01
11 /
2013
Popiežius Pranciškus keliose katechezėse aptarė tris sąvokas, kuriomis Vatikano II Susirinkimas apibrėžė Bažnyčią – Bažnyčia kaip Dievo tauta, kaip Kristaus kūnas ir kaip Dvasios šventovė. Pateikiame jo apmąstymus ir paraginimus šia tema.
Bažnyčia – Dievo tauta
Ką reiškia būti Dievo tauta? Pirmiausia tai Dievas nėra jokios tautos nuosavybė, nes būtent Jis mus kviečia, sušaukia, pakviečia tapti Jo tautos dalimi. Šis kvietimas yra skirtas visiems be išlygų, nes Dievo gailestingumas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Jėzus neliepia apaštalams, nė mums susiburti į išskirtinę elitinę grupę. Jėzus sako: eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19).
Norėčiau kreiptis į tuos, kurie jaučiasi esą toli nuo Dievo ir Bažnyčios, kurie yra baimingi ar indiferentiški: Viešpats kviečia ir tave tapti Jo tautos dalimi, kviečia su didele pagarba ir meile! Kaip tampama šios tautos nariais? Ne per fizinį gimimą, bet per gimimą iš naujo. Evangelijoje Jėzus sako Nikodemui, jog reikia gimti iš aukštybės, iš vandens ir Šventosios Dvasios, kad patektum į Dangaus Karalystę (plg. Jn 3, 3–5). Į šią tautą esame įvedami per Krikštą, per tikėjimą į Kristų. Tas tikėjimas yra Dievo dovana ir turi būti maitinamas ir auginamas per visą mūsų gyvenimą.
O koks yra Dievo tautos įstatymas? Tai meilės įstatymas, meilės Dievui ir savo artimui pagal naująjį Viešpaties paliktą įsakymą (plg. Jn 13, 34). Meilė nėra bevaisis sentimentalizmas ar kažkas neapibrėžto. Mylėti – tai pripažinti Dievą kaip vienintelį gyvenimo Viešpatį ir tuo pat metu priimti kitą kaip tikrą brolį, įveikiant susiskaldymus, varžytines, nesupratimą, egoizmą. Kiek daug dar turime nukeliauti, kad konkrečiai gyventume šiuo nauju įstatymu – mumyse veikiančios Šventosios Dvasios įstatymu, gailestingumo ir meilės įstatymu. Skaitydami laikraščius ar žiūrėdami televiziją matome daugybę karų tarp krikščionių, kaip tai įmanoma? Tiek daug karų Dievo tautos viduje! Gyvenamuosiuose kvartaluose, darbo vietose tiek karų dėl pavydo! Kiek karų taip pat šeimų viduje! Turime prašyti Viešpaties, kad mums padėtų teisingai suprasti meilės įsakymą. (…)
Kokia Dievo tautos misija? Nešti pasauliui Dievo viltį ir išganymą: būti Dievo, visus kviečiančio draugauti su Juo, meilės ženklu. Būti raugu, kuris suraugina visą tešlą, druska, kuri suteikia skonį ir saugo nuo gedimo, būti šviesa, kuri apšviečia. Aplink matome egzistuojantį blogį, veikiantį velnią. Tačiau norėčiau garsiai sušukti: Dievas yra stipresnis! Ar tikite tuo, kad Dievas yra stipresnis? Pasakykime tai kartu, ištarkime visi drauge: Dievas yra stipresnis! Ar žinote, kodėl yra stipresnis? Nes yra Viešpats, vienintelis Viešpats. Norėčiau pridurti, kad kartais tamsi, blogio paženklinta tikrovė gali pasikeisti, jei mes pirmi įnešime Evangelijos šviesą, ypač savo gyvenimu. Jei stadione tamsią naktį vienas žmogus įžiebia šviesą, ji vos regima, tačiau jei daugiau kaip 70 tūkstančių žiūrovų įžiebs savo šviesas, stadionas nušvis. Tegu mūsų gyvenimas būna Kristaus šviesa; drauge nešime Evangelijos šviesą į visą tikrovę.
Koks Dievo tautos tikslas? Tikslas yra Dievo Karalystė, kuri buvo pradėta žemėje paties Dievo ir kuri turi būti išplėtota iki pilnatvės, kol pasirodys Kristus, kuris yra mūsų gyvenimas. Tikslas – visapusiška bendrystė su Viešpačiu, artimas ryšys su Juo, kad įžengtume į patį dieviškąjį gyvenimą, kuriame išgyvensime Jo begalinės meilės džiaugsmą, visišką džiaugsmą.
Brangūs broliai ir seserys, būti Bažnyčia, būti Dievo tauta pagal didį Tėvo meilės planą reiškia būti Dievo raugu mūsų žmonijoje, reiškia skelbti ir nešti Dievo išganymą į šį pasaulį, kuris dažnai vedamas klaidingu keliu ir kuriam reikia atsakymų, teikiančių drąsos, vilties ir naujų jėgų kelionei. Tegu Bažnyčia būna Dievo gailestingumo ir vilties vieta, kur kiekvienas galėtų jaustis išklausomas, mylimas, jaustų, kad jam atleidžiama, būtų drąsinamas gyventi pagal gerą Evangelijos gyvenimą. Kad kitas jaustųsi išklausomas, mylimas, padrąsintas, kad jaustų, jog jam atleidžiama, Bažnyčia turi laikyti duris plačiai atvertas, kad visi galėtų įeiti. O mes turime išeiti pro tas duris ir skelbti Evangeliją.
Bažnyčia – Kristaus Kūnas
Vatikano II Susirinkimas moko, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas (plg. Lumen gentium, 7). Norėčiau pradėti nuo Sauliaus, vėliau besivadinsiančio Pauliumi, vieno didžiausių evangelizuotojų, atsivertimo (Apd 9, 4–5). Saulius yra krikščionių persekiotojas, tačiau pakeliui į Damaską jį netikėtai apgaubia šviesa, jis parkrinta ant žemės ir išgirsta balsą: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Jis paklausia: „Kas tu esi, Viešpatie?“, o balsas atsako: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ (Apd 9, 3–5) Ši šventojo Pauliaus patirtis mums rodo, koks gilus ryšys sieja mus, krikščionis, su pačiu Kristumi. Jėzus, įžengęs į dangų, nepaliko mūsų našlaičiais, bet per Šventosios Dvasios dovaną sąsaja su Juo tapo dar stipresnė. Vatikano II Susirinkimas teigia, kad Jėzus, „perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, padarė juos savo mistiniu Kūnu“ (Lumen gentium, 7).
Kūno įvaizdis padeda suprasti Bažnyčią ir Kristų siejantį gilų ryšį. Pirmiausia kūnas mums primena gyvą tikrovę. Bažnyčia nėra karitatyvinė, kultūrinė ar politinė organizacija, tai gyvas kūnas, keliaujantis ir veikiantis istorijoje. Šio kūno galva – Jėzus – jį veda, maitina ir palaiko. Čia svarbu pabrėžti, kad jei galva atskiriama nuo kūno, asmuo negali išgyventi. Taip pat yra ir Bažnyčioje: turime palaikyti vis glaudesnį ryšį su Jėzumi. Ir ne tik tai: panašiai kaip kūno gyvybei svarbi gyvybinių syvų apytaka, taip ir mes turime leisti Jėzui veikti mumyse, kad mums vadovautų Jo žodis, kad mus maitintų ir gaivintų Jo eucharistinis buvimas, kad Jo meilė mums duotų jėgų mylėti artimą. Ir taip visada! Visada, visada! Brangūs broliai ir seserys, likime vieningi su Jėzumi, pasitikėkime Juo, tvarkykime savo gyvenimą pagal Evangeliją, maitinkimės kasdiene malda, Dievo žodžiu, dalyvaukime sakramentiniame gyvenime.
Čia prieinu prie kito aspekto. Šv. Paulius sako, kad, panašiai kaip daugelis skirtingų narių sudaro vieną kūną, taip ir mes buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 12–13). Bažnyčioje yra įvairovė, daug skirtingų uždavinių ir funkcijų. Tačiau yra bendrystė ir vienybė: visi tarpusavyje susiję, visi sudaro vieną gyvą kūną, glaudžiai susijusį su Kristumi. Gerai įsidėmėkime: priklausyti Bažnyčiai reiškia vienytis su Kristumi ir priimti iš Jo dieviškąjį gyvenimą, įgalinantį mus krikščioniškai gyventi; tai reiškia išlikti vienybėje su popiežiumi ir vyskupais, kurie yra vienybės ir bendrystės įrankiai; reiškia išmokti pranokti asmeniškumus, susiskaldymus, geriau suprasti vienas kitą, suderinti kiekvieno skirtingumą ir turtingumą; trumpai tariant, tai reiškia labiau mylėti Dievą ir šalia mūsų esančius žmones šeimose, parapijose, draugijose. Kūnas ir nariai turi būti vienybėje, kad gyventų! Neišspręsti konfliktai mus skaldo ir atitraukia nuo Dievo. Neikime susiskaldymų ir tarpusavio kovų keliu. Visi išlikime vieningi, skirtingi, bet vieningi, visada: toks Jėzaus kelias. (…) Kiek žalos Bažnyčiai sukelia krikščionių susiskaldymai, šališkumai, savanaudiški interesai! Turime stengtis ugdyti vienybę. Mes, katalikai, turime melstis, taip pat drauge su kitais krikščionimis turime melsti, kad Viešpats mums duotų vienybę, tarpusavio vienybę. Vienybė kyla iš Jėzaus Kristaus. Jis mums siunčia Šventąją Dvasią, kad kurtume vienybę. Brangūs broliai ir seserys, melskime Dievą: padėk mums būti Bažnyčios Kūno nariais, visada glaudžiai susivienijusiais su Kristumi; padėk mums neskaudinti Bažnyčios Kūno savo konfliktais, susiskaldymais, egoizmu; padėk būti gyvais nariais, susijusiais tarpusavyje viena meilės jėga, kurią Šventoji Dvasia išlieja mūsų širdyse (plg. Rom 5, 5).
Bažnyčia – Dvasios šventovė
Dar vienas įvaizdis, padedantis nušviesti Bažnyčios slėpinį, – tai šventovės įvaizdis (plg. Lumen gentium, 6). Kokių minčių mums sukelia žodis „šventykla“? Pagalvojame apie pastatą. Daug kam jis primena Senajame Testamente pasakojamą Izraelio tautos istoriją. Jeruzalėje didžioji Saliamono šventykla buvo susitikimo su Dievu maldoje vieta; šventovės viduje saugota Sandoros skrynia, ženklinanti Dievo buvimą tautoje. Sandoros skrynioje laikytos Įstatymo plokštės, mana ir Aarono lazda. Šie dalykai buvo priminimas, jog Dievas visą laiką dalyvavo savo tautos istorijoje, lydėjo kelyje, vedė kiekviename žingsnyje. Šventykla visa tai primena; taip pat mes eidami į šventovę turime atminti šią istoriją, kiekvienas iš mūsų turime atminti savo istoriją: kaip Jėzus mane sutiko, kaip su manimi ėjo, kaip mane myli ir laimina. Tai, kas buvo provaizdis senojoje Šventykloje, Šventosios Dvasios veikimu įgyvendinta Bažnyčioje: Bažnyčia yra Dievo namai, Jo buvimo vieta, kur galime rasti ir susitikti Viešpatį; Bažnyčia yra šventovė, kur gyvena Šventoji Dvasia, kuri Bažnyčią gaivina, veda ir palaiko. Jei paklaustume savęs: kur galime sutikti Dievą? Kur galime su Juo užmegzti bendrystę per Kristų? Kur rasti Šventosios Dvasios šviesą, kuri apšviestų mūsų gyvenimą? Atsakymas – Dievo tautoje, tarp mūsų, kurie esame Bažnyčia. Čia sutinkame Jėzų, Šventąją Dvasią ir Tėvą. Senoji šventykla buvo pastatyta žmonių rankomis: norėta Dievui „suteikti namus“ siekiant turėti Jo buvimo tautoje regimą ženklą. Per Dievo Sūnaus įsikūnijimą išsipildo karaliui Dovydui išsakyta Natano pranašystė (plg. 2 Sam 7, 1–29). Ne karalius ir ne mes Dievui „suteikiame namus“, bet pats Dievas „pasistato namus“, kad apsigyventų tarp mūsų. Kristus yra gyvoji Tėvo Šventovė, pats Kristus stato savo „dvasinius namus“ ne iš materialių akmenų, o iš „gyvųjų akmenų“ – mūsų pačių. Apaštalas Paulius sako Efezo krikščionims: esate „užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 20–22). Tai gražu! Esame Dievo statybos gyvieji akmenys, glaudžiai susivieniję su Kristumi, kuris yra grindžiantis akmuo, duodantis pagrindą ir mums. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad esame šventovė, gyvoji Bažnyčia, gyvoji šventovė, o kai esame drauge, tarp mūsų yra Šventoji Dvasia, padedanti mums augti kaip Bažnyčiai. (…) Bažnyčia nėra daiktų ar interesų sampyna, bet Šventosios Dvasios Šventovė – Šventovė, kurioje veikia Dievas, kurioje kiekvienas iš mūsų per Krikšto dovaną esame gyvasis akmuo. Tai mums byloja, kad Bažnyčioje nė vieno nėra nereikalingo, ir jeigu kuris nors kartais kitam sakytų: „Eik namo, esi nenaudingas“, tai netiesa, – visi esame būtini šios Šventovės statybai! Nė vienas Bažnyčioje nėra svarbiausias, visi Dievo akyse esame lygūs. Nė vienas nėra bevardis: visi kuriame ir statome Bažnyčią. Tai mus ragina taip pat apmąstyti: jei trūksta mūsų krikščioniškojo gyvenimo plytos, vadinasi, kažko trūksta Bažnyčios grožiui. Kai kurie sako: „Neturiu su Bažnyčia nieko bendra“, – tačiau taip iš tos gražios Šventovės iškrenta vieno gyvenimo plyta. Niekam nevalia išeiti, visi turime įnešti į Bažnyčią savo gyvenimą, savo širdį, savo meilę, savo mintį, savo darbą – visi drauge.
Norėčiau, kad savęs paklaustume: kaip išgyvename tai, kad esame Bažnyčia? Ar esame gyvi akmenys, ar nuvargę, nuobodulio paveikti, abejingi akmenys? Ar atkreipėte dėmesį, kaip liūdnai atrodo nuvargęs, pasidavęs nuoboduliui ir abejingas krikščionis? Toks krikščionis negali būti, krikščionis privalo būti gyvas, kupinas džiaugsmo dėl to, jog yra krikščionis; jis turi gyventi tuo grožiu, kad priklauso Dievo tautai, kuri yra Bažnyčia. Ar atsiveriame Šventosios Dvasios veikimui taip, kad veikliai dalyvautume savo bendruomenėse, ar užsisklendžiame savyje tardami: „Turiu tiek daug dalykų nuveikti, tai ne mano reikalas“? Viešpats mums tesuteikia savo malonės, savo jėgos, kad galėtume būti glaudžiai susivieniję su Kristumi, kuris yra mūsų ir visos Bažnyčios gyvenimo kertinis akmuo, atrama ir pamatas. Melskimės, kad mus visada gaivintų Jo Dvasia ir visada būtume Jo Bažnyčios gyvieji akmenys.
Popiežius Pranciškus
Parengta pagal „Bažnyčios žinias“, 2013 m. liepos 29 d., Nr. 7 / 397
