01
10 /
2011
Iš „Magnificat“ viršelio į mus švelniai žvelgia Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) nutapyta Mergelė Marija su Kūdikiu. Rožinio vėrinėlis tarp Marijos ir Jėzaus rankų mums primena pal. popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimą: „Dėl savo paprastumo bei gelmės ji [rožinio malda] ir prasidedančiame trečiajame tūkstantmetyje lieka labai reikšminga malda, nešančia vaisių šventumui.“ (Apaštališkasis laiškas „Rosarium Virginis Mariae“, 1)
Šio atvaizdo autorius Bartolomėjus Estebanas Murilas gimė 1617 m. Ispanijos mieste Sevilijoje. Jis buvo keturioliktasis, jauniausias vaikas Sevilijos gydytojo ir kirpėjo Gasparo Estebano ir Marijos Peres šeimoje. Būdamas dešimties neteko tėvo, o po metų, mirus ir motinai, glaudėsi pas giminaičius. Gana anksti buvo išleistas mokytis pas dailininką Chuaną del Kastilo (Juan del Castillo). Pirmąjį rimtesnį užsakymą Murilas gavo iš pranciškonų – nutapyti 11 paveikslų ciklą Šv. Pranciškaus vienuolynui. Jame turėjo būti pavaizduoti pranciškonų šventųjų gyvenimų epizodai. Šis ciklas išgarsino tapytoją, nes jau tada Murilas pasireiškė kaip susiformavęs dailininkas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Diego Velaskezo (Velazquez), Francisko de Zurbarano (Francisco de Zurbaran), Džiuzepės de Riberos (Juzepe de Ribera) darbų. Vėliau jo kūrybai įtaką darė Venecijos ir flamandų meistrų, ypač Antonijaus van Diko (Anthony van Dyck) kūriniai.
1645 m. Murilas sukūrė šeimą, bet po 20 metų bendro gyvenimo žmona mirė, palikdama jį su penkiais nepilnamečiais vaikais. Nors šią netektį skaudžiai išgyveno, per paskutiniuosius 20 metų dailininkas nutapė daug reikšmingų religinių kūrinių.
B. E. Murilas nebuvo vien tik menininkas. Pirmiausia jis buvo aktyvus, praktikuojantis, nuoširdžiai potridentine maldingumo dvasia gyvenęs katalikas. Pamaldumas ir gailestingumas Murilui buvo dvi neatsiejamos tikrovės. Po žmonos mirties jis įstojo į Gailestingumo broliją, kuri rūpinosi nepasiturinčių mirusiųjų laidojimu, teikė pagalbą benamiams, vargstantiems ir kt. Jo duktė ir du sūnūs pasirinko vienuolių kelią.
B. E. Murilas tikėjo, kad šventasis atvaizdas gyvenimo vargų prislėgtam ir sielos aistrų apimtam žmogui gali liudyti gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Nepaisant realizmo, jo darbai nestokojo poetikos ir transcendencijos. Jam pavyko atrasti ryšį tarp regimo ir neregimo, žemiško ir dangiško. Tai jautraus mylinčio pasakotojo žvilgsnis, perteikiantis Dievo artumą ir švelnumą per gestą, šilumą, šypseną. Murilo darbai atliepė kontrreformacijos troškimą uždegti tikinčiuosius kontempliuojant jautrias žmogiškas scenas.
Lietuvos bažnytinėje dailėje Murilas nebuvo svetimas. Jis – vienas iš tų menininkų, kurį mielai kopijavo vietiniai dailininkai. Žinome nemažai jo šv. Antano, Šventosios Šeimos, šv. Pranciškaus (ypač populiarus buvo „Šv. Pranciškus, apsikabinęs Nukryžiuotąjį“) paveikslų kartočių. Bet labiausiai savo religiniais kūriniais Murilas į bažnytinio meno istoriją įėjo kaip Nekaltai Pradėtosios (Immaculatos) autorius, sukūręs apie dvidešimt kiekvienąkart naujai išgyventų ir išreikštų drobių. Įdomu tai, kad 1614 m. karalius Pilypas III pavedė Ispaniją Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globai, o 1617 m. Sevilijoje Immaculatos dogma iškilmingai paskelbta Ispanijai. Ši įspūdinga ceremonija vyko Murilo gimtajame mieste, likus keletui mėnesių iki jo gimimo. Tad savo darbais išreikšdamas ypatingą Ispanijos meilę Mergelei Marijai, Murilo išreiškė epochos dvasią.
Popiežiaus Pijaus IX Visuotinėje Bažnyčioje 1854 m. gruodžio 8 d. paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogma XIX a. pab. – XX a. I pusėje davė stiprią paskatą daugybei Immaculatos tipo skulptūrų bei paveikslų, tarp jų ir Murilo paveikslo kartotėms atsirasti ir Lietuvos bažnyčiose. Per gegužines pamaldas kaimuose dažnai naudota Murilo Immaculata, lietuvių vadinama mojine.
1647–1654 m. B. E. Murilas nutapė daug Dievo Motinos paveikslų, kuriuose vaizdavo Madoną su Kūdikiu, Rožinio Dievo Motiną. Dauguma jų buvo nedidelio formato, todėl ypač mėgti namų altorėliuose; vėliau vis dažniau užsakomi ir bažnyčių altoriams.
Rožinio ištakų turbūt turėtume ieškoti dar III–IV a. Dykumos tėvų, kurie melsdamiesi naudojo virvutes su mazgiukais, praktikoje. Tuo metu kartota Tėve mūsų arba Jėzaus malda. Angelo pasveikinimo malda atsiranda XI–XII a., o paskutinė maldos dalis pridėta tik XVI a. Su Rožinio įsteigimu Tradicija sieja šv. Dominyką Gusmaną (apie 1170–1221), Dominikonų ordino įkūrėją. Nors toks Rožinis, kokį kalbame šiandien, susiformavo gerokai vėliau, apie XV a. II pusę – XVI a., tačiau būtent dominikonai daug prisidėjo prie rožinio ir Rožinio brolijų platinimo. O popiežiui Pijui V laimėjus Lepanto mūšį prieš turkus 1571 m. ir įsteigus Rožinio šventę, kurią popiežius Klemensas XII įsakė švęsti visai Bažnyčiai, Rožinio malda ėmė plisti dar sparčiau.
Rožinio brolijos bažnyčiose turėjo koplyčias arba altorius, tad jiems dažnai užsakydavo atvaizdus su Rožinio Mergele Marija. B. E. Murilas, nuo dvidešimt šešerių metų priklausęs Rožinio brolijai, kurios nariai daug ir ugningai meldėsi bei platino Rožinio maldą, nutapė ne vieną atvaizdą, skirtą Rožinio Dievo Motinai. Garsus yra jo paveikslas, kuriame pavaizduota angelų apsupta Mergelė Marija su Kūdikiu, perduodanti rožinį priklaupusiam šv. Dominykui (sukurtas apie 1638–1640).
Patys pirmieji Rožinio Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdai Vakarų Europoje pasirodė jau XV a. pr., tačiau juose dar negalėjo būti pavaizduotas tradicinis rožinio vėrinys. Jano van Eiko paveiksle „Madona prie šaltinio“ (1439) Jėzaus rankoje nutapytas vėrinėlis, kurio struktūra nėra aiški. Vienas ankstyviausių tokio tipo pavyzdžių, kuriuose jau atpažįstamas tradicinis vėrinys, yra Kelno vyskupijos muziejuje: XV a. II p. paveiksle pavaizduota Išmintingoji Dievo Motina (Mater Sapientiae), skaitanti knygą ir laikanti Kūdikį, žaidžiantį šermukšnių spalvos rožiniu.
Rožinio Dievo Motina, kurią matome „Magnificat“ viršelyje, B. E. Murilo sukurta apie 1650–1655 m. Ją 1788 m. įsigijo Karolis IV ir darbas kurį laiką buvo Eskorialyje, todėl šis atvaizdas taip pat vadinamas Eskorialio Madona. Dabar saugomas Madrido Prado muziejuje. Tai – viena geriausių šio siužeto interpretacijų; žinoma daug jos kopijų.
Paveiksle išreikštas ypatingas Motinos ir Sūnaus santykis. Marija švelniai, vos juntamu judesiu, priglaudusi Jį prie savęs. Kūdikis nėra statiškai pasodintas ant Marijos kelių, bet kupinas gyvybės, atrodo, lyg slystų nuo Motinos kelių, tačiau taip pat jautriai glaudžiasi prie Marijos skruosto. Motina ir Kūdikis žvelgia į mus tarsi vienu žvilgsniu. Ir vis dėlto šie žvilgsniai visiškai skirtingi. Marijos veidas dvelkia kontempliatyvia ramybe ir kilnumu.
Murilas nepalieka kanoniškai Dievo Motinai būdingų trijų spalvų: mėlynos, raudonos ir baltos, tačiau, atrasdamas naujus atspalvius, savitai modeliuodamas drabužių klostes, jis ir šiam savo darbui suteikia naujo skambesio ir ypatingos harmonijos. Atvaizde susipina gilus religinis jausmas su subtiliai perteiktu natūralizmu. Murilui pavyksta perteikti ir sujungti tai, kas giliai žmogiška ir neapčiuopiamai dieviška.
Svarbiausias paveikslo akcentas – rožinis, tarsi tiltas tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos rankų, pabrėžia ir pagrindinę jo paskirtį – per maldą Marijai vis labiau vienytis su Jėzumi. Į tai mūsų dėmesį atkreipė ir popiežius Jonas Paulius II: „Nors ir susijęs su Marija, rožinis yra malda su kristologine šerdimi. […] Jame iš naujo suskamba Marijos malda, nuolatinis Magnificat už atperkamąją Įsikūnijimo veiklą, prasidėjusią jos, Mergelės, įsčiose.“ (Apaštališkasis laiškas „ Rosarium Virginis Mariae“, 1)
Jolanta Stupelytė
