15
12 /
2016
Bažnyčios Tėvai ir rašytojai skyrė Šventojo Rašto aiškinimui daug laiko ir pastangų. Tai liudija gausi jų raštija: apologijos, homilijos, komentarai, poezija, traktatai, etc. Visa tai sudaro neįkainojamą krikščioniškos minties lobyną ir padeda Bažnyčiai aiškinti įkvėptuosius tekstus. Pavaizduokime tai Evangelijos pagal Luką ištraukos (1, 26–38), skaitomos gruodžio 8 d., kai kurių fragmentų pavyzdžiu.
Lk 1, 26–38 pasažas yra vienas žinomiausių mariologinių Naujojo Testamento tekstų. Kai kurie teologai vadina jį netgi pirmosios rašytinės Dievo Motinos ikonos vardu, o jos autorių – šventąjį Luką Evangelistą – laiko pirmuoju Bažnyčios mariologu ir ikonografu. Vis dėlto ši ištrauka talpina savyje taip pat nemažai posakių, sukeliančių tam tikrų problemų jų aiškintojams. Todėl jiems suprasti pravartu būtų pasklaidyti Bažnyčios Tėvų ir rašytojų užrašus ir pasidomėti jų nuomone šiuo atžvilgiu. Štai viena iliustracija.
„Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.“ (26–27 eil.)
Jau nuo pat pirmųjų Krikščionybės amžių buvo klausiama dėl Jėzaus Kristaus Motinos mergystės ir jos vedybų su Juozapų prasmės. Jeigu tad Mesijas tūrėjo gimti iš mergelės – „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14), – tai kodėl jai prireikė dar vyro?
Ir iš tikrųjų tai yra vienas kebliausių visų laikų mariologinių klausimų. Istorijoje būta įvairių atsakymų. Rašydamas savo disertaciją suradau apie trisdešimt skirtingų pasiūlymų. Paprastai teologija vadina juos rationes convenientiae – tinkamumo priežastimis.
Antai viena jų, siekianti net šv. Ignoto Antiochiečio (I–II a.) laikus, skamba šitaip: Mergelė Marija privalėjo ištekėti už Juozapo tam, kad apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą – anksčiau laiko – nesužinotų blogio ir tamsybės jėgos, kurios pažinodamos jau cituotą pranašo Izaijo pranašystę, tykojo skaisčių mergelių ir viliote viliojo jas prarasti skaistumą. „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubta paslaptimi Marijos mergystė bei gimdymas <…>“ (Ignotas Antiochietis, Laiškas efeziečiams, 19, 1). Tas „gaubtas“ kaip tik ir buvo Švč. Mergelės Marijos vedybos su Dovydo karališkos dinastijos palikuonimi šv. Juozapu, kurių sudarymo aplinkybės aprašytos vadinamojoje Naujojo Testamento apokrifinėje raštijoje, pvz. Jokūbo protoevangelijoje (II a.).
Tai yra, kaip matome, gan logiškas Marijos mergystės ir jos vedybų sukeltos dialektikos paaiškinimas, nors šiandien egzegetų praktiškai netaikomas.
„Marija paklausė angelą: Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (34 eil.)
Bažnyčios Tėvų ir rašytojų Šventojo Rašto aiškinimai yra labai naudingi, tačiau nė vienas jų neturi automatiškai saistančios galios. Juk jie gi, kaip ir mes nūdien, tebuvo tiktai savo epochos vaikai. Todėl ir jų raštai yra pažymėti tam tikrų istorinių perspektyvų šleifu.
Akivaizdus to pavyzdys yra Lk 1, 34 eilutės patristinė interpretacija. Jeigu pasklaidytume lietuviškus Naujojo Testamento komentarus, kaip antai Česlavo Kavaliausko (1923–1997), Vaclovo Aliulio (1921–2015) ir Lado Tulabos (1912–2002), tai tenai perskaitytume tokius tekstus: „Šis klausimas susižadėjusios lūpose rodo, kad Marija ir Juozapas buvo pasiryžę gyventi nekaltybės gyvenimą. Tai Šventoji Dvasia jiems įkvėpė tokį norą ir pasiryžimą“ (Naujasis Testamentas, Salzburg 19892, p. 149); „Marija <…> yra pasiryžusi nepažinti vyro <…> ji yra pažadėjusi savo skaistybę Dievui!“ (Keturios Evangelijos ir Apaštalų darbai, Roma 1979, p. 249).
Iš pirmo žvilgsnio tai pakankamai įtikinamai skambantys paaiškinimai. Juk ištekėjusi moteris, išgirdusi apie jai prognozuojamą nėštumą, neturėtų klausti „Kaip tai įvyks?“ ir tvirtinti nepažįstanti vyro. Todėl visiškai suprantama, kad nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių Lk 1, 34 frazė traukė teologų ir egzegetų dėmesį, o IV–V a. buvo aiškiais žodžiais pasiūlyta tai, ką mes šiandien vadiname priešanuncijacinio nuolatinio skaistybės įžado hipoteze. Jos autorius yra įtakingasis šv. Augustinas (354–430). Auksčiau minėti mūsų klasikų šios eilutės bibliniai komentarai kaip tik remiasi jo mintimis. Iš vienos pusės – gerai. Tai parodo, kad jie domėjosi patristika ir jos šviesoje aiškino Šventojo Rašto tekstus. Tačiau, kita vertus, nevalia užmiršti, kad Bažnyčios Tėvų ir rašytojų tekstai neturi dogmatinės galios. Jie gali pamokyti, bet ir suklaidinti. Šv. Augustino Lk 1, 34 eilutės komentaras yra kaip tik tokio pobūdžio. Jis suvienuolina Švč. Mergelę Mariją ir Ją nurealina. O tai visiškai nesiderina su tuo, kas yra apie Dievo Motiną Naujajame Testamente parašyta. Todėl daugelis nūdienos egzegetų tiesiog nutolsta nuo augustiniškos Marijos klausimo interpretacijos, pasiūlydami vis naujus šios problemos sprendimo būdus. Vienas jų teigia: Lk 1, 34 tekstui suprasti reikia prisiminti, kad Švč. Mergelė Marija buvo vadinamojo antrosios šventyklos judaizmo atstovė. O tai buvo Dievo žodžio ir laiko religija. Šalia centralizuoto kulto Jeruzalėje buvo praktikuojamas sinagoginis Raštų skaitymas ir šventų laikų paisymas. Dievo žodis buvo laikomas hic et nunc – čia ir dabar – veiksmingu: „Tuomet Dievas tarė: Tebūna šviesa! Ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 3); „Taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas.“ (Iz 55, 11) O visas Įstatymo numatytas apeigas reikėjo atlikti griežtai nustatytu metu: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną.“ (Iš 20, 8) Švč. Mergelė Marija kaip tik ir elgėsi pagal šiuos principus. Ji medituoja Dievo žodį ir viską daro savo metu: „Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1, 29); „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19); „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51c); „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui.“ (Lk 2, 21–22) Todėl išgirdusi angelo Gabrieliaus atneštą žinią apie vaiko pradėjimą, suprato, kad tai turi tuoj pat – hic et nunc – įvykti, bet ir sumišo, kadangi pirmojo etapo vedybų metu buvo uždrausta gyventi lytinį gyvenimą, tad ir klausė dėl pastojimo būdo.
Kitaip tariant, šiuo straipsniu norima paraginti domėtis Bažnyčios Tėvų ir rašytojų palikimu, nes kiekviena biblinė eilutė turi savo tūkstantmetę aiškinimo istoriją, o tai sudaro didžiulį lobį, bet šis lobis tūrėtų būti pirmiausia nuvalytas nuo nereikalingų senaties dulkių.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
