01
12 /
2017
Šventumo aromatas skleidžiasi per įvairias dirbtinai statomas sienas. Jis sklinda nepaisant kliūčių. Jis pasiekia tuos, kam malonių labiausiai reikia. Turbūt tokie žodžiai labiausiai tinka apibūdinti Barboros Umiastauskaitės (Žagarietės) nesilpstantį malonių garsą.
Barbora Umiastauskaitė gimė XVI amžiaus antroje pusėje. Buvo uoli krikščionė. Mirė neaiškiomis aplinkybėmis, išsaugodama meilę Dievui ir artimui. Apie ją 1755 metais pranešime Šventajam Sostui užsimena Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jis rašo, kad verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų, tačiau tarp gyvųjų, kaip pažymi pats vyskupas, jau tuomet nebuvo nė vieno, kuriam būtų buvęs žinomas mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati ir pasivadinusi Barbora. Pasak iš lūpų į lūpas perduodamo pasakojimo, praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, 1655 metais švedų užpuolikai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią ir jos kriptoje buvusius mirusiųjų palaikus, tačiau po gaisro rastas merginos kūnas nebuvo sudegęs, tik pajuodęs. Perkėlus palaikus į 1712 metais atstatytą Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo viešas, iki mūsų dienų tebesitęsiantis liaudies pamaldumas į Žagarės Mergelę, tikint, kad ji yra šventa. Vyskupas Motiejus Valančius 1860 metų sausio 7 dieną įpareigojo tuometį Senosios Žagarės kleboną Silvestrą Limaževičių fiksuoti Barboros užtarimu gautąsias malones. Taip buvo pradėta vadinamoji Barboros Žagarietės stebuklų knyga, kurioje iki 1940 m. gruodžio 14 dienos buvo užrašyti 97 atvejai, tačiau nė vienas jų kanoniškai netirtas. Barboros Žagarietės šventumo garsas sklido ir sklinda nepaisant įvairių trukdžių. Galima būtų paminėti dar carinės okupacijos laikus, kai caro valdžios pareigūnų nurodymu Senosios Žagarės bažnyčios kripta su merginos palaikais buvo uždaryta. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pastangos liaudyje plintantį pamaldumą Barborai Žagarietei silpninti ir menkinti sustiprėjo 1963 metais sovietų valdžiai nurodžius uždaryti Senosios Žagarės bažnyčią, Barboros palaikai dingo. Yra žinoma, kad šioje operacijoje dalyvavo ir pats pasipriešinimo prieš partizaninį judėjimą vėliavnešys, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, pritariantis ateizmo idėjoms, nors kitados studijavęs ir kunigų seminarijoje, Juozas Markulis. Jis vyko į Žagarę tirti Barboros palaikų. Žinoma, kažkokį tyrimą padarė, kažkokį įrašą įrašė į savo disertaciją. Tačiau po tyrimo palaikai dingo. Kažkam Medicinos fakultete jis yra užsiminęs: „Mes ją taip paslėpsim, kad niekas neras.“ Žagariečiai prisimena, kad Markulis į Žagarę atvyko ne vienas, su keletu bendradarbių, GAZ visureigiu. Žinoma, kad tokiu automobiliu palaikai į Vilnių greičiausiai nebuvo išvežti. Tikima, kad jie yra kur nors užkasti. Tačiau jų rasti dar nepavyko [1].
Nepaisant to, žmonės nepaliovė ir nepaliauja prašyti Barboros užtarimo. Nuostabu, kad niekas negali sustabdyti šios liaudies užtarėjos!
Malda prašant Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės palaikų atsiradimo
Viešpatie, Tu neleidai Mergelės Barboros kūnui sugesti,
kad liudytum jame buvusią Tau patinkančią jos stiprią,
mylinčią Dievą ir žmones dvasią.
Tu leidai prie jos palaikų vykti nuostabiems pagijimams,
tuo būdu stiprindamas tikėjimą.
Leisk, Viešpatie, jei tokia Tavo valia,
kad tie palaikai, kurie išliko nepaliesti naikinančios ugnies ir nesudūlėjo užmūryti kriptoje,
būtų sugrąžinti prieglobstin tos bažnyčios, kurioje buvo šimtus metų. Tegul jos užtarimas, Viešpatie,
ir toliau lydi visus,
kurie maldaus jos pagalbos savo varguose ir negalėse.
Amen.
Parengė
kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
[1] Parengta pagal www.barbora_zagariete.lt ir www.angelorum.lt medžiagą.
