Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai

Atvaizdų klajonės

Šio „Magnificat“ numerio viršelį puošia Apreiškimą Švč. Mergelei Marijai iliustruojantis dviejų dalių vitražas, kuriame vaizduojamas gerąją žinią skelbiantis šventasis arkangelas Gabrielius ir Nazareto Mergelė Jėzaus Kristaus Įsikūnijimo metu. Iki XIX a. abu paskutiniame XIII a. dešimtmetyje sukurti vitražai, tarp daugelio kitų, buvo Senojo Kalno, arba Altenbergo (vok. Altenberg, lot. Vetus Mons), cistersų abatijos bažnyčios apsidėje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, dabartinėje Vokietijoje. 1803 metais, vykstant Vokietijos sekuliarizacijai, abatija buvo panaikinta. Altenbergas – vienuolynas su visomis jo žemėmis ir bažnyčia – tapo kunigaikščių Zolmsų-Braunfelsų nuosavybe. Po nusavinimo vienuolynas buvo paverstas vasaros rezidencija, bažnyčia apleista, o sakralinės dailės kūriniai ir devocionalijos paskirstyti kunigaikščių giminės pilyse. Iš ten meno kūriniai iškeliavo į muziejus ir kolekcijas visame pasaulyje. Mūsų aptariamas vitražas atsidūrė didžiausiame – JAV Metropolitano muziejuje, Viduramžių ir Bizantijos meno kolekcijoje.

Vitražas

Gotikinės architektūros naujovės su ištobulinta karkasine kolonų, nerviūrų ir išorinių atramų sistema leido maksimaliai išplėsti langų angas, į kurias buvo įstatomi įvairiaspalvių stiklų vitražai. Peršviečiama ir skaidri stiklo materijos prigimtis įkūnijo scholastikų gvildentą transcendentinio grožio sampratą, kurios svarbiausi atributai yra integralumas, proporcingumas ir švytėjimas (integritas, proportio ir claritas). Anot šv. Tomo Akviniečio, integralumas, proporcingumas ir vaiskumas [1] – tai grožio savybės, darančios daiktą gerą, teisingą ir malonų. Proporcingumas čia turėtų būti suvokiamas ne tik šiandienine prasme, kaip darnus visumos ir jos dalies santykis, bet plačiau, kaip atitikimas: „Forma ir materija visada turi būti viena kitai proporcingos ir viena prie kitos priderintos“, – rašė šv. Tomas. Taigi, stiklas, būdamas skaidrus ir vaiskus, leido į šventovių vidų patekti saulės šviesai, kuri, prasiskverbusi pro jo spalvas, teikė žmonėms džiaugsmą ir priminė apie daugialypes Kristaus – tikrosios Šviesos ir Teisingumo Saulės – malones. Dėl per vitražus sklindančios šviesos šventovės vidus atitiko Naujosios Jeruzalės vaizdinį, kur „šventasis miestas žėri Dievo šlove, jo švytėjimas tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas, o pats miestas ir jo gatvės iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą“ (žr. Apr 21, 11. 18–21).

Vitražai, kaip ir freskos bei mozaikos ankstesnėse epochose, tapo ne tik pasigėrėjimą ir pakilumą teikiančiu gotikinės šventovės interjero elementu, bet ir „vargšų Biblija“, Išganymo istoriją pasakojančia spalvomis ir linijomis. Jie skaitomi iš kairės į dešinę, nuo arkangelo link Marijos. Aptariamasis vitražas mums iliustruoja Luko evangelijos pirmojo skyriaus 26–38 eilutes. Skaitome: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 26–27). Arkangelas Gabrielius – Dievo gerosios žinios nešėjas (jo vardas reiškia „Dievas yra mano jėga“) – jau stovi priešais mergelę vardu Marija. Jis vaizduojamas Viduramžių krikščioniškai visuomenei įprastu būdu, kaip jaunuolis su sparnais. Jo veidas atsuktas į žiūrovą trimis ketvirčiais – taip geriausiai parodoma atvaizdo visuma. Figūroje jaučiamas lengvas išlinkimas – plastiškas judesys, kurio nebuvo ankstesnėje romaninėje dailėje. Arkangelo žvilgsnis nukreiptas į Mariją, o pakeltos dešiniosios rankos gestas išreiškia kreipimąsi: „Atėjęs pas ją, angelas tarė: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Kairėje rankoje angelas laiko juostelę su tekstu, vadinamąją banderolę. Joje lotyniškai – vienintele tuometine liturgine Katalikų Bažnyčios kalba – užrašyta pirmoji ką tik perskaitytos frazės dalis: Ave gra[tia] plena.

Toliau skaitomas tekstas mus perkelia į antrą vitražo segmentą, kuriame vaizduojama Marija: „Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1, 29). Mergelės judesys ryškesnis nei angelo. Jis išreiškia netikėtumą, sumišimą, kurį aprašė evangelistas Lukas. Į žiūrovą atverti Marijos delnai natūraliai suvokiami kaip nedidelis atsitraukimas, bet krikščioniškoje ikonografijoje jie išreiškia ir atvirumą bei maldą. Kompozicijoje vaizduojama Marijos veiksmų ir žodžių visuma: sąmyšis, galvojimas, klausimas ir atsakymas, užrašytas virš Marijos aureolės išlinkusioje banderolėje: Ecce Ancilla Domini! („Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“; Lk 1, 28). Antrajame vitraže vaizduojamas ir Marijos bendradarbiavimo su Dievo valia vaisius: Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis skubiai skrenda į Mariją, siekiant iliustruoti arkangelo Gabrieliaus žodžius: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Spėrus Šventosios Dvasios judesys išreiškia visos Švenčiausios Trejybės troškimą: Kristus trokšta vykdyti Tėvo valią įsikūnydamas, o Tėvas trokšta, kad žmogus ir visa kūrinija būtų per Sūnų išgelbėti.

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

---

[1] Lotynišką sąvoką claritas galime versti ne tik žodžiu švytėjimas, bet ir vaiskumas, aiškumas, skaidrumas.

• «
• »