15
04 /
2018
Prieš 550 metų, 1468 m. balandžio 27 d., Krokuvoje gimė kardinolas Frydrichas Jogailaitis. Jis buvo šeštasis (jauniausias) sūnus ir devintasis vaikas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje, pavadintas tuometinio Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho III Habsburgo vardu. Jam esant dvidešimties, karalius Kazimieras nusprendė sūnų paskirti į mirusio Krokuvos vyskupo vietą. Tada Frydrichas priėmė žemesniuosius šventimus ir tapo dvasininku. Dar po penkerių metų, 1493 m., jis užėmė ir Gniezno arkivyskupo irbei Lenkijos primo (pirmojo karalystės senatoriaus) sostą irbei buvo pakeltas kardinolu; tada priėmė ir vyskupo šventimus. Frydrichas Jogailaitis buvo vienintelis dinastijos atstovas, tapęs dvasininku. Bet ir būdamas dvasininkas, bene daugiau dėmesio skyrė politiniams reikalams, vaikėsi pinigų – ne vien nesibodėjo valdyti dvi turtingas vyskupijas vienu metu, bet siekė ir dar kelių. Su Lietuva jo kontaktai buvo epizodiški – žinoma, kad, lankydamasis Vilniuje, 1493 m. jis suteikė atlaidų kelioms Vilniaus miesto ir Vilniaus vyskupijos bažnyčioms. Nepalikęs ryškaus pėdsako istorijoje, Frydrichas Jogailaitis mirė jaunas, 34 metų amžiaus, sakoma, nuo sifilio. Jo vyresnysis brolis, išgyvenęs iki 25-erių, buvo pasirinkęs verčiau mirti negu nusidėti…
Prieš 400 metų, 1618 m. balandžio 2 d., Bolonijoje gimė jėzuitas Frančeskas Marija Grimaldis (Francesco Maria Grimaldi). Didžioji jo gyvenimo dalis prabėgo Bolonijoje: gimtajame mieste studijavo, dėstė, dirbo mokslinį darbą ir galiausiai, būdamas 45-erių, mirė. Tėvas Grimaldis labiausiai pasižymėjo kaip mokslininkas – fizikas ir matematikas. Jis tyrinėjo laisvą kritimą (laiko ir aukščio santykį), skaičiavo gravitacinę konstantą, matavo žemės debesų ir mėnulio kalnų aukštį. Grimaldis sudarė mėnulio žemėlapį (selenografą), kuriame pažymėjo kalnus ir kraterius, – gražu, kad vienas iš kraterių dabar vadinamas ir jo vardu. Bene labiausiai mokytas jėzuitas pasižymėjo optikos srityje – tyrinėjo šviesos sklidimą, lūžimą, atspindį, pirmasis atliko tikslius šviesos difrakcijos stebėjimus ir įvedė „difrakcijos“ terminą. Jo eksperimentu pagrįstas įrodymas, kad šviesos spinduliai nejuda tiese, tapo atspirties tašku vėlesniems mokslininkams (taip pat ir Niutonui) toliau vystant šviesos teoriją.
Prieš 400 metų, 1618 m. balandžio 7 d., karalius Zigmantas Vaza fundavo Grinkiškio parapinę bažnyčią. Upytės pavieto bajorų Bialozorų giminės valdomame Grinkiškyje bažnyčia stovėjo jau 1613 metais. Tuomet Upytės pavieto pakamario Stanislovo Bialozoro našlė Darata Vainaitė-Bialozorienė, norėdama užtikrinti nuolatinio kunigo išlaikymą, pareiškė ketinanti atsisakyti dviejų kaimų, esančių karaliui priklausančioje Baisogalos valdoje, tačiau jos valdomų iki gyvos galvos, jei valdovas paskirs juos Grinkiškio bažnyčios naudai. Po penkerių metų, 1618 m. balandžio 7 d., Zigmantas Vaza išpildė pamaldžios moters troškimą. Nuo tol Grinkiškio šventovė veikė kaip visavertė parapinė bažnyčia. Ir ne tik: ja itin rūpinosi irbei dosniai puošė Bialozorų giminė, o du šios giminės atstovai, Vilniaus kapitulos prelatas prepozitas bei karaliaus sekretorius Jonas Karolis Bialozoras ir Vilniaus vyskupu galiausiai tapęs Jurgis Bialozoras, buvo vieni pirmųjų šios savo tėvoninės parapijos klebonų. Pati parapija per savo gyvavimą pakeitė tris vyskupijas: iki 1926 m. priklausė Žemaičių vyskupijai, paskuio to atiteko Kauno arkivyskupijai, o nuo 1997 m. yra Šiaulių vyskupijos sudėtyje.
Prieš 100 metų, 1918 m. balandžio 25 d., Akilė Ratis (Achille Ratti) buvo paskirtas Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos apaštališkuoju vizitatoriumi. Tai buvo radikalus šešiasdešimtmečio italo, kilusio iš Lombardijos, kalnų mylėtojo ir puikaus alpinisto, Vatikano Apaštališkosios bibliotekos vedėjo, karjeros posūkis. Būtent šį žmogų, Pirmajam pasauliniam karui einant į pabaigą, popiežius Benediktas XV nusprendė pasiųsti stebėti Bažnyčios padėties regione, kuriame ėmė rodytis senų ir naujų šalių nepriklausomybės ženklai (du mėnesiai prieš paskyrimą buvo paskelbtas Vasario 16-osios aktas!). Pirmojo po ilgos pertraukos popiežiaus atstovo pareigos šiuose kraštuose, siautėjant nacionalizmo aistroms (Akilei Račiui itin artimas buvo nacionalizmo kratęsis pal. Jurgis Matulaitis), pasirodė esančios sudėtingos. 1920 m. sausį trumpam apsilankęs Kaune, vizitatorius nerado bendros kalbos su Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi ir apskritai pasijuto šaltai (visomis prasmėmis – taip pat ir tiesiogine) priimtas. Lietuviai nebuvo patenkinti tuo, kad 1919 m. Ratis buvo paskirtas nuncijumi Lenkijai, o jo statusas Lietuvoje (tik delegatas) liko nepakitęs, įtarinėjo, kad popiežiaus atstovas esąs veikiamas lenkų ir jiems palankus. Ne ką geriau klostėsi ir Račio, kaip nuncijaus, likimas Lenkijoje. Lenkams ir vokiečiams vaidijantis dėl Silezijos priklausomybės, abi pusės išreiškė nepasitikėjimą Račiu, ir 1921 m. jis buvo atšauktas į Romą. Tačiau kaip turėjo nustebti visi nepatenkintieji, kai popiežius Benediktas XV „nesėkmingąjį“ pasiuntinį dar tais pačiais metais pakėlė kardinolu ir paskyrė Milano arkivyskupu, o 1922 m. kardinolai jį išrinko popiežiumi Pijumi XI…
Akilė Ratis buvo vienas iš vos poros asmenų, kurie buvo lankęsi Lietuvoje iki tapdami popiežiais. Lietuvos padėtį jis buvo matęs savo akimis ir, tapęs popiežiumi, labai daug nuveikė jos labui. Savo dideliais darbais – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu, Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato sudarymu – Pijus XI užčiaupė burnas gausiems savo kritikams Lietuvoje. O jo maži darbeliai (pvz., dovanos katedrai Kaišiadoryse, kitados pravažiuotuose pakeliui į Rygą, arba išsitarimas Lietuvos piligrimams, kad „Lietuva tokia graži“) byloja apie gyvą, žmogišką bičiulystę ir palankumą.
Prieš 50 metų, 1968 m. balandžio 4 d., Memfyje nušautas Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King). Šis baptistų pastorius XX a. viduryje tapo JAV pilietinių teisių judėjimo lyderiu; jis rėmėsi Mahatmos Gandžio taikaus nepaklusnumo taktika ir praktikavo pilietinį nepaklusnumą, grindžiamą krikščioniškais principais. Kingas buvo puikus oratorius; jo kalba „Aš turiu svajonę“ (I have a dream) neabejotinai priklauso pasaulinės retorikos lobynui. Tačiau Kingas ne vien svajojo ir ne vien kalbėjo. Jo nesitaikstymas su rasine juodųjų diskriminacija ir protestas prieš skurdą ir Vietnamo karą jam kainavo gyvybę, atnešė Nobelio taikos premiją, tačiau svarbiausia – realiai keitė Amerikos visuomenę ir Kingo svajonę vertė tikrove.
Kingo veiklos šaltinis – gyvas krikščioniškas tikėjimas. Jis sakė: „Prieš tapdamas pilietinių teisių [sąjūdžio] lyderiu, buvau Evangelijos skelbėjas. Tai buvo mano pirmasis pašaukimas – ir tebelieka mano didžiausias įsipareigojimas. Žinokite, kad iš tiesų viską, ką darau pilietinių teisių labui, darau todėl, kad laikau tai esant mano tarnystės dalimi. Gyvenime neturiu kitų ambicijų, kaip tik pasiekti krikščioniškos tarnystės tobulumo. Neketinu siekti jokio politinio posto. Neketinu daryti nieko kita, tik likti pamokslininku. Ir tai, ką darau šioje kovoje drauge su daugeliu kitų, kyla iš to, kad jaučiu, jog pamokslininkas turi rūpintis visu žmogumi.“.
Tarsi numatydamas greitą gyvenimo pabaigą, Martynas Liuteris Kingas paskutiniaisiais gyvenimo metais kalbėjo apie tai, kaip trokštų būti prisimenamas po mirties: „Norėčiau, kad tą dieną kas nors paminėtų, jog Martinas Liuteris Kingas mėgino atiduoti gyvenimą tarnaudamas kitiems. Norėčiau, kad tą dieną kas nors pasakytų, jog Martinas Liuteris Kingas mėgino ką nors mylėti. Noriu, kad jūs tą dieną pasakytumėte, jog aš mėginau būti teisus karo klausimu. Noriu, kad jūs tą dieną galėtumėte pasakyti, kad aš mėginau pamaitinti vargšus. Noriu, kad jūs tą dieną galėtumėte pasakyti, kad aš savo gyvenime mėginau aprengti nuogus. Noriu, kad tą dieną jūs pasakytumėte, kad aš savo gyvenime mėginau aplankyti kalinius. Ir noriu, kad jūs pasakytumėte, jog aš mėginau mylėti ir tarnauti žmogiškumui.“
Skrodimo metu 39-erių metų Martino Liuterio Kingo krūtinėje rasta širdis atrodė kaip 60-mečio žmogaus. Ar mūsų širdys irgi bus taip nudėvėtos meilės?
Dr. Liudas Jovaiša
