15
04 /
2017
Prieš 700 metų, 1317 m. balandžio 20 d., mirė šv. Agnietė iš Montepulčiano. Mergaitė iš Toskanos kilmingųjų šeimos, būdama vos devynerių, gavo popiežiaus leidimą įstoti į pranciškonių, pagal šiurkštų abitą vadinamų „maišo seserimis“, vienuolyną gimtajame Montepulčiane, o netrukus persikėlė į naujai įkurtą vienuolyną kitame Toskanos mieste. Čia sesuo Agnietė pasižymėjo pamaldumu Švč. Sakramentui, giliu maldos gyvenimu, taip pat stebuklais ir kontempliacijos aukštumomis – mistinėmis vizijomis. Po trijų vienuolinio gyvenimo dešimtmečių sesuo Agnietė, grįžusi į gimtąjį Montepulčianą, pradėjo vykdyti regėjime Švč. Mergelės Marijos išsakytą prašymą – pastatydinti jai bažnyčią. Kitoje vizijoje šv. Domininkui paprašius, kad naujojo vienuolyno seserys gyventų pagal šv. Augustino regulą, sesuo Agnietė įsteigė seserų dominikonių bendruomenę ir pati tapo jos priore. Po mirties sesers Agnietės kapas iškart ėmė garsėti malonėmis ir traukti piligrimus, o jos kūnas išliko nesugedęs. 1726 m. paskelbta šventąja, Agnietė iš Montepulčiano liturginiame kalendoriuje pagerbiama savo mirties dieną; jos pradėta statydinti šventovė, kurioje saugomos įkūrėjos relikvijos, dabar vadinama Šv. Agnietės bazilika.
Prieš 250 metų, 1767 m. balandžio 2 d., Ispanijos karalystėje areštuoti Jėzaus Draugijos nariai. Pirmąja Apšvietos monarchų siekio sekuliarizuoti valstybės valdymą ir neutralizuoti popiežiaus įtaką auka XVIII a. viduryje Burbonų dinastijos valdose tapo Jėzaus Draugija – viena svarbiausių popiežiaus autoriteto atramų. 1759 m. jėzuitai buvo išvyti iš Portugalijos, o 1764 m. uždrausti Prancūzijoje. Galiausiai deportuoti Draugijos narius nusprendė ir Ispanijos karalius. Visų provincijų valdytojams ir kariuomenės įgulų vadams buvo išsiuntinėti laiškai su nurodymu juos atplėšti balandžio 2 d. auštant. Vykdant instrukciją, paryčiais kareiviai įsiveržė į jėzuitų namus, miegančius jų gyventojus ištraukė iš patalų, užantspaudavo namų duris, o vienuolius sugabeno į kalėjimus, iš kurių jie veikiai buvo susodinti į perpildytus laivus ir nuplukdyti į Popiežiaus valstybės, jau anksčiau priglaudusios tremtinius iš Portugalijos, teritoriją. Deja, perpildytas Čivitavekjos uostas laivus pasitiko pabūklų šūviais, tad po gan ilgo plaukiojimo jėzuitai buvo išlaipinti Korsikoje, kurioje tuo metu kaip tik vyko ginkluotas sukilimas dėl salos nepriklausomybės. Po kurio laiko tremtiniai po truputį persikėlė į Popiežiaus valstybės miestus (daugiausia Boloniją ir Ferarą), tačiau anaiptol nebuvo sutikti išskėstomis rankomis – netgi pačių Italijos jėzuitų, kuriems teko gerokai susispausti…
Prieš 100 metų, 1917 m. balandžio 2 d. (naujuoju stiliumi – kovo 20 d.), Rusijos Laikinoji Vyriausybė paskelbė potvarkį „Dėl tikybinių ir nacionalinių apribojimų atšaukimo“. Vienas svarbiausių Laikinosios Vyriausybės priimtų nutarimų laidavo – deja, labai trumpam – visiškos religinės tolerancijos klimatą. Šiuo potvarkiu paskelbta religijų lygybė prieš įstatymą ir panaikinti bet kokie suvaržymai religiniu arba nacionaliniu pagrindu (pvz., mišrių santuokų, įvaikinimo, naujų maldos namų statybos draudimai).
Demokratinė valstybė, kurioje gerbiamas sąžinės laisvės principas, buvo kuriama ir toliau. 1917 m. liepą paskelbta, kad dėl savo religinės tapatybės apsispręsti gali 14 metų sulaukę asmenys; taip pat leista laisvai pereiti iš vienos tikybos į kitą arba deklaruotis netikinčiu ir registruoti civilinius gimimo, santuokos bei mirties aktus savivaldybių įstaigose. 1917 m. rugpjūčio 25 d. priimtas specialus potvarkis dėl Romos Katalikų Bažnyčios – jai leista laisvai steigti vyskupijas, vienuolijas, brolijas, statyti bažnyčias, tik informuojant apie tai valstybės įstaigas; panašios teisės suteiktos ir iš pogrindžio išėjusiems bei valstybės pripažinimo sulaukusiems graikų apeigų katalikams (unitams). Oficialiai įsivardyti leista budistams, pradėta svarstyti sentikių padėtis. Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, viena vertus, atsipalaidavo nuo valstybinės valdžios kontrolės, o kita vertus, ėmė prarasti anksčiau turėtą privilegijuotą statusą; tarp jos narių Gruzijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje kilo nacionalinio savarankiškumo sąjūdžiai. Šios permainos nepalietė Lietuvos, kuri tuo metu jau buvo okupuota Vokietijos kariuomenės.
Trumpas, konfesiniu požiūriu pats liberaliausias Rusijos istorijos epizodas netrukus baigėsi, 1917 m. rudenį valdžią užgrobus bolševikams. Jų brutalumą per areštą, teismą, kalinimą, tremtį teko patirti ne vienam iškiliam katalikų dvasininkui – paskutiniam Mogiliavo arkivyskupui metropolitui, prieš tai buvusiam Vilniaus vyskupu, Eduardui Ropui (Ropp), jo pagalbininkui Janui Ciepliakui, 1925 m. paskirtam pirmuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu, ir būsimam palaimintajam Teofiliui Matulioniui…
Prieš 75 metus, 1942 m. balandžio 10 d., mirė pal. Petras Bonifacas Žukovskis OFM Conv. Būsimas palaimintasis, kitos – nacių – totalitarinės sistemos auka, Petras Žukovskis gimė Baran Rapos kaime, Nemenčinės parapijos teritorijoje. Baigęs mokslus gimtinėje, įstojo į pranciškonų konventualų ordiną ir gavo Bonifaco vardą. 1941 m. spalį areštuotas gestapo, tapo Aušvico lagerio kaliniu Nr. 25447. Dirbo sunkiausius darbus, buvo mušamas ir žeminamas, kol mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume. Palaimintuoju jį – kaip vieną iš 108 lenkų II pasaulinio karo kankinių – 1999 m. Varšuvoje paskelbė šv. Jonas Paulius II.
Prieš 25 metus, 1992 m. balandžio 27 d., mirė prancūzų kompozitorius ir vargonininkas Olivjė Mesianas (Olivier Messiaen). Didžiąją ilgo (83 metų) gyvenimo dalį – net 60 metų! – muzikos novatorius, paukščių balsų mylėtojas – ir jaunystėje Katalikų Bažnyčios nariu tapęs krikščionis – ėjo Paryžiaus Švč. Trejybės bažnyčios vargonininko pareigas. Svarbią jo palikimo dalį sudaro religiniai kūriniai, skirti tikėjimo slėpiniams – Švč. Trejybei, Kristaus Gimimui, Atsimainymui, Prisikėlimui ir Žengimui į dangų, Švč. Sakramentui, mirusiųjų prisikėlimui, dangiškosios Jeruzalės spalvoms ir Amžinosios Bažnyčios spindesiui. Apokaliptinį „Kvartetą laikų pabaigai“ Mesianas sukūrė II pasaulinio karo metais, būdamas vokiečių nelaisvėje, fortepijonui, smuikui, violončelei ir klarnetui – tuo metu prieinamiems instrumentams. Vieno iš XX a. muzikos šedevrų premjeros metu auditoriją sudarė kaliniai ir jų sargybiniai. Gyvenimo pabaigoje, 1983 m., Mesianas sukūrė vienintelę savo operą – „Šv. Pranciškus Asyžietis“. Jos veiksmas prasideda jau po šv. Pranciškaus atsivertimo. Į priekaištą, kad jo operoje nėra nuodėmės, kompozitorius, atsakė: „Bet (…) nuodėmė neįdomi, purvas neįdomus. Man labiau patinka gėlės.“ Gražaus ir žydinčio velykiško pavasario!
Dr. Liudas Jovaiša
