Atgimstanti poros meilė

Jei bendrauti darosi sunku ir nebejaučiate santuokos prasmės, reikia nuspręsti skirti laiko dviese ir ieškoti išeities iš krizės, grįžti prie santuokinės sandoros šaltinio. „Magnificat leidiniai“ šiemet išleido trijų vaikų tėvo, po trisdešimt dviejų santuokos metų tapusio našliu ir 2009 m. įšventinto kunigu Michelio Martin-Prévelio knygą „Atgimstanti poros meilė. Tobijo ir Saros kelionė“. Joje pateikiami devyni žingsniai, padedantys atkurti pasitikėjimą, leistis atleidimo keliu ir atstatyti artimus poros ryšius. Paprastai ir aiškiai analizuojamos sutuoktinius ištinkančios situacijos bei pateikiami konkretūs būdai, kaip jas išgyventi. Pateikiame jums trumpą ištrauką iš šios knygos.

Ar aš apsirikau?

Abejoti visada galima. Kartais abejonė netgi padeda sustiprinti pasitikėjimą kitu, bet turime išlikti atviri visiems įmanomiems sprendimams. Blogiau, kai abejojama santuokos sukūrimo priežastimi ir tikslu, bet natūralu, kai keliamas klausimas, kaip gyventi santuokoje. Pradėkime kelti gerus klausimus, tikėdamiesi sutarimo, užuot nuolat mintiję apie nesutarimų priežastis.

Ar patenkinami mano asmeniniai poreikiai?

Kaip man atrodo mūsų pora? Kokie yra tikrieji mūsų bendro gyvenimo iššūkiai? Ar mūsų santuoka yra vien tik saugumo ieškojimas sau ir kitam, mūsų troškimų tenkinimas? Ar ji pati yra priemonė, tikslas? Kad kažką patirtume? Abejoti normalu, būtina abejones kartas nuo karto įvardyti, ir tai yra ženklas, kad metas atnaujinti prisirišimą prie artimo žmogaus. Mūsų aplinkoje išyrančios santuokos primena, kad meilė pati savaime neišsilaiko (ir kas gi ją turėtų palaikyti?) – ją reikia nuolat gludinti. Nepaisant to, kad santuokinė ištikimybė yra stipriai puolama, tai netrukdo pusei porų puikiai tą puolimą atlaikyti. Statistika rodo, kad trijų ketvirčių ištuokų buvo galima išvengti, nes jų priežastis buvo pernelyg ūmus sprendimas skirtis, nesiėmus tarpininkavimo ar teisinių konsultacijų, dažnai nustebinančių pačius suinteresuotuosius. Perėję visą teisinę skyrybų mėsmalę išsiskyrusieji apstulbsta, kaip leidosi nuvedami iki išsiskyrimo, kurio visų psichologinių, finansinių, dvasinių padarinių ir įtakos šeimai jie nebuvo įvertinę.

Trimis ketvirčiais atvejų šiomis dienomis skyrybų prašo moterys, nes dabar jos yra labiau nepriklausomos ir gali gyventi savarankiškai, o labiausiai dėl to, kad jos greičiau pastebi yrančius poros santykius, mato priežastis ir pasekmes, kylančias dėl sutrikusio ryšio. Bet ar tokio tikrumo pakanka atsiskyrimui pagrįsti? Pernelyg dažnai atsisakoma išsakyti savo poreikius, juos suformuluoti. Kažkodėl manoma, kad artimasis po šitiek drauge praleistų metų labai gerai juos žino. Bet gyvenimuose vyksta tiek pasikeitimų, patiriama labai daug skirtingų jausmų, tad reikia pripažinti, jog savo poreikius visą gyvenimą reikia įvardyti vis iš naujo.

Dėl to labai naudinga skirti objektyvius poreikius – jie gali būti fiziniai, emociniai, susiję su santykiais, priklausymu, intelektiniai, dvasiniai – ir troškimus, kurie yra subjektyvesni, dažnai išskydę, dvilypiai, išreiškiantys arba labai aukštus siekius, arba nuodėmingus ir sutrikusius polinkius.

Taip pat labai pravartu atskirti tikruosius, būtinus, jau išreikštus ir patirties patikrintus poreikius nuo laikinų nevykusių užgaidų ar dar neištirtų pagundų. Tokį ištyrimo darbą galima atlikti kartu poroje, atskirai arba padedant trečiajam asmeniui. Pokalbis apie tai jau yra gero dialogo pagrindas, nes sutrukdo susitelkti į kitą asmenį ir jam skirtus priekaištus, o paskatina atsigręžti į save, geriau save pažinti, labiau mylėti remiantis kilniausiais savo siekiais.
[…]

Poros augimas

Moteris teka už vyro vildamasi, kad jis pasikeis, o vyras veda tikėdamasis, kad žmona liks tokia pati! Be abejonės, vyrui svarbesnė išorė, o moteriai – protas. Santuoka, meilė ir santykiai nėra nekintami dalykai. Po penkerių, dešimties ar trisdešimties metų aš būsiu pasikeitęs, pasikeis ir kitas. Mūsų pora bus kitokia. Patirsime daug įvykių: gimimų, persikraustymų, darbų, nedarbo, gedulo… Bet kam ilgėtis prabėgusių dienų? Kitas nebėra toks, koks buvo. Romantiškas prisirišimas yra mirties ženklas. Augti būtina, kitaip prasidės irimas. Laikas gali sunaikinti, bet lygiai taip pat jį galima skirti statyboms. Ar santuoka – statybų aikštelė, kurioje darbai sustoję ir pastatą ardo gamtos jėgos, ar kasdienis darbas vis labiau tobulinant pastatą?

Kalbant apie poros gyvenimą kartais pasitelkiamas metų laikų vaizdinys: kupinas vilties ir pasitikėjimo pavasaris; vasara su pjūties ramybe; rutinos ir liūdesio persmelktas ruduo; žiema su nusivylimu ir pykčiu. Šie sezonai cikliškai kartojasi ir gali varyti į neviltį savo neišvengiamumu. Man priimtinesnis trijų poros gyvenimo tarpsnių vaizdinys, jis labiau linijinis. Santuoka – trijų veiksmų drama! Tik supraskime, kad drama nėra tragedija, bet laike besivystantis veiksmas, kai tobulėjama, patiriama pokyčių, pakilimų ir nusileidimų; tai auginantis ir padedantis rasti išeitis darbas, deja, kartais patiriant nesėkmę ir atsiskyrimą, bet dažniau pasiekiama išmintis ir laimė – skausmingo, bet vaisingo augimo vaisius. Tie trys tarpsniai yra obuolio, kryžiaus ir Eucharistijos.

Pirmiausia eina obuolio – prigimtinės santuokos – laikotarpis, kai viskas gaunama. Tai džiaugsmingas slėpinys, vyksta susiliejimas, kūnų vienybės ir eroso periodas, Grožio triumfas. Po jo kartais gana greitai ateina kryžiaus laikotarpis, krikščioniškos santuokos laikas, kai viską tenka priimti. Šis slėpinys skausmingas: gyvenama atsitolinus nuo kito, tai sielų susidūrimo ir filijos metas, Gėrio triumfas. Visa tai kantriai perauga į Eucharistijos metą – dėkojimą už šventą santuoką, kai viskas yra duota. Tai garbingas slėpinys, kai leidžiama kitam būti savimi išlaikant bendrystę, sielų susitikimo ir agapės metas, Tikrumo triumfas.

Taip meilė bėgant laikui tobulėja, jai reikia išmėginimų, kurie ją išjudintų ir vestų į vis gilesnius lygmenis. Tam labiausiai reikia dialogo ir ištikimybės.
[…]

Kuris turi pasikeisti?

Dažnai norime pakeisti sutuoktinį jam priekaištaudami, mėtydami daugiau ar mažiau skaudžias pastabas. Ar Viešpats taip elgtųsi su jūsų sutuoktiniu ar jumis? Noras pakeisti kitą žmogų yra netikęs ir beviltiškas tikslas, nors įdėtume ir daug pastangų. Taip atveriame duris nusivylimams, reikalavimams ir konfliktams. Jei pirmiausia siektume pakeisti save, tai yra atsiversti, pasikeistų ir kitas asmuo, nes jis čia dalyvauja tiesiogiai ir sąmoningai. Taip pat kalbantis, pačiam atleidžiant, pasitelkus šventą kantrybę reikia išlaikyti pagarbą kito žmogaus tempui. Sužadinti kitame asmenyje norą keistis keičiantis pačiam yra daug paveikiau. Juk gėrio troškimas yra užkrečiamas, jei tik nėra primetamas. Yra tiek daug darbo kaunantis su savo vidiniais demonais, kad siekiant sunaikinti dar ir sutuoktinio demonus galima visiškai išsekti. Juk santuoka iš esmės pasitarnauja tam, kad pasikeistume, šventėtume ir per kuo trumpesnį laiką tuo užkrėstume kitus. Taigi, tikslas yra labiau šventėti pačiam, o ne versti šventėti kitą. To trokšti nėra blogas dalykas, bet tai reikia patikėti Viešpačiui. Santuoka yra pasirengimas amžinybei; jai stojus, matysime ir mūsų sutuoktinį šventą tiek, kiek įdėjome pastangų patys tapti šventi!

Parengė
Karolina Bagdonė

• «
• »