01
05 /
2017
1993 m. balandžio 15 d. Popiežiškoji Biblijos komisija paskelbė dokumentą apie Biblijos aiškinimą Bažnyčioje. Tai yra viena reikšmingiausių katalikiškos šventraštinės hermeneutikos instrukcijų. Ji pristato pagrindinius Biblijos aiškinimo metodus, kaip antai istorinį-kritinį bei literatūrinės analizės. Bet ne tik tai. Instrukcijoje išvardijamos taip pat įvairios Šventojo Rašto prieitys, pavyzdžiui: tradicija grindžiamos, humanitarinių mokslų bei kontekstinės. Ypač įdomi yra humanitarinių mokslų prieičių skiltis. Čia dokumentas aptaria tris Biblijos aiškinimo kryptis: sociologinę, antropologinę ir psichologinę. Tačiau tai nėra visos galimybės, kurias galima būtų pasiūlyti humanitarinių mokslų prieities pagrindu. Jos perspektyvos yra daug platesnės. Todėl šiame straipsnyje norima pateikti dar vieną – literatūrinę prieitį. Bibliniai autoriai – kaip žinia – rašydami šventuosius tekstus rėmėsi ne tik Šventosios Dvasios įkvėptumu, bet ir savo išmintimi. O jos pasisemdavo ne vien iš savo gyvenimiško patyrimo, bet ir iš jiems anuomet prieinamų rašytinių šaltinių. Pavyzdžiui, biblinio tvano pasakojimo autorius (Pr 6–9 sk.) tikrai pažinojo tai, kas nūdien vadinama Gilgamešo epo vardu; o šv. Paulius naudodavo platonikų filosofinį žodyną (1 Tes 5, 23) arba tiesiog cituodavo helenistinius rašytojus (1 Kor 15, 33). Tad jeigu net kai kurie bibliniai tekstai yra paveikti pasaulietinės literatūros, tai juo labiau galima būtų patį Šventąjį Raštą aiškinti jos šviesoje. Štai viena iš daugelių šios galimybės iliustracijų.
„Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tautų: hetitus, girgašitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave, – kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus juos tau atidavęs ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir jų nepasigailėk.“ (Įst 7, 1–2)
Tai yra vienas Pakartoto Įstatymo knygos fragmentas. Jis priklauso prie sunkiai paaiškinamų Šventojo Rašto tekstų. To pagrindas – žiaurumas. Ir tai ne tik Dievo vardu išrinktosios tautos vykdomo, bet ir dar Viešpačiui panorėjus bei paliepus. Juk Pakartoto Įstatymo knyga – tai didžiulė Mozės kalba, pasakyta Jahvės iniciatyva: „Toks yra tas įsakymas – tie įstatai ir įsakai, kurių VIEŠPATS, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti.“ (Įst 6, 1) Tad kyla visai logiškas klausimas: kaip ši Dievo kraujotroška suderinama su Jo gerumu: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mt 10, 18c) bei meile: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė <…>.“ (1 Jn 4, 16)
Biblijos egzegezės istorijos eigoje šis klausimas sulaukė įvairių atsakymų. Du iš jų tapo klasikiniais. Pasak vienų, šie tekstai tikrąja to žodžio prasme išreikia ontologinį Izraelio Dievo „žiaurumą“, o pasak kitų, tai yra vienas iš daugelių biblinių antropomorfizmų, kuris vos priskyrė Viešpačiui Dievui šį žiaurumą siekiant pateisinti anuometinį vietinių Kanaano gyventojų išnaikinimą. Pirmasis sprendimas yra ypač populiarus tarp laisvamanių, antrasis – tarp krikščionių.
Iš dalies tiek vieni, tiek kiti yra teisus. Tačiau nė viena iš šių hipotezių neišreiškia visiškos tiesios. Problema ir toliau lieka atvyra. Tad galimi nauji jos sprendimo būdai. Vienas jų būtų iš literatūrinės prieities srities. O konkrečiai iš garsiojo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881 m.) dviejų literatūrinių principų.
Fiodoro Dostojevskio raštai pasižymi vienu skiriamuoju bruožu – antropocentriškumu. Visi jo kuriniai – vienas didžiulis atsakas į Senojo Testamento psalmisto klausimą: „Kas yra žmogus ?“ (Ps 8, 5)
Kas gi tad yra žmogus Dostojevskiui? Visu pirma dialektinė būtybė. Dostojevskio herojai nėra monolitiniai personažai: geri arba blogi. Jie pasižymi ontologiniu ir moraliniu daugiabriauniškumu: dievobaimingieji daužo šventas ikonas, gobšieji švaisto pinigus, o drąsuolius kausto baimės jausmas etc. Biblijoje yra panašiai. Jos personažus taip pat ženklina dvilypumas: Dovydas – karalius pagal Dievo širdį (plg. 1 Sam 13, 14), bet ir svetimautojas-žmogžudys (plg. 2 Sam 11, 1–17); Saliamonas – išminties įsikūnijimas (plg. 1 Kar 3, 1–28), bet ir aistringas tūkstančio moterų meilužis (plg. 1 Kar 11, 1–3).
Kažkas panašaus pasakytina apie Šventojo Rašto Dievą. Jis irgi nėra monolitinė būtybė. Biblijos Viešpats Dievas, skirtingai negu viduramžių scholastikų actus purus – grynasis aktas, pasiduoda kismui. Jis gėrisi sukūręs žmogų (plg. Pr 1, 31), bet ir apgailestauja dėl jo atsiradimo (plg. Pr 6, 6). Jis nusprendžia sunaikinti Izraelį (plg. Iš 32, 1), tačiau paskui vis dėlto leidžiasi Mozės perkalbamas ir duoda savo tautai dar vieną šansą (plg. Iš 32, 11–14).
Dievo „žiaurumo“ proveržius Šventojo Rašto puslapiuose greičiausiai reikėtų vertinti šioje perspektyvoje. Jie yra ženklas Jo „kaitos“. Jis irgi „vystėsi“ o tuo pačiu kito Jo santykiai su žmonėmis.
Tačiau Fiodoro Dostojevskio kūriniai pasižymi dar vienu reikšmingu bruožu – hiperbole. Tai yra tokia stilistinė priemonė, kurios pagalba, siekiant didesnio įspūdžio, perdedama. Dostojevskis, bandydamas įminti žmogaus paslaptį, vaizduodavo savo herojus gerokai sutiršindamas spalvas, tai yra iki maksimumo išpūsdamas jų dorybes ir blogybes. Jei kas pažvelgtų į musės regėjimo organą pro mikroskopą, tai vietoj mažytės akies pamatytų didžiulį vulkano kraterį. Tokie yra Dostojevskio pagrindiniai personažai. Vidutiniokai jam nerūpėjo.
Analogiška stilistine priemone pasižymi ir Bibliniai tekstai. Hiperbolė jų autoriams nėra svetima. Anot Pradžios knygos autoriaus, Esavas buvo taip „mirtinai“ išalkęs, kad net už duoną ir lęšių sriubą pardavė savo pirmagimystę Jokūbui (plg. Pr 25, 27–34), o kai į Judėją atvyko magai iš Rytų ir pradėjo teirautis naujagimio iš karališkos giminės, tai sunerimo ne tik Erodas Didysis, bet ir „visa“ Jeruzalė su juo (plg. Mt 2, 1–3).
Greičiausiai kai ką panašaus reikėtų įžvelgti visuose bibliniuose pasakojimuose apie vadinamuosius skyrimus sunaikinimui ir apie visų Kanaano gyventojų išžudymą Dievo vardu. Aišku, Kanaano užkariavimo metu, kuris pagal klasikinę chronologiją įvyko maždaug XIII–XII a., neapsieita be kraujo praliejimo. Tačiau tikrai ne tokiu mastu kaip tai vaizduojama Jozuės ir Teisėjų knygose.
Apibendrinat šias refleksijas galima būtų padaryti šias išvadas. Pirmiausia skaitant Šventąjį Raštą reikėtų neužmiršti, kad tai yra ne tik Dievo, bet ir žmonių žodis. O pastarieji buvo tikrąja to žodžio reikšme rašytojai arba – kaip sakydavo Lietuvos biblistikos patriarchas Antanas Rubšys – rašytojai su asmenybe. Tad ir Biblija – jų kūrinys – visu pirma yra literatūrinis veikalas. Todėl, antra, pravartu skaityti grožinę literatūrą bei domėtis literatūrologija, kad išsiugdytume vidinį Biblijos kaip literatūrinio kūrinio supratimą, be kurio tiesiog neįmanoma tinkamai suprasti Šventąjį Raštą.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
