01
10 /
2019
Kinas, kurio pradžia siekia XIX a. 9-ąjį dešimtmetį, yra nūdien viena iš populiariausių ir labiausiai paplitusių meno rūšių. Jis rodo viską. Šventasis Raštas – ne išimtis, pagal jį kuriami filmai skiriami į dvi kategorijas. Pirmajai priklauso filmai, kurie tiesiogiai ekranizuoja biblinius siužetus, kaip antai Jėzaus Kristaus,Švč. Mergelės Marijos arba šv. Pauliaus gyvenimo istorijas. Antrajai kategorijai galima būtų priskirti filmus, kuriuose tik lyg „netyčia“ iškyla tam tikri bibliniai motyvai, pavyzdžiui, šventraštinės citatos, paskiros scenos etc. Į šią kategoriją, be jokios abejonės, reikėtų įtraukti garsiojo rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) filmus, o ypač tokias juostas kaip „Ivano vaikystė“, „Andrejus Rubliovas“, „Veidrodis“, „Soliaris“, „Stalkeris“, „Nostalgija“ ir „Aukojimas“. Šis „septintukas“ – tai Tarkovskio režisūrinio darbo apogėjus. O režisavimą jis suprasdavo kaip vieną iš rašymo atmainų. Todėl jo filmų negalima žiūrėti, juos reikia skaityti ir bent keturiais lygmenimis: objektyviu, subjektyviu, kolektyviniu ir sakraliuoju. Iš šių keturių reikšmių yra supintos visos jo ekranizuotos „knygos“. Ir tik jų iššifravimas leidžia žiūrovui-skaitytojui suprasti juose vaizdais užrašytas idėjas. Objektyvųjį lygmenį sudaro tai, kas yra matoma ekrane, kaip antai, namas, kambarys, baldai, vanduo, traukinys, medis, stiklinė etc. Subjektyvusis lygmuo – tai objektyvios realybės interpretacija. Pavyzdžiui, Profesorius, vienas „Stalkerio“ filmo herojų, eina į vadinamąją „zoną“ (t. y. vietą, kuri išpildo norus), norėdamas ją susprogdinti, o Rašytojas, kitas šio filmo personažas, to nežinodamas, interpretuoja Profesoriaus kelionės tikslą kitaip. Anot jo, jis nori ištirti „zoną“ ir už tai gauti Nobelio premiją. Kolektyvinis lygmuo pasireiškia per personažų tarpusavio santykius, bet taip pat per jų ryšius su praeitimi, kuri daro įtaką arba nušviečia jų dabartį. Todėl, pvz., Tarkovskio herojai deklamuoja eiles ir recituoja Šventojo Rašto ištraukas, t. y. pasinaudoja egzistuojančiu intelektiniu ir dvasiniu žmonijos kraičiu savo situacijai paaiškinti. Sakralusis lygmuo – tai transcendentinės tikrovės prasiveržimas į žmogiškąją imanenciją. Tarkovskio kūryboje tai, pavyzdžiui, ir jau minėta „zona“, ir vanduo – vienas iš pagrindinių antgamtinės realybės simbolių. Filmuose jam skiriamas ypatingas dėmesys. Tai tarsi vizitinė režisieriaus ir jo „knygų“ kortelė. Vanduo įgauna įvairias formas: lietaus, ežero, upės, balos, šaltinio, baseino etc. ir yra, kaip ir dera antgamčiai, visur esantis. Bet kas gi yra bendra tarp šios Tarkovskio režisierinės strategijos ir biblinės hermeneutikos? Iš pirmo žvilgsnio sąlyčio taškai tikrai minimalūs – Šventojo Rašto citavimas ir aliuzijos į kai kuriuos biblinius epizodus. Tačiau skvarbesnis žvilgsnis galėtų įžvelgti daug daugiau, ypač šiame minėtame keturių lygmenų derinyje. Juk jį būtų galima perimti ir pritaikyti prie Biblijos skaitymo. Tai būtų vienas iš prieičių prie Šventojo Rašto per kiną pavyzdžių. O kaip tai atrodytų praktiškai, vaizduoja tolesnė iliustracija.
Pradžios knyga prasideda dviem pasakojimais apie kūrimą. Pirmasis (1, 1 – 2, 4a) kyla iš VI–V a. pr. Kr., antrasis (2, 4b–25) iš X–IX a. pr. Kr. Ankstesnė ištrauka priskiriama vadinamajai kunigiškajai tradicijai, senesnė – jahvistinei. Pritaikant Tarkovskio keturių lygmenų principą šiuose tekstuose būtų galima išskirti keturis literatūrinius sluoksnius.
Objektyvios tikrovės sluoksnis
Pradžios knygos kūrimo pasakojimuose objektyvios tikrovės sluoksnį sudaro visa kūrinija. Ją išreiškia vadinamasis merizmas, t. y. tokia literatūrinė priemonė, kuri minint du esminius tam tikros tikrovės elementus nusako jos visumą. Šiuo atveju tai dangus ir žemė: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (1, 1); „Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų“ (2, 4b). Dangų reprezentuoja saulė, mėnulis, žvaigždės (1, 14–19) ir paukščiai (1, 20–23; 2, 19). O štai žemė priklauso augmenijai (1, 11–13; 2, 5. 8–9), gyvūnams (1, 24–25; 2, 19) ir žmogui (1, 26–30; 2, 7–8). Abiejuose pasakojimuose taip pat kalbama apie dar vieną objektyvios tikrovės egzistavimo formą, tai yra vandenį ir jame gyvenančius gyvius (1, 9–10. 20–21; 2, 1 –14).
Subjektyvios tikrovės sluoksnis
Objektyviai egzistuojanti tikrovė yra subjektyvios interpretacijos objektas. Kiekviena iš išvardytų tradicijų daro tai jai būdingu būdu. Pavyzdžiui, pasak kunigiškos interpretacijos, žmogus atsirado kūrimo darbo pabaigoje (1, 26–31), o jahvistinio padavimo požiūriu – jo pradžioje (2, 4b–7). Kunigiškajai tradicijai atstovaujantis autorius kalba apie žmogaus sukūrimą filosofiškai: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (1, 27) O jahvistinės tradicijos rašytojas naudoja Dievo kaip puodžiaus ir chirurgo įvaizdžius: „<…> VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (2, 7); „Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį <…>.“ (2, 21–22)
Kolektyvinės tikrovės sluoksnis
Pradžios knygos sukūrimo pasakojimuose netrūksta taip pat ir kolektyvinio sluoksnio. Jis pasireiškia jau šių ištraukų priskyrimu dviem tradicijoms – kunigiškajai ir jahvistinei. Taigi jų autoriai nerašė savarankiškai, bet patyrė savo teologinių mokyklų požiūrių įtaką. O šios mokyklos savo ruožtu sėmėsi žinių dar iš ankstesnių laikų. Akivaizdus to įrodymas – Pradžios knygos sukūrimo pasakojimų ir senovinių mitologinių tradicijų žodyno ir idėjų panašumas. Pavyzdžiui, 1 skyriaus 2 eilutės hebrajiškas žodis tehôm (prel. Antano Rubšio verčiamas kaip bedugnė), nusakantis pirmapradį vandenyną, daro aliuziją į chaoso deivę Tiamat, personifikuojančią vieną archajinio vandenyno dalį (sūrus vanduo), žinomą iš senovinio babiloniškojo epo Enuma eliš, pasakojančio apie pasaulio ištakas. Kai ką panašaus galima būtų pasakyti ir apie žmogaus sukūrimo įvaizdį iš žemės dulkių (2, 7). Ši idėja aptinkama įvairiuose senovės Artimųjų Rytų tekstuose. Vienas jų – Gilgamešo epas. Engidu, Gilgamešo draugas, buvo nulipdytas iš dirvos: „Aruru nusiplovė rankas, atlaužė gabalą molio ir spjaudė ant jo. Ji lipdė Engidu, sukūrė didvyrį, šlovingą atžalą, Rimurto kovotoją“ (Gilgamešo epas. Tekstas, biblinės paralelės ir komentaras, D. Dikevičius – I. Gudauskienė (vert. ir koment.), Bibliotheca Sancti Josephi Subsidia 2, Vilnius, 2017, p. 26–27).
Sakraliosios tikrovės sluoksnis
Sakraliosios tikrovės sluoksnis Pradžios knygos sukūrimo pasakojimuose pasireiškia dvejopai (NB: tai galioja be išimties visoms Šventojo Rašto knygoms). Pirmiausia per tai, kad juose kalbama apie Dievą ir kad juose pristatomas teologinis požiūris į visą tai, kas tik egzistuoja: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (1, 1); „Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų“ (2, 4b). Iš šių dviejų eilučių paaiškėja, kad Dievas yra Kūrėjas, o egzistuojanti tikrovė – kūrinija. Be Kūrėjo nebūtų kūrinijos, o be kūrinijos – Kūrėjo. Pirmoji sakinio dalis yra savaime suprantama, antroji reikalauja tam tikro paaiškinimo. Jokiu būdu ji nepaneigia Dievo ontologinės egzistencijos. Dievas egzistuotų ir be kūrinijos, bet tokiu atveju Jis negalėtų būti Dievu-Kūrėju. Kūrėju tampama tiktai kūrimo procesu. O antras sakraliosios tikrovės sluoksnio pasireiškimo būdas teologų vadinamas įkvėpimu: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16); „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20–21). Įkvėpimas – tai tas Tarkovskio filmuose-knygose visur esantis vanduo. Tai per jį žmonių rašiniai įgyja dieviško žodžio statusą, o istoriniai faktai tampa amžinosiomis tiesomis.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
