01
11 /
2010
Lapkritis – paskutinis liturginių metų mėnuo, ruošiantis mus didžiajam Viešpaties laukimui – Adventui. Paskutines dvi lapkričio savaites, kaip įprastai poriniais metais, skaitome ištraukas iš Apreiškimo knygos. Visais laikais ši knyga yra sukėlusi nemaža spekuliacijų, nesusipratimų, o ir šiandien daugeliui krikščionių atrodo pernelyg sudėtinga ir tamsi, kad dvasiškai galėtų kuo nors padėti.
Nors Naujajame Testamente randame tik vieną tokio pobūdžio knygą, tačiau apokaliptinė literatūra – platus fenomenas, ypač nuo III a. pr. Kr. iki II a. po Kr. Biblijos kanono („kanonas“ yra Bažnyčiai priimtinių Biblijos knygų sąrašas) formavimosi istorija moko, kad mažiausiai iki V a. po Kr. nemaža dalis Sirijos, Kapadokijos ir Palestinos Bažnyčių nepriėmė Apreiškimo knygos į savo vietinės reikšmės Biblijos sudėtį. Tai paprastai rodo, kad ne tik mūsų, bet jau ir tais laikais krikščionys jautėsi nejaukiai skaitydami tokio stiliaus literatūrinį kūrinį! Vėliau Bažnyčia Apreiškimo knygą priėmė oficialiai. Tam, kad galėtume tinkamai suprasti šios knygos žinią mums, reikėtų susipažinti su apokaliptinės literatūros žanru ir atsakyti į šį klausimą: kokius pamokymus autoriai mėgino perduoti savo skaitytojamsi rašydami tokiu būdu ir apie tokius dalykus?
Apokaliptinės literatūros žanras
Tai, kad šis literatūros žanras gavo pavadinimą nuo šios Naujojo Testamento knygos, mums sako, kad tam tikra prasme Apreiškimo knyga yra vienas iš geriausių šio žanro atstovų ir pavyzdžių. Danieliaus knyga ir Ezekielio pranašystės, iš kurių Apreiškimo knygos autorius daug skolinosi, bei apokrifinės (nebiblinės) knygos, kaip Pirmoji Henocho knyga (1 Hen), ketvirtoji Ezdro knyga (4 Esd) ir Barucho sirijakiškas Apreiškimas (2 Ba) taip pat priklauso šiai grupei.
Kaip matome, apokaliptinio žanro ištakos siekia pranašo Ezekielio laikus – didžiosios tremties į Babiloniją laikus (587–537 pr. Kr.) Nors didele dalimi Ezekielio raštai priklauso pranašams, tačiau knygoje aptinkame nemažai bruožų, kurie būdingi būtent apokaliptikai: pranašas perduoda turimas labai įspūdingas vizijas (Ez 1–3 ir 37) ir, skirtingai nuo pranašų, kurie skelbdavo tautos atgimimą ir išlaisvinimą istorijoje, netolimoje ateityje, dabar viltis persikelia anapus istorijos, į pasaulio pabaigą.
Apie III–II amžius pr. Kr. apokaliptinė literatūra ima plisti dėl Izraelio tautai itin blogų istorinių sąlygų: „apokalipsės“ adresuojamos dažniausiai tiems, kurie išgyvena ypatingai sunkų persekiojimo ir kančios metą (apie tuos persekiojimo laikus sužinome iš 1 ir 2 Makabėjų knygų). Šis metas, anot autorių, įkūnija blogio galybes žiauriausiu ir žvėriškiausiu pavidalu. Autoriai padalija istoriją į skirtingus laikotarpius, o paskutinis, kuriuo patys rašo ir gyvena, yra pats blogiausias ir sunkiausias. Išlaisvinimo vilties šioje žemėje ar mūsų istorijoje (kaip pranašai paprastai skelbdavo) nebėra, dabar laukiama Dievo įsikišimo į mūsų istoriją, kitaip tariant, pasaulio pabaigos ir Dievo galutinės pergalės persekiojamųjų naudai. Tad apokaliptinės literatūros centrinis taškas –viltis. Viltis, kad Dievas ištaisys neteisybę ir išgelbės teisiuosius. Žydai žinojo, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta, tačiau ilgą laiką tapę pavaldūs nedieviškam įstatymui, jie ilgėjosi didžios dienos, kada Dievas įsikiš į istoriją ir ištesės savo pažadą.
Apreiškimo Jonui laikais Romos imperija perėmė persekiotojo vaidmenį: Nerono ir vėliau Domicijano valdymo metais nepaliaujamai persekiotos monoteistinių religijų bendruomenės (žydais ir krikščionys), nesileidžiančios į kompromisus su esamąja pagoniška ir politeistine santvarka (iki II a. po Kr.).
Galima sakyti, kad apokaliptinio pobūdžio knygos yra savotiška autorių dabartinių laikų interpretacija būsimojo pasaulio šviesoje, siekiant iš vienos pusės įspėti apie padėties rimtumą, iš kitos pusės padrąsinti skaitytojus, jog Dievo veikimu kova baigsis laimingai. Interpretacija, tiesa, labai savotiška, nes istorijos veikėjai ir įvykiai aprašomi fantastinėmis figūromis: tam tikras karalius pavaizduotas kaip itin pavojingas žvėris ir kt. Neišvengiamai šios knygos buvo svajonių ir vizijų rezultatas. Dėl to jos buvo kupinos gausybės įvaizdžių ir ryškių mirties paveikslų, antgamtinių vietų ir kūrinių, griovimo ir atpirkimo ir t. t.
Autorių dėmesys ne tiek nukreiptas į laikų pabaigos nustatymą (kada tiksliai tai įvyks?), bet sutelktas į tai, jog knygos adresatams reikės kovoti sunkiai, o galiausiai kovą Dievas laimės. Užtenka pasakyti, kad labai įspūdingai pavaizduota dvasinė kova tarp dangaus galybių ženklina paskutiniuosius laikus. Krikščionių apokaliptika čia ir skiriasi nuo tuo pat metu žydų rašytos, nes krikščionims Kristaus atėjimas iš dalies jau perkėlė mus į naująją erą: paskutinieji laikai jau prasidėję.
Apreiškimas šventajam Jonui
„Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti.“ (Apr 1, 1) Apreiškimo knyga yra visų pirma apreiškimas apie Jėzų ir Jo veikimą įvairių nelaimių kamuojamame pasaulyje. Tai, galėtume sakyti, Jėzaus sakinio „Nebijokite, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33) didžiulis vaizdinis komentaras, turint omenyje, jog „pasaulis“ tiek Jono Evangelijoje, tiek Apreiškimo knygoje simbolizuoja blogio pavergtą žmoniją, taigi ir pavaldžią blogiui žmogiškąją jėgą.
Tarp Jono evangelijos ir Apreiškimo knygos būta panašumų, tiek stiliumi, tiek teologinėmis temomis, tačiau dabartinių Biblijos tyrinėtojų išvados leidžia manyti, jog Apreiškimo knygos autorius yra kitas, ne evangelistas ir apaštalas Jonas. Greičiausiai autorius priklausė evangelisto Jono bendruomenei ar buvo bent prijaučiantis jo dvasinei mokyklai.
Apreiškimo Jonas perteikia vizijas, regėtas tremtyje Patmo saloje, esančioje Egėjo jūroje, netoli Mažojoje Azijoje (Turkijos vakarinėje dalyje) įsikūrusių bendruomenių, kurioms ir adresuota ši knyga. Nors konkreti tremties priežastis nežinoma, tačiau kontekstas byloja apie persekiojimų laikus: autorius lakoniškai rašo esąs Patmo saloje „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (1, 9).
Jonas rašo savo bendruomenėms apie joms gresiančius ir artėjančius (ar jau iškilusius) pavojus, „… nes laikas yra arti“ (1, 3). Šis nuolat kartojamas įspėjimas sukelia įtampą visoje knygoje. Šis laikas yra kovos laikas, bei Dievo pergalės laikas. Septyni laiškai bažnyčioms (Apr 2–3) perspėja ir ragina ruoštis šiai greitai prasidėsiančiai kovai. Tai, kad Romos imperatorius Domicijanas vis aiškiau tapatina save su dievu ir verčia jam aukoti, primena Makabėjų laikus, kuomet politinė valdžia privertė žydus atsisakyti savo tikėjimo ir priimti naują, svetimą tikėjimą. Bet Jonas įspėja bendruomenes ir apie vidinius konfliktus. Situacija rizikinga ne tik dėl išorinių veiksnių, – blogio galingumą rodo ir tai, jog pačių bendruomenių viduje kyla pavojai tikėjimui, vienybei ar šventumui…
Štai Avinėlio vestuvės!
Jonas skelbia greitą Viešpaties atėjimą, tuo ir perimdamas kadaise senų Biblijos pranašų skelbimą apie „Viešpaties dieną“, tuomet turės vykti didysis ir skausmingas sutvarkymas, kurio metu bus įvykdomas teisingumas, atstatytos neteisybės ir nuskaistinti Izraelio žmonės. Tačiau skirtingai nuo pranašų, ši diena bus šventės diena (dvasinei kovai pasibaigus), o tai aprašyta kaip iškilmingos vestuvės tarp Dievo ir žmonijos:
„Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.“ (21, 2) Jeruzalė – naujosios žmonijos buveinė – bus tuo pačiu ir Dievo pasirinkta vieta: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (21, 2–4). Tai įvykdytas Dangaus Karalystės pažadas, kada Dievas bus visa visame kame: „Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Dievo tarnai garbins jį. Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies.“ (22, 3–5)
Tikėjimo kova
Tarp esamų persekiojimų ir šios pergalingos ateities vizijos sunku iš tiesų matyti bendrą ryšį. Ir vis dėlto Apreiškimo autorius šiuos skirtingus dalykus susieja vienoje knygoje norėdamas pirmiausia padrąsinti tikinčiuosius aktyviau kovoti už savo tikėjimą, už ištikimybę tikėjimui ir Dievui. Blogis jau nugalėtas Jėzuje Kristuje, kuris yra „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“ (22, 13), taigi žinantis kurlink veda pasaulio istorija.
Esminis lūžis dvasinėje kovoje įvyksta 12-ame skyriuje sulig vaikelio gimimu: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius… Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda.“ (12, 1–5). Tai kuklus ženklas, kuriuo kviesta pasikliauti ir remtis. Tai ir yra tikriausiai šios knygos esminė žinia: kova prieš blogį jau įveikta Kristaus atėjimu, tačiau kelias į pergalę, kuriuo mums dar tenka eiti, yra savotiškas! Jis neįmanomas be išbandymų ir kančios, o juo pirmiausiai nuėjo pats Jėzus, užmuštasis Avinėlis.
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
