01
11 /
2019
Jėzaus palyginime minimas prievaizdas su klastojamais skolos rašteliais gali atrodyti komiškai. Tačiau Mokytojas tikrai nesiekia mūsų prajuokinti, Jis nori pateikti labai konkretų pamokymą. Šį kartą nelengvo „krikščionio amato mokyklos“ profesoriumi Jėzus paskiria apsukrų vadybininką. Jis trokšta pamokyti mus gudrumo ir sumanumo.
Kiekviena kartą, kai Jėzus nori mums pasakyti ką nors išties svarbaus, tam pasitelkia neetatinius mokytojus – be diplomo, be doktorato, be titulų, vienu žodžiu – „nemūsiškius“. Jis tai daro tyčia, siekdamas mus paerzinti, sukelti gelbstintį šoką. Pavyzdžiui, pamoka apie naująjį įsakymą „būti artimu“ yra patikėta ne „diplomuotiems“ kunigui ar levitui (kuriais, anot to palyginimo, nedera sekti), o prakeiktam eretikui – samariečiui. O pamoką apie įsakymą būti inteligentiškam, tarsi pabrėžiant jos svarbą, Jėzus paveda apgavikui, vagiui, galbūt simpatiškam, bet vis tiek vagiui. Ir… liepia mums juo sekti.
Neabejotinai Jėzus palaiko apsukriojo prievaizdo pusę ir kritiškai atsiliepia apie tuos, kurie nesugeba juo sekti: Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Tie, kas mėgsta viską matyti vien juodą ir baltą, dalyti į gerą ir blogą, klasifikuoti žmones ir jų poelgius, gali jaustis patenkinti, kadangi šiuo atveju mes esame vienoje pusėje, o jie – kitoje. Mūsų pusėje – gėris, teisingumas, sąžiningumas, o ten, anoje barikadų pusėje – apgaulė, vagystė, sukčiavimas. Kartu turime pripažinti: apsukrumas gyvena ne mūsų, o anuose, kituose namuose. Mums turėtų būti priskirta priešinga apsukrumui savybė, tiksliau tariant… ką gi, nepabijokime šio žodžio; jei turime sunkumų, pasiimkime žodyną ir paieškokime antonimo žodžiui apsukrumas.
Kita vertus, stebėtina, kiek daug aistros, užsidegimo ir išteklių pareikalauja „maži dalykai“ ir kokią menką aistrą sužadina „dideli dalykai“. Pakaktų prisiminti, kiek sumanumo, žinių, tyrimų, išteklių, kokio milžiniško mokslinio potencialo reikia karo pramonei. O mes, krikščionys, kurie ne tik darbuojamės, bet tiesiog gyvename dėl „didelių dalykų“, pademonstruojame gerokai mažiau iniciatyvos, angažuotumo, apsukrumo nei tie, kurie triūsia dėl „mažų dalykų“.
Mes turėtume dažniau sau iškelti Albero Kamiu (Albert Camus) suformuluotus klausimus: Ar jūs mylite idėją aistringai ir iki kraujo? Ar ši idėja neleidžia jums miegoti? Ar jūs jaučiate, kad dėl jos rizikuojate savo gyvenimu? Štai nerimą keliantys klausimai, kuriuos turėtume sau kelti ne dėl mūsų idėjų, bet dėl mūsų krikščionybės, kuri yra daugiau negu idėja.
Mes darbuojamės dėl Dangaus Karalystės, dėl „Didelio Dalyko“. Tačiau mūsų darbą neretai prislegia tinginystė, nuovargis, neišmanymas, brokas, aplaidumas, apkiautimas, fantazijos nebuvimas. Dėl ko „Didelis Dalykas“ yra nugramzdinamas į nuobodulio liūną? Na, Dievas tikrai prasuko gerą biznį skirdamas mus savo interesų vadybininkais!
Atrodo, kad inteligentiškumas mums yra prabanga ar net blogio šaltinis, o ne pareiga ar Dievo dovana. Baimindamiesi erezijos savo pačių nenaudai mes užmaunam inteligencijai nuolankumo apynasrį ir nepastebim, kad tas apynasris užspaudžia ne tik burną, bet ir nosį, neleidžia kvėpuoti ir sukelia visuotinį paralyžių. Tačiau didžiausia erezija Dangaus Karalystės atžvilgiu yra abejingumas.
Nežinia dėl ko mes manome, kad fantazija yra poetų ir rašytojų privilegija ir nedera mūsų „krikščioniškai profesijai“. Akivaizdu, kad kur kas saugiau yra nuobodžiai ir mechaniškai kartoti apdulkėjusias, susiraukšlėjusias ir banalias tiesas. Gerai, kad norime laikytis tiesos ir gyventi tiesoje, tačiau dėl to negalime tapti muziejaus prižiūrėtojais.
Sakome, kad esame geri žmonės ir siekiame gėrio. Tačiau būti gerais žmonėmis nėra profesija ir nepakanka tik siekti gėrio, dar reikia mokėti tai daryti gerai, tai yra protingai, su realizmo pojūčiu, atsakingai ir išradingai.
Mes teigiame, kad esame Dievo malonės vedami. Puiku! Bet tai nereiškia, kad Dievas dispensuos (atleis) mus nuo pareigos būti žmogumi, kad malonė kompensuos mūsų apsileidimus, kad amžinybės siekis pateisins mūsų tinginystę ir įsipareigojimų vengimą. Mes turime pagaliau suprasti, kad vieninteliu būdu pademonstruoti ištikimybę amžinybei yra mūsų gyvenimas čia ir dabar.
Viešpaties susižavėjimas apsukriuoju prievaizdu yra mūsų apkiautimo ir bukagalviškumo pasmerkimas. Jėzus moko mus būti gerais, bet ne kvailais. Tam, kad išvaduotų mus iš iliuzijų, Jis pasodina į mokytojo katedrą tokį tipą, kurio sprendimai galbūt nėra labai ortodoksiški, tačiau neleidžia užrūdyti smegenims.
Ar pagaliau išmoksime šią pamoką?
Galbūt mes nuo apsukraus prievaizdo skiriamės tuo, kad jis vargsta su sąskaitom, kurių skaičiai nedera, o o mes esame įsitikinę, kad mūsų sąskaitos su Dievu visuomet sutvarkytos. Mūsų pagrindinė bėda yra ta, kad pernelyg lengvai sutvarkom savo sąskaitas. Mums atrodo, kad mūsų buhalterija yra subalansuota, todėl galime toliau ramiai sau miegoti ant svetimų laurų.
„Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“ Reikia, kad panašiai ir mus Viešpats sukrėstų, kad griežtai mus subartų: „Na, tu ir liurbis, apsileidėlis, šitiek rūpesčių man pridarei! Tikrai jau nebežinau, ką su tavimi daryti, tu negali būti mano prievaizdu!“
Galbūt pagaliau reikia, kad Jis mus išvarytų už durų tam, kad prisimintume, kam mums yra duotos smegenys, kad truputis fantazijos tikrai nepakenks ir kad apsukrumas negali būti tik šio pasaulio vaikų privilegija.
Dangaus Karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia (Mt 11, 12). Po šio sukčiaus pamokos galėtume dar pridurti, kad Dangaus Karalystę sau grobia apsukrūs ir inteligentiški žmonės. Kvailiams ten nėra vietos.
Kun. Vladimiras Solovej,
Pabradės Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalienės, parapija
