01
02 /
2016
Vasario 3 dieną skaitomą Evangelijos pagal Morkų ištrauką komentuoja Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno brolis kun. Kazimieras Milaševičius OSB.
Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“ Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
Prieš sugrįždamas į savo gimtąjį miestą, Jėzus keliavo po įvairius Galilėjos miestus ir kaimus, skelbdamas jų gyventojams Dievo žodį, gydydamas ligonius, išvarinėdamas demonus. Dėl savo išgydymų ir skelbiamo žodžio galios Jis gan greit tapo populiarus ir ieškomas. Tad Jo apsilankymas tėviškėje taip pat turėjo sukelti didžiulį susidomėjimą, ypač tarp pažįstamų. Šis trumpas pasakojimas apie Jėzaus sugrįžimą į savo gimtinę yra svarbus. Jis mus kviečia atsakyti į esminį Morkaus evangelijoje keliamą klausimą: Kas yra Jėzus? Kodėl tėvynainiai pasipiktina Jėzumi, atnešusiu jiems Gerąją išlaisvinimo žinią? Tad sugrįžkime prie trumpo Morkaus pasakojimo, kuris iš tiesų truputėlį trikdo.
Išvykęs iš ten… žvelgiant į kontekstą Jėzus palieka Jayro namus (plg. Mk 5, 21–43), kurie yra kažkur netoli Galilėjos ežero. Tuose namuose Jis prikėlė mirusią sinagogos vyresniojo dukterį. Taigi po šio įspūdingo įvykio Jėzus nusprendžia grįžti į savo tėviškę, į gimtąjį miestą, Nazaretą. Nuo Galilėjos ežero iki Nazareto yra maždaug 30 kilometrų. Evangelistas Morkus nepasako grįžimo motyvų. Atrodo, kad nuo pat savo viešosios veiklos pradžios Jėzus nebuvo ten grįžęs. Čia gyvena Jo motina Marija, giminės ir draugai. Taigi puiki proga sugrįžti pas savuosius. Drauge su Juo eina mokiniai. Jie bus šalia šiuo sunkiu Jėzaus gyvenimo metu, sunkiu, nes jų mokytojo nepriims savieji – giminės, draugai, kaimynai. Nežinome Jėzaus apsilankymo motyvo, taip pat nežinome, ar po nenusisekusio pasimatymo su savaisiais (plg. Mk 3, 31–35) santykiai su giminaičiais buvo atstatyti. Mokiniai šioje scenoje bus tik nebylūs įvykusios dramos liudytojai. Jiems tai bus pirmas rimtas tikėjimo, pasitikėjimo išbandymas. O kartu ir kvietimas apmąstyti, kokį kelią jie pasirinko, kas tas Jėzus, paskui kurį nusprendė sekti. Po šios nesėkmės, kuri juos užgrūdina, Jėzus pirmą kartą savo mokinius vienus išsiųs į misiją. Kas gi atsitiko tą dieną Nazareto sinagogoje ir kodėl savieji Jo nepriėmė?
Kaip įpratęs, šabo dieną Jėzus ateina į miestelio sinagogą ir pradeda ten mokyti. Lyg nieko ypatingo, tik tai, kad šį kartą Jėzus moko savo tėviškės sinagogoje. Morkaus evangelijoje tai bus pirmas ir paskutinis kartas. Žydams sinagoga – vieta, kur susirenkama melstis, skelbti žodį ir jo klausytis.
Mes nieko nežinome apie Jėzaus mokymo turinį. Šiuo atžvilgiu evangelistas Lukas žymiai plačiau ir spalvingiau aprašo sceną per šabą Nazareto sinagogoje (plg. Lk 4, 16–22). Atrodo, kad evangelistui Morkui svarbu parodyti tautiečių reakciją. Šie kalba kolektyviai, vienu balsu. Evangelistas pabrėžia, kad klausytojai, girdėdami Jėzų kalbant, buvo tiek pritrenkti, apstulbinti, kad net ėmė tarpusavyje kalbėtis. Panašią žmonių reakciją randame ir kitose Evangelijos vietose, tik ji yra teigiama (plg. Mk 1, 22; 7, 37; 10, 26; 11, 18). Ir kas juos taip apstulbino? Du dalykai: pirmasis susijęs su Jėzaus išmintimi bei Jo stebuklinga galia gydyti ir išvarinėti demonus, antrasis – su pačiu Jėzaus asmeniu. „Iš kur jam (pažodžiui šitam) tai (pažodžiui tie dalykai)? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Morkaus evangelijoje žodis išmintis (sophia) vartojamas tik šioje vietoje. Jis išreiškia visą Jėzaus mokymą, persmelktą išminties ir galios. Prie to dar prisideda ypatingos galios persmelkti veiksmai, stebuklai, apie kuriuos visi pasakoja. Ir visa tai buvo padaryta Jo, tai yra dailidės grubiomis rankomis.
Tokių išmintingų žodžių, turinčių savyje perkeičiančią galią, jiems dar neteko girdėti. Kaip gali būti, kad paprastas amatininkas, vienas iš jų miestelio, gimęs kuklioje šeimoje, galėtų taip neįprastai ir su galia kalbėti? Atsakymą į šiuos klausimus randame Jėzaus krikšto scenoje (Mk 1, 10–11). Išminties ir galios kilmė, šaltinis yra Šventoji Dvasia, nusileidusi ant Jėzaus balandžio pavidalu. Tačiau klausantiems Jėzaus visiškai nerūpi nei pasakytų žodžių prasmė, nei jų tiesa. Vienintelis juos dominantis dalykas yra sužinoti, iš kur Jam tos neįprastos galios? Juk Jis kilęs iš jų tarpo? Jie stebisi ne tiek išmintingais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų, ar galingais darbais, daromais Jo rankomis, bet kad „tai“ suteikta būtent „šitam“ žmogui, kurį jie puikiai pažįsta. Nazareto gyventojai neįžvelgia ar nenori įžvelgti savo tėvynainio elgesyje bei mokyme nieko dieviška ir, nenorėdami atsisakyti savo susidaryto Jėzaus įvaizdžio, nepriima jokių naujovių. Todėl apstulbimas, kurį jie patyrė besiklausydami Jėzaus, galėjęs tapti nuostaba, virsta pasipiktinimu.
Antrasis dalykas, kuris stebina ir galiausiai tampa suklupimo akmeniu Nazareto žmonėms, tai pats Jėzaus asmuo, Jo tapatybė: Argi jis (pažodžiui šitas) ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Tai vienintelė vieta Morkaus evangelijoje, kur Jėzus vadinamas ne Juozapo, bet Marijos sūnumi, o Jėzaus motina vadinama vardu. Tuo tarpu Juozapo vardas nėra paminėtas. Ši tyla turbūt reiškė, kad Jėzus turi vienintelį dangiškąjį Tėvą. Tačiau Morkus kalba apie Jėzaus brolius: Jokūbą, Jozę, Judą ir Simoną ir seseris, kurių vardų nemini. Jokūbas ir Jozė yra vaikai kitos Marijos, kuri stovės prie Jėzaus kryžiaus (plg. Mk 15, 40). Naujajame Testamente broliu arba seserimi vadinami pusbroliai bei pusseserės. Taigi čia kalbama apie artimus Jėzaus giminaičius.
Tačiau, tas, kurį jie tarėsi gerai pažinoję, staiga tampa neatpažįstamas. Kuo Jis save laiko? Iš kur Jam ši galia veikti ir kalbėti? Kas Jis toks? Gal Viešpats pašaukė šį vyrą būti pranašu? Tačiau argi pranašas gali kilti iš mažučio Nazareto Galilėjoje? Juk fariziejai Nikodemui sakė: „Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos.“ (Jn 7, 52) O gal Jis tik eilinis apsišaukėlis? Keistuolis? Apsėstasis? O gal vis dėlto Dievo siųstasis? Nazareto gyventojai neranda jokio paaiškinimo. Greičiau, jie to ir neieško. Jiems pakanka jų pačių žinojimo.
Klausdami „kas Jis“, esame Morkaus Evangelijos šerdyje, Evangelijos, kuri buvo parašyta, kad atsakytų į Jėzaus iškeltą mokiniams klausimą: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ (Mk 8, 27) Žmonės iš tiesų laikė Jį pranašu: vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti Jeremiju ir pan. Evangelijos pabaigoje Morkus į klausimą atsakys šimtininko, stovėjusio prie nukryžiuoto Jėzaus, lūpomis: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39) Tačiau Nazareto gyventojams kilęs klausimas yra klausimas ir mums: kas mums šiandien yra Jėzus?
Ką Nazareto gyventojai mano žiną apie Jėzų? Jie mato jame žmogų, vieną iš savo miestelio, tą, kurį gerai pažįsta: Jis čia augo, Jis – sūnus Marijos, kuri su giminaičiais po šiai dienai gyvena su jais. Jie žino, kokiu amatu Jis verčiasi: Jis – dailidė, tad kuo daugiau Jis galėtų būti? Jie mato Jėzuje tik žmogų. O neįžvelgdami nieko daugiau, jie negali priimti ir Jo žodžio.
Jėzus tarsi atsiliepdamas į jų nepajėgumą ar nenorą žvelgti giliau, taria: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“ Jau Jėzaus misijos pradžioje artimieji palaikė Jį praradusiu protą ir bergždžiai stengėsi grąžinti į „normalų“ kelią (plg. Mk 3, 21). Jėzui taip ir nepavyks įtikinti saviškių, kad Jis atėjo vykdyti ne jų, ne savo, bet dangiškojo Tėvo valios. Deja, bet dažnai būna, jog Dievo pašauktiesiems, kad įgyvendintų jiems patikėtą misiją, tenka palikti tai, kas brangiausia: savo tėvų namus, gimines, draugus ir tėvynę.
Tad kas yra pranašas? Kokia jo misija? Ar Jėzus yra tik pranašas, ar kai kas daugiau?
Pranašas – visų pirma Dievo žmogus, gyvenantis Dievo žodžiu ir vedamas Jo dvasios. Kupinas Dievo žodžio ir deginamas Jo kaitros Jis ateina pas žmones kaip Dievo siųstasis. Jis yra tarsi Dievo burna, per kurią savo tautai kalba pats Dievas. Nešdamas tautai Dievo įkvėptą žodį, pranašas gyvena tarp žmonių, juos žadina ir Dievo Dvasios dėka padaro jų gyvenimus vaisingus. Dievo žodis per pranašus visada įsiveržia į pasaulio istoriją, žmonių gyvenimą netikėtai, todėl pranašas ir jo žodis dažnai būna savųjų atmestas. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11) Turėdamas gyvą, asmeninį santykį su Dievu, pranašas dažnai yra vienintelis, kuris turi galią kalbėti Dievo vardu žmonėms.
Neretai žmonijos istorijoje ar kurios nors tautos gyvenime ateina tokių tamsos ir aklumo akimirkų, kai itin svarbu, kad tiesa būtų pasakyta. Bet kokia kaina. Kaip tik šiuo dramatišku gyvenimo laikotarpiu atsiskleidžia tikrasis Pranašo pašaukimas. Pasauliui savo noru tapus kurčiam ir aklam, pirmutinė pranašo misija – skelbti tiesą, kuri yra Dievo žodis, dar daugiau pats Dievas, be kurio neįmanoma nei sukurti, nei pastatyti nieko tvirto. Žmonėms, kurie įpranta girdėti, matyti ir gyventi tik tuo, kas papuola į siaurą jų akiratį, pranašas atveria plačius, išlaisvinančius gyvenimo horizontus. Net jei Pranašą ir pasmerks tie, kurie jį girdi, bet nebenori suprasti ir priimti jo žodžių, net jei jam reikėtų dėl savo žodžių paaukoti gyvybę, reikia, kad tiesa būtų išgirsta, atmintis atgaivinta, parodytas kelias į išsilaisvinimą.
Pranašo žodis niekada netelpa į įprastinius žmogiškus mastus, jis visuomet peržengia žmogaus, tautos susidarytus kasdienio pasaulio rėmus. Kodėl? Todėl, kad pranašo žodis – ne jo asmeninis žodis. Pranašo lūpomis kalba pats Dievas. Jis skatina klausytoją viršyti siaurą loginių samprotavimų pasaulį, kuriame šis yra užsidaręs ir tariasi esąs saugus. Pranašas siunčiamas, kad nušviestų dabarties akimirką. Jo žodis turi galią peršviesti vien žmogišką istoriją, kad atsiskleistų nauja dieviškai-žmogiška istorija, kurios pamatas yra visa kuriantis Dievo žodis.
Jėzus daugiausia pasipriešinimo susilaukia būtent savo tėviškėje. Jo artimieji, draugai bando įsprausti Jį į savo žinojimo rėmus, nes Jame mato tik žmogų, vieną iš savų ir nieko daugiau. Šis jų aklumas neleidžia jiems atpažinti Jame to, kuris savo asmeniu neša tautai Dievo meilės žinią. Jie neatpažįsta to, kuris pats yra Dievo Žodis. Jis ne tik pranašas, kurio lūpomis kalba Dievas. Jis yra gyvasis Dievo žodis, amžinai esantis Dievo širdyje. Jis išėjo iš ten, kad atneštų žinią apie Tėvo širdį, kuri be galo myli žmogų. Jėzus pats yra Dievas, ir todėl tik Jis yra tiltas, leidžiantis žmogui susitikti su Dievu.
Deja, Nazareto miestelyje neįvyko beveik nė vieno tikro Jėzaus susitikimo su žmogumi: jokio prisilietimo prie kūno, kad jį išgydytų, jokio žmogaus, kad išgirstų Jo žodį, jokio troškimo, jokio tikėjimo. Kodėl? Tautiečių širdys buvo užvertos Jo žodžiui, Jo mokymui, Jo asmeniui. Dėl saviškių atmetimo, Jėzus ten neturėjo galios padaryti jokio stebuklo. Jis buvo tarsi paralyžiuotas savo tautiečių netikėjimo. Vis dėlto keliems ligoniams (pažodžiui silpniesiems)
Jėzus uždeda rankas ir juos išgydo. Tačiau šie išgydymai visuomet kviečia išgijusį eiti toliau.
Jėzus nesupyksta dėl jų netikėjimo, atmetimo, bet tik stebisi. Morkaus evangelijoje tai vienintelė vieta, kur Jėzus stebisi. Kas Jį nustebina? Paprastai Evangelijose Jėzus stebisi teigiamais dalykais: kito žmogaus tikėjimu. O čia Jis stebisi žmonių netikėjimu. Kodėl? Galbūt todėl, kad Jis pirmą kartą gyvenime patiria kolektyvinį savo tautos atmetimą; Galijėjos krašte, kur Jis praleis didžiausią gyvenimo dalį skelbdamas gerąją žinią. Pirmą kartą Jis patiria atmetimą ne iš demonų apsėstųjų (plg. Mk 1, 24; 5, 7), ne iš religinių autoritetų (plg. Mk 2, 1 – 3, 6) ar pagonių miestelio gyventojų (plg. Mk 5, 17), bet iš saviškių, su kuriais praleido gražiausią laiką.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tarp Jėzaus ir atėjusių į sinagogą nebuvo nė mažiausio dialogo. Net ir keliami klausimai apie Jėzaus išmintį, galią ar Jo tapatybę nėra atviri. Atsakymai labiau išreiškia žmonių nenorą pažinti ir priimti tiesą, kad Jėzaus asmuo pranoksta jų supratimą. Jėzus stebisi stingdančiu, uždaru netikėjimu, apsiribojančiu tik įprastu žinojimu. Jėzus nepasiliko savo gimtajame miestelyje. Nepaisydamas nepasisekimo tarp savųjų, Jis tęsia savo misiją: ėjo per apylinkės kaimus (pažodžiui Jis vaikščiojo aplink savo miestelį, į jį neįeidamas) ir mokė.
Pasakojimas apie Jėzaus nepriėmimą Nazarete užbaigia pirmą viešos Jo veiklos etapą. Jis pradėjo savo misiją mokydamas ir išvarydamas demoną iš vieno žmogaus Kafarnaumo sinagogoje (plg. Mk 1, 21–28). Maldos vieta buvo tarsi natūrali aplinka, kurioje Jėzus galėjo veikti (plg. Mk 1, 39). Tačiau tai sukėlė tikėjimo saugotojų, fariziejų pyktį. Jie nieko nelaukę ima regzti planą, kaip pražudyti Jėzų (plg. Mk 3, 6). Galiausiai čia Nazarete, Jo mokymas iššaukia savųjų atmetimą. Būtent šia negatyvia nata baigiasi Jėzaus veikla sinagogose, nes vėliau neberasime nė vieno pasakojimo apie kokią nors Jėzaus veiklą, atliktą sinagogoje. Nuo šiol įprastinė Jo veiklos ir mokymo vieta taps namų erdvė, kurioje Jėzus perduos savo mokslą mokiniams, gydys žmones (plg. Mk 7, 17; 9, 28. 33; 10, 10).
Mes, krikščionys, taip pat esame Jėzaus namiškiai. O mūsų širdys yra Jėzaus namai. Ar priimsime Jėzų į savo gyvenimus? Ar leisimės perkeičiami Jo žodžio, kuris tarsi balzamas gydo mūsų širdis, pripildo jas kuriančios meilės. Melskime mūsų Viešpatį, kad pajėgtume kuo daugiau įsileisti Dievo šviesos į savo gyvenimus, kad galėtume spinduliuoti meilės sklidiną Dievo artumą, išsklaidantį baimės tamsą ir nušviečiantį kelią.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB
