01
07 /
2019
„Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ – tai vienas svarbiausių Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentų Šventojo Rašto hermeneutikos klausimais. Nuo jo paskelbimo 1993 m. balandžio 15 d. praėjo 26 metai. Pernai buvo minimas jo promulgacijos sidabrinis jubiliejus. Šioje rubrikoje jau ne kartą buvo rašoma apie šio dokumento svarbą, ypač apie vadinamųjų „prieičių“ aktualumą. Šiame straipsnyje, tam tikra prasme jubiliejaus proga, norėtųsi pratęsti pradėtą darbą. Tarp visų dokumento siūlomų prieičių yra minima ir „humanitarinių mokslų prieičių“ grupė, kurią sudaro trys prieitys: a) sociologinė, b) kultūros antropologijos ir c) psichologinė bei psichoanalitinė. Šios svarbios humanitarinių mokslų sritys ir jų žinios tikrai padeda pagilinti Biblijos supratimą. Tačiau humanitariniai mokslai neapsiriboja sociologija, antropologija, psichologija ir psichoanalitika. Jų diapazonas daug platesnis – jiems priklauso, pavyzdžiui, istorijos mokslai. O istorija, kaip sako senovės romėnų patarlė, yra gyvenimo mokytoja – historia magistra vitae. Biblija taip pat moko gyvenimo: „Šiandien […] padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19). Tad gal būtų prasminga „supažindinti“ šias dvi „mokytojas“?! Jų „pažintis“ turėtų suteikti Biblijos skaitytojui daug pamokančių įžvalgų. Šis istorijos ir Šventojo Rašto „susipažinimas“ vyks dviem etapais. Pirmoje straipsnio dalyje bus pateikta tam tikra istorinė informacija, o antroje dalyje bus pabandyta šios informacijos šviesoje pažvelgti į kai kuriuos biblinius tekstus.
Istorija: lietuvių kilmės iš romėnų mitas
Istorija (pagal klasikinį sąvokos apibrėžimą) atsirado žmonijai išradus raštą. Panašiai ir paskirų valstybių „gimimai“ tapatinami su pirmaisiais rašytiniais jų paminėjimais. Lietuvos atveju tai įvyko gana vėlai – jos vardas pirmą kartą paminėtas tik 1009 m. Kvedlinburgo analuose, minint šv. Brunono Kverfurtiečio nužudymą. Viena vertus, šis įvykis akivaizdžiai parodo, kad krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo rožėmis klotas. Tai patvirtina ir kiti įvykiai, kaip kad Mindaugo ir jo šeimos krikštas, įvykęs 1251 m., bet krikščionybės visai Lietuvai neatnešęs. To priežastys buvo įvairios. Viena jų – stipri pagoniškos kultūros rezistencija. Tačiau, kita vertus, vėlyvas krikščionybės priėmimas (1387 m.), taip pat prisidėjo prie neigiamo lietuvių įvaizdžio sukūrimo, ypač lenkų šlėktos akyse. Tai gerai atspindi Liongino – Henriko Senkevičiaus knygos Ugnimi ir kalaviju herojaus – pavyzdys. Stiprus, drąsus, bet tuo pačiu prasčiokiškas ir naivus, todėl nuolatinių pajuokų objektas. Toks lietuvių įvaizdis kėlė nemažai rūpesčių, tad reikėjo jo atsikratyti. To pasiekti galima buvo dviem būdais. Vienas jų buvo atviras dabarčiai, kitas – praeičiai. Atvirumas dabarčiai reiškė Vakarų kultūros – kalbos, papročių, mados, religijos – perėmimą. O atvirumas praeičiai reiškėsi ieškant garbingų ir šlovingų protėvių. Ir tokie buvo surasti, nes, kaip sako Jėzus Kristus, kas ieško, tas randa (plg. Lk 11, 9–10). Ano laiko lietuviai pradėjo save laikyti garsiųjų romėnų palikuoniais. Taip atsirado romėniškos lietuvių kilmės mitas. Apie tai jau XV a. savo kronikose rašė ir Janas Dlugošas. Šią teoriją atspindi taip pat jau minėto Liongino vardas, kuris akivaizdžiai turi lotyniškąją etimologiją: Longinus kyla iš būdvardžio longus, reiškiančio „ilgas“. Ir iš tikrųjų šis Henriko Senkevičiaus herojus aukštaūgis.
Kitaip tariant, paminėti faktai parodo, kokį svarbų vaidmenį anais laikais atlikdavo garbingos kilmės koncepcija. Ir ne tik anuo metu. Tokios tendencijos buvo žinomos daug anksčiau ir kitose tautose. Romėnai siejo save su Enėju, kuris buvo vienas iš garsaus Trojos karo herojų. Analogišką praktiką plačiai taikė ir pavieniai žmonės. Antai Spartos karalius Leonidas, Termopilų mūšio didvyris, laikė save mitologinio Heraklio provaikaičiu. Ar taip buvo iš tikrųjų? Tada tai nebuvo taip svarbu – istorinė tikrovė neturėjo tokios reikšmės kaip šiandien ir niekas negalėjo jos patikrinti. Tačiau paskiram žmogui ar net ištisai tautai tokios genealogijos buvo labai reikšmingos. Jos pagrįsdavo jų tapatybę ir pateisindavo jų dabartį; į turinčius garbingą kilmę kiti turėjo pagarbiai atsižvelgti. Nūdien nėra kitaip. Kuo senesnė firma, tuo ji patikimesnė etc.
Archaizacijos tendencijos Biblijoje
Antrojoje straipsnio dalyje, siekdami užsibrėžto tikslo, per istorinę prieitį pažvelgsime į kai kuriuos biblinius tekstus. Mūsų keliama tezė skelbia: istorija nėra vien gyvenimo, bet taip pat ir Šventojo Rašto egzegeto mokytoja, todėl istoriniai faktai gali padėti suprasti biblinį tekstą. Tačiau prieš einant ad rem – mažytė metodologinė pastaba dėl sąvokos „archaizacija“. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną ji reiškia sąmoningą sekimą senovinėmis meno formomis. Mūsų esė jai suteiksime kiek kitokią prasmę ir kliausimės ne archajinių meno stilių atkūrimu, bet retrospektyvine tendencija, per kurią einama vis gilyn į praeitį. Kaip ir lietuvių tautos kilmės iš romėnų mito atveju, vieną dieną lietuviams jau nebepakako būti vien iš XIV a. kilusios Gediminaičių dinastijos palikuonimis. Tad buvo imtasi tautos kilmės archaizacijos, kuri nukėlė jos pradžią į šlovingos Romos imperijos žydėjimo laikus. Panašių archaizacijos procesų aptinkama ir Biblijoje. Jie pasireiškia įvairiais lygmenimis. Štai kai kurie pavyzdžiai. Tobito knyga prasideda žodžiais: „Ši knyga yra pasakojimas apie Tobitą, sūnų Tobielio, sūnų Hananielio, sūnų Aduelio, sūnų Gabaelio, iš Asielio klano, Naftalio giminės“ (1, 1). Šioje eilutėje pristatomas pagrindinis kūrinio herojus Tobitas. Tačiau čia nėra minimas vien jo vardas, bet ir šeši jo protėviai. Biblistai paprastai tokius vardų sąrašus vadina „genealogijomis“. Bet jiems apibūdinti tiktų ir „archaizacijos“ terminas. Knygos herojui ši retrospekcija buvo labai svarbi – tai didino jo autoritetą. Panašiai skamba ir Evangelijos pagal Matą pirmojo skyriaus 1–17 eil.: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. […] Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju“. Čia autorius irgi archaizuoja Jėzaus praeitį, išvesdamas Jo kilmę netgi iš Abraomo, t. y., iš pirmojo Išrinktosios tautos patriarcho. Analogiška archaizacijos tendencija išryškėja gretinant kanonines evangelijas. Seniausia iš jų – Morkaus – prasideda Jėzaus Krikšto Jordano upėje epizodu (1, 9–11). Tada Jėzui buvo apie trisdešimt metų (Lk 3, 21–23). Antroji – Mato – pradeda savo pasakojimą apie Jėzų iš daug anksčiau, dar Švč. Mergelės Marijos įsčiose: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18). Trečioji – Luko – pažvelgė dar toliau. Jos naratyvas prasideda dar prieš Jėzaus įsikūnijimą: „O angelas jai tarė: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 30–31). O toliausiai nusekė ketvirtoji – Jono – evangelija. Jos prologe kalbama apie Jėzų kaip apie amžinąjį Dievo Žodį: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Visa tai atskleidžia akivaizdžią pirmųjų krikščionių Jėzaus Kristaus asmens pristatymo archaizacijos tendenciją. Laikui bėgant jų supratimas apie Jį nuolat tobulėjo, tad ir jų žvilgsnis tapdavo vis retrospektyvesnis. Žinoma, tai suprasti galima būtų ir be siūlomos „prieities per istoriją“ pagalbos, tačiau toks pažinimas padeda.
Kun. bibl. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
