„Besilaukianti Dievo Motina“

„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (Lk 1, 42)

Švč. Mergelės Marijos atvaizdų grupę „Madona del Parto“ galėtume vadinti „Besilaukianti Dievo Motina“. Nėščios Dievo Motinos atvaizdai daugiaprasmiški – juose glūdi Įsikūnijimo stebuklo laukimas ir kartu atsispindi viduramžių visuomenėje išryškėjęs tikėjimas Dievo Motina kaip gimdymo ir vaisingumo globėja.

„Magnificat“ viršelį puošianti nuostabiai graži Madona eksponuojama vienoje Akademijos galerijos salių Venecijoje. Ji čia pateko iš netoliese tebestovinčios, bet Napoleono valdymo laikais uždarytos ir dabar mokykla paverstos Šv. Kotrynos bažnyčios. Bažnyčia Venecijos Kanaredžijo rajone X a. pastatyta brolių augustijonų, o 1289 m. perėjo seserims augustinietėms.

Venecijiečiai dalijasi išlikusiais įdomiais pasakojimais, pirmiausia – apie vienuolyno įkūrėjos Bartolotos Džiustiniani (Bartolotta Giustiniani) kilmę. Jos tėvas Nikolas Džiustinianis (Nicollo Giustiniani) buvo vienuolis. Karuose su Bizantijos imperatoriumi Manuelio Komnenu (Manuel Comnen) 1171 m. žuvus visiems jo giminės vyrams, Nikolas gavo popiežiaus leidimą palikti vienuoliją ir sukurti šeimą, kad pratęstų savo kilmingą giminę. Jis vedė pamaldžią dožo Vitalio Mišelio II (Vitale Michiel II) dukterį Aną, susilaukė devynių vaikų, po to grįžo į savo vienuoliją. Vėliau ir jo žmona, Bartolotos motina, įstojo į benediktinių vienuolyną.

Istorija atspindi sudėtingą viduramžių žmonių situaciją – būtinybę kovoti tiek dėl fizinio, tiek dėl dvasinio išlikimo, ir ši kova be dangiškos globos atrodė neįmanoma. Tą nuolatinės globos poreikį atspindi įvairios maldingumo formos, taip pat relikvijų bei atvaizdų gerbimo ypatumai. Pirminė nėščios Marijos atvaizdų teologinė bei liturginė paskirtis – aiškinti Įsikūnijimo slėpinį, bet kartu besąlygiškai tikima jų ypatinga galia atsiliepti į svarbiausią žmonijos gyvybinį poreikį, padėti nevaisingoms ir gimdančioms moterims. Todėl ir pavadinimai paveikslų, vaizduojančių besilaukiančią Švč. Mergelę Mariją, šiek tiek skiriasi: „Madona del Parto“, „Our Lady of Childbirth“ galėtume vadinti ir Gimdymo Dievo Motina; „Maria Gravida“ – Nėščioji Marija; yra žinoma ir „Advento Dievo Motina“, ir „Magnificat Dievo Motina“.

Grįžtant prie Šv. Kotrynos vienuolyno istorijų, įdomu, kad jose atsispindi ne tik Santuokos Sakramento ir vienuolystės įžadų ryšių lankstumas, bet ir kiti pasaulietiško bei vienuoliško gyvenimo santykių aspektai. Askezė, pamaldumas vienuolyne derėjo su nemažais turtais, priklausančiais bendruomenei. Apie 1616 m. iš 100 seserų vienuolių tik viena buvo nekilminga. Atrodytų, kad savo stilistika aristokratiškas Madona del Parto atvaizdas labiau būtų tikęs rūmų koplyčioje negu vienuolyno aplinkoje, tačiau panašu, kad kiti kūriniai čia buvo ne mažiau prabangūs. Daugybę pinigų kilmingosios vienuolės skyrė savo bažnyčios dekoravimui Ticiano, Veronezės, Tintoreto šedevrais. Besilaukiančios Dievo Motinos paveiksle pavaizduoti klūpantys donatoriai (vienas iš jų – rytietiška apranga, panašus į turtingą Venecijos pirklį) galėjo būti vienuolių giminaičiai.

Uždarius bažnyčią, paveikslas kartu su kitais vertingais meno kūriniais iš jos buvo išgabentas. Gal kaip tik todėl ir išliko, nes Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia stipriai apgriauta, vėliau degė. Patekęs į Akademijos galeriją, 1996 m. atvaizdas restauruotas.

Nėščios Dievo Motinos ikonografinis tipas daugiausiai sutinkamas vėlyvųjų viduramžių mene. Jo teologinės prasmės gyvos kitų, senesnių ikonografinių tipų variantuose. Tokie būtų bizantiški Platytera, Nikopoia ikonų tipai, romaniškos Išminties sosto skulptūros, atsidarančios Marijos skulptūros su Jėzumi arba visa Švč. Trejybe viduje – Vierge Ouvrante. Visi šie atvaizdai kalba apie Įsikūnijimo slėpinį, Marija pagerbiama kaip THEOTOKOS – Dievo Gimdytoja. Tačiau juose ji visada rodoma kartu su vaikeliu Jėzumi, ar Jis būtų pavaizduotas mandorloje priešais jos krūtinę (Platytera), ar sėdėtų ant kelių (Nikopoia, Išminties sostas), ar netgi būtų patalpintas atsidarančiame Marijos kūne (Vierge ouvrante). Anot menotyrininkų, kūdikio laukiančios Marijos atvaizdai išsivysto tiek iš šių ikoninių atvaizdų, tiek iš Šventraščio pasakojimų, kuriuose Marija tradiciškai galėjo būti vaizduojama nėščia – tokie būtų Aplankymas, Pabėgimas į Egiptą, Apokalipsės moteris.

Paaiškinti, kodėl nėščios Dievo Motinos ikonografinis tipas išplito vėlyvaisiais viduramžiais, padeda Bažnyčios istorija ir to meto visuomenės gyvenimo tyrimai. Manoma, kad ankstyvaisiais viduramžiais Įsikūnijimo slėpiniui pašvęsti Dievo Gimdytojos – THEOTOKOS – atvaizdai atskleidžia Marijos motinystę kaip pasyvų Dievo valios įvykdymą: ji yra durys Dievui ateiti į šį pasaulį, sostas, į kurį nusileidžia Dieviškoji Išmintis. Vėlyvaisiais Viduramžiais, pranciškonų įtakoje kintant pamaldumo tradicijoms, vis labiau ryškėjo Švč. Mergelės Marijos, kaip Naujosios Ievos – aktyvios išganymo dalyvės ir naujos žmonijos motinos – vaidmuo, taip pat gilintasi, kaip per žmogišką Marijos nėštumą pilnai pasireiškė Kristaus žmogystė. Tada ir atsirado Besilaukiančios Marijos tipas, kuris Įsikūnijimo slėpinį atskleidė vizualiai paprastesniu ir natūraliau suvokiamu būdu, kartu išsaugodamas visas teologines prasmes. Nėščia Marija – tai Sandoros skrynia, sutarties tarp Dievo ir žmogaus simbolis ir Dievo apsigyvenimo vieta, Dievo Žodžio tabernakulis.

Tikėjimas Marijos tarpininkavimu išganymo plane stiprino tikėjimą jos pomirtiniu išaukštinimu ir užtarimo galia. Nėščioji Marija vis dažniau pradėta vaizduoti su Dangaus Karalienės atributais (iš Apokaliptinės Moters įvaizdžio) arba kaip visų mūsų motina (Mater omnium), po savo apsiaustu globianti visus, prašančius jos pagalbos. Taip pamažu besilaukiančios Dievo Motinos atvaizdai perėjo į naujus ikonografinius tipus (Gailestingoji Dievo Motina, Dangaus Karalienė, Nekaltai Pradėtoji Švč. M. Marija) ir juose po truputį ištirpo. Paraleliai vyko ir kitas procesas – stiprėjo daugelio nėščios Dievo Motinos atvaizdų, kaip ypač teikiančių pagalbą besilaukiančioms ir gimdyvėms, nevaisingoms ir nedarnioms šeimoms, vaidmuo.

Nors Šv. Kotrynos bažnyčios paveikslo pavadinimas į pirmą vietą iškelia pagalbą gimdyvėms, tačiau jo turinys daug talpesnis. Neįmanoma atsispirti atvaizdo patrauklumui. Jis žavi skaidriausiais gyvenimo grožio atspalviais ir drauge traukia teologine gelme. Įvairiuose šaltiniuose skirtingai datuojamas (nuo XIV a. pab. iki XV a. pab.), jis atspindi elegantišką internacionalinės gotikos tradiciją. Spalvingo, prabangaus, pamėgusio auksą ir nuostabius audinių raštus Venecijos meno fone šis paveikslas savo spalvų deriniu atrodo labai subtilus.

Psichologinė atvaizdo įtaiga ir simbolinis paveikslo lygmuo natūraliai išauga vienas iš kito. Nors pirmiausia akis patraukia Marijos veido išraiška, jauki kūdikį nešiojančio kūno poza, tačiau tai tik pirmas kelrodis ženklas. Marijos figūra pasyvi, beveik sustingusi laike, kaip ir visa ją supanti aplinka, bet ji žvilgsniu labai intensyviai kalbina mus, tarsi kviesdama suprasti, ką mums atveria šis regėjimas, simbolių prisodrinta paveikslo erdvė.

Dievo Motina vaizduojama viena, tačiau čia viskas nurodo Kito buvimą. Pirmiausia – atversta knyga. Paprastai knyga Marijos rankose suvokiama kaip Šventas Raštas, dažnai matoma jo citata, tikslinanti viso kūrinio interpretaciją (pvz., žodžiai iš Izaijo pranašystės, angelo pasveikinimas ar „Magnificat“ eilutės). Pats Šventraštis krikščionybės tradicijoje gali būti suvokiamas kaip Žodžio įsikūnijimas rašte. Kartu su nėščios Marijos figūra jis rodo paslėptą Kristaus buvimą pasaulyje. Įdomu, kad kai kuriuose atvaizduose nėštumas gali būti neryškus, bet jį liudija knyga, į kurią Marija rodo tokiu pat judesiu, kokiu Hodegetria ikonose rodo į Kūdikį.

Tiesa, įrašas šio paveikslo knygoje – MATER.AVE.XPI SANTISSIMA.VIRGO MARIA PARTU (Sveika, Kristaus Motina, švenčiausioji besilaukianti Mergele Marija) – ne visai pagrindžia šią interpretaciją, nes labiau primena Angelo Gabrieliaus ar Elzbietos pasveikinimą. Dabar sunku pasakyti, ar tai pirminis įrašas, ar jis pakitęs, pritaikant kuriai nors pamaldumo formai.

Už Marijos – angelų laikoma širma, užuomina į Jeruzalės šventyklos uždangą, saugančią Dievo paslaptį. Šis motyvas primena, kad Marija, kaip šventyklos Sandoros skrynia, yra vieta, kurioje apsigyvena Dievas. Dar kitaip – Marija yra tabernakulis, kuriame slypi aukojamas Kristaus kūnas. Tai nurodo Pelikano motyvas, pasikartojantis audinio ornamentuose – jis simbolizuoja Kristaus atperkančią auką ir Eucharistijos sakramentą. Šalia pelikano, uždangos raštuose pasikartoja  saulės – ateinančio Kristaus – simbolika. Saulė – tarsi laukimo nuoroda, antrinanti laukiančios Marijos figūrai. Taigi paveikslas pilnas Kristaus laukimo ir Jo buvimo ženklų, kuriuos „svarsto savo širdyje“ Jo Motina.

Be šių ženklų, paveiksle yra pačios Marijos atributai – lelija, simbolizuojanti jos nekaltumą (kaip Įsikūnijimo sąlygą), ir karūna, kalbanti apie išaukštinimą danguje (jos motinystės pasekmę). Tikėjimą Dievo Motinos, Dangaus Karalienės, užtarimo galia rodo dvi mažos klūpinčių besimeldžiančiųjų figūrėlės.

Marija nežiūri nei į knygą, nei į prašančius jos užtarimo. Ji klausosi tylios Sūnaus kalbos savo kūne. Ji žvelgia į mus. Ji laukia Kristaus, gimsiančio kiekviename iš mūsų.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «