai žalios spalvos ir dėl to šiek tiek primenančius pavasarį ką tik išsiskleidusius lapus. Nepaisant nuostabių sparnų, iš kurių atpažįstame nežemišką būtybę, arkangelas Gabrielius labiau primena patikimą, gerai pažįstamą bičiulį, nei sumišimą keliančią dievišką būtybę. Tokį įspūdį sukuria jo sukryžiuotos rankos, paprastas, tarsi laukiantis žvilgsnis. Slėpiningą anapusinę nuotaiką labiau kuria auksinis švytėjimas, apgaubiantis visą Apreiškimo sceną.
Marija vaizduojama pamaldžiai sudėjusi rankas, apmąstanti tokį angelo pasveikinimą. Jos apsiaustas – tradicinės mėlynos spalvos, simbolizuojančios dieviškumą, tiesą, pastovumą, ištikimybę. Nuo XV a. Marija beveik visada vaizduojama mėlynu apsiaustu, bet senesniuose, iš Rytų kilusiuose atvaizduose apsiaustas dažniau yra tamsiai raudonas, išreiškiantis karališką Dievo Motinos statusą.
Priešais Mariją – atversta knyga. Vaizduojant Apreiškimą tai nuolatinis Mergelės atributas. Pasak šv. Bernardo, ji skaito Izaijo pranašystę: „Todėl Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis“ (Iz 7, 14).
Iliuminacijos viršuje matome balandį – Šventosios Dvasios simbolį. Balandžio simbolika krikščioniškajame mene įsigali gana vėlai, nors jau 325 m. Nikėjos susirinkime buvo pripažinta, kad balandis Jėzaus krikšto metu simbolizuoja Šventąją Dvasią. Vieną pirmųjų Apreiškimo, dalyvaujant Šventajai Dvasiai balandžio pavidalu, vaizdavimo pavyzdžių matome Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos Romoje mozaikoje (V a.). Ilgą laiką jis buvo bene vienintelis. Apreiškimo Marijai ikonografijoje Šventosios Dvasios vaizdavimas balandžio pavidalu galutinai įsigali tik XI–XII a.
Dailininkas Žanas Burdišonas
Aptariamos iliuminacijos autorius – karaliaus rūmų dailininkas Žanas Burdišonas. Jo miniatiūros atstovauja prancūzų renesansui. Burdišono mokytojas buvo Žanas Fukė (Jean Fouquet), taip pat karaliaus rūmų dailininkas ir vienas svarbiausių vėlyvosios gotikos bei ankstyvojo renesanso prancūzų tapytojų ir miniatiūristų.
Žanas Burdišonas beveik keturis dešimtmečius tarnavo net keturiems karaliams – Liudvikui XII, Karoliui VIII, Liudvikui XII ir Pranciškui I. Jis kūrė vitražus, monetas, iliuminacijomis puoštus rankraščius ir tapė paveikslus. Burdišonas garsėjo kaip gabus portretų tapytojas, gaudavęs net po 40 užsakymų per metus, tačiau iki šių dienų išliko tik vienas jo tapybos darbas. Šiandien Burdišonas pirmiausia žinomas kaip rankraščių ir jų iliuminacijų kūrėjas. Žymiausi jo darbai – Liudviko XII Valandų knyga ir Onos iš Bretanės Valandų knyga.
Apreiškimo Mergelei Marijai ikonografija
Apreiškimo scenose dažniausiai vaizduojami trys asmenys – Mergelė, angelas ir Šventoji Dvasia. Seniausias Apreiškimo Marijai atvaizdas, esantis Priscilės katakombų skliaute, datuojamas II a. 2 p. – III a. 1 p. Marijos ir angelo drabužiai bei išvaizda atspindi to meto romėnų tradicijas – abu jie dėvi tunikas, Marijos plaukai palaidi, kaip įprasta to meto netekėjusioms moterims. Ir šioje freskoje, ir vėlesniuose atvaizduose Marija vaizduojama sėdinti aukštame krėsle ar soste – tai karališkos valdžios ženklas. Įdomu, kad ankstyvaisiais laikais Marija Apreiškimo scenose dažniausiai vaizduojama iš kairės, o maždaug nuo VI a. dažniau vaizduojama iš dešinės.
Dabar atrodo įprasta, kad angelai vaizduojami su sparnais, tačiau taip buvo ne visada. Minėtoje Priscilės katakombų freskoje arkangelas Gabrielius yra besparnis – greičiausiai dėl to, kad nebūtų painiojamas su sparnuotomis dar gyvuojančios pagonių religijos dievybėmis. Galbūt ir Šventosios Dvasios vaizdavimas balandžio pavidalu ankstyvojoje krikščionybėje buvo labai retas dėl tuo metu dar gyvavusio Veneros kulto ir jame naudojamos balandžio simbolikos bei krikščionių priešiškumo pagonybei.
Ypač ankstyvuosiuose Apreiškimą vaizduojančiuose kūriniuose gausu simbolinių elementų, paimtų iš apokrifinių evangelijų ir Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendos“. Kai kuriuose paveiksluose šalia Marijos matome verpstę, vilnų krepšelį ar kuodelį. Šie atributai – tai užuomina į Marijos auklėjimą Jeruzalės šventykloje, kur ji verpė ir audė medžiagą kunigų rūbams. Šie simboliai atkeliavo iš apokrifinių pasakojimų, anot kurių, būta dviejų apreiškimų: pirmiausia Mergelę Mariją, atėjusią prie šulinio pasisemti vandens, pasveikino nematomas angelas. Baimindamasi, kad bando apgauti piktasis, ji pradėjo melstis, prašydama Dievo išvaduoti nuo šio šėtono gundymo. Grįžusi namo Marija pradeda austi šventyklai skirtą purpurinę uždangą, kuri plyšta pusiau būtent Kristaus mirties ant kryžiaus akimirką. Vėliau arkangelas Gabrielius, jau įgavęs kūnišką pavidalą, įžengia pro uždaras duris ir praneša, kad ji pagimdysianti Mesiją. Tą akimirką Dievo Žodis prasiskverbia per Mergelės klausą ir ji pradeda lauktis Dievo Sūnaus.
Tikint, kad Apreiškimas vyko pavasarį, šį įvykį vaizduojančiuose meno kūriniuose dažnai sutinkamas vazos su gėlėmis motyvas. Vėliau gėlės tapo lelijomis – Mergelės skaistumo simboliu. Renesanso laikotarpiu paplito Marijos vaizdavimas uždarame sode ar renesanso stiliaus rūmuose – tai užuomina į hortus conclusus (uždaro sodo) motyvą, simbolizuojantį Mergelės tyrumą.
Ankstyvuosiuose paveiksluose angelas laiko skeptrą – aukščiausios valdžios ženklą, kurį jam patikėjo Dievas, vėlesniuose – dažniausiai leliją. Kai kuriuose ankstyvuose paveiksluose drauge su arkangelu Gabrieliumi būdavo vaizduojami net keli angelai. Dažnai baroko paveiksluose jam irgi asistuoja keletas angelų – mažų ar suaugusių žmogaus pavidalo būtybių.
Valandų knygos ir Mažosios Švč. Mergelės Marijos valandos
Mūsų aptariama iliuminacija iliustruoja Mažąsias Švč. Mergelės Marijos valandas (Oficium parvum), būtent Aušrinę, XV a. pabaigos Valandų knygoje, dabar saugomoje Metropolitano meno muziejuje. Daugiau žinių apie šios knygos savininką nėra išlikę.
Mažosios valandos – tai pagrindinė Viduramžių Valandų knygų dalis ir vienos seniausių Bažnyčios pamaldų Mergelės Marijos garbei. XI a. parengta oficiali Bažnyčios Valandų liturgija greitai tapo privaloma daugelyje vienuolijų, brolijų, trečiųjų vienuolinių ordinų. Mažąsias valandas vėliau daug kur pakeitė rožinio malda. Tačiau Officium parvum lieka nepamainomas seniausių Marijai skirtų maldų lobynas, per kurį vienijamės su visa besimeldžiančia Bažnyčia.
Mažųjų Marijos valandų maldos kalbamos 8 kartus per dieną: Aušrinė – išvakarėse, po Naktinės arba anksti ryte, Rytmetinė ir Pirmoji – ryte, Trečioji, Šeštoji ir Devintoji – dieną, Vakarinė ir Naktinė – vakare.
Valandų knygose galima rasti ne tik Mažąsias Marijos valandas, bet ir liturginį kalendorių, skaitinius, Kryžiaus valandas, Šventosios Dvasios valandas, retsykiais – Kančios valandas ar konkrečiam šventajam skirtas valandas. Nors kiekviena Valandų knyga yra unikali, nes tai rankų darbo kūrinys, visose rasime beveik tuos pačius tekstus, pvz., laidotuvių apeigoms ar mirties metinėms skirtas maldas, septynias atgailos psalmes, litanijas, maldas Mergelei Marijai bei įvairiems šventiesiems.
Valandų knygos buvo itin populiarios, todėl šiandien yra vienas dažniausiai sutinkamų Viduramžiais iliuminuotų rankraščių. Šios knygos sudarytos remiantis brevijoriumi, kurį dvasininkai bei vienuoliai kasdienei maldai naudoja iki šiol, ir skirtos intensyvesnių dvasinio gyvenimo praktikų troškusiems pasauliečiams. Dauguma Valandų knygų dekoruotos minimaliai, tačiau turtingiems mecenatams kurtos knygos ypač prabangios – jas puošia ir visą puslapį užimančios miniatiūros, įvairios scenos iš kasdienio gyvenimo ir Biblijos.
Agnė Rymkevičiūtė
