01
02 /
2018
Biblijoje esama įvairių literatūrinių formų. Viena jų – poezija. Psalmynas – liturginės eilės, Giesmių giesmė – eiliuota erotika, Raudų knyga – gedulo posmai, Patarlių knyga – išminties kupletai etc.
Iš biblinės poezijos, šalia jos teologinio krūvio, išmokstama žodžio svarumo, konteksto reikšmingumo, mąstymo glaustumo ir praleisti tai, kas savaime suprantama. Ši poezija praturtina žmogų ne tik dvasine, bet ir pasaulietine prasme.
Kai ką panašaus galima būtų pasakyti apie nebiblinę poeziją. Iš jos galima pasisemti panašių dalykų, bet taip pat ir Biblijos interpretacijos meno. Šioje esė norima pailiustruoti šį teiginį vienu pavyzdžiu, padarytu Aleksandro Puškino (1799–1837 m.) eilėraščio „Pranašas“ pagrindu.
Kodėl būtent šis kūrinys? Iš esmės dėl dviejų priežasčių. Praėjusiais metais minėjome 180-ąsias A. Puškino mirties metines. Tad būtų pravartu šia proga, kad ir pavėluotai, bent tokiu būdu prisiminti šį žymų romantizmo epochos Rusijos poetą bei rašytoją. Tai pirmoji priežastis. O antroji glūdi tame, kad irgi praėjusiais metais, pirmąjį advento sekmadienį, prasidėjo vadinamieji B liturginiai metai. Šįkart tai evangelisto Morkaus metai.
Krikščioniškoji ikonografija kai kurių biblinių tekstų veikiama (Ez 1, 10; Apr 4, 7), priskyrė jam liūto simbolį, mat jo Evangelijos pasakojimas prasideda dykumoje (Mk 1, 4), o liūtas – savanos žvėris, taigi iš tokios gamtinės tikrovės, kuri tam tikra prasme šiek tiek primena dykumą.
Jeigu tad Evangelija pagal Morkų prasideda dykumoje, tai reiškia, kad ši realybė jos teologinėje koncepcijoje užima gana svarbią vietą. Tai suprasti kaip tik padeda minėtas Puškino eilėraštis „Pranašas“, nes jame irgi kalbama apie dykumos patirtį. Štai reikšmingiausi jo posmai (čia bus pasinaudota Sigito Gedos šio eilėraščio vertimu).
„Dvasia išalkusia seniai“
Aleksandro Puškino eilėraščio siužetas, kaip ir Evangelijos pagal Morkų naratyvas, prasideda dykumoje. Tam tikras anoniminis personažas, greičiausia čia Puškinas irgi mini save patį, išlieja savo širdgėlą. Jis yra kamuojamas dvasinio troškimo ir alkio. Biblijoje žmogus nusakomas įvairiomis sąvokomis. Viena jų yra nefeš (נֶפֶשׁ). Paprastai šiam žodžiui suteikiama sielos reikšmė (Pr 2, 7). Vis dėlto pamatinė jo prasmė lieka ryklė – ryjamoji burnos dalis. Tad būti žmogumi reiškia valgyti ir gerti (Pr 2, 16). Tačiau ne tik medžiaginį maistą ir gėrimą. Žmogus minta taip pat ir dvasine tikrove. Apie tai Šventajame Rašte kalbama labai aiškiai: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 9); „Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.“ (Jn 4, 31–34)
„Vilkaus per dykumą nuobodžią, –“
Žmogus, kamuojamas dvasinio alkio ir troškulio, atsiduria dykumos tikrovėje. Tai irgi yra dvasinė patirtis. Vienatvės išgyvenimas. Ir ne tiek nuobodumo, kaip tai yra S. Gedos verčiama, bet, kaip Puškino parašyta, tamsos empatija. Dykuma ir tamsa – du žinomiausi bibliniai chaoso simboliai: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.“ (Pr 1, 2)
„Ir angelas šešiais sparnais man kryžkelėje pasirodė.“
Žmogui, išgyvenančiam savo egzistencijos ribas (troškimas, alkis, vienatvė, tamsa), staiga atsiveria antgamtinė tikrovė. Jam pasirodė viena iš arčiausiai dangiškojo Dievo sosto esančių būtybių, verčiant pažodžiui Puškino tekstą, serafimas. Tai primena Izaijo knygos fragmentą: „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.“ (6, 2) Bet taip pat visas tas biblines ištraukas, kuriose kalbama apie dangiškų būtybių intervenciją kritinėmis tam tikro žmogaus egzistencinėmis akimirkomis (Pr 16, 7–14; 21, 9–21). Tai yra vadinamoji Dievo veikimo manos strategija. Mana buvo duota žydams dykumoje, kai jie neturėjo maisto, (Iš 16 sk.) ir pasibaigė jiems apsigyvenus Pažadėtoje žemėje (Joz 5, 12). Dievas nesikiša tol, kol žmogus dar pats pajėgus veikti, ir įsiterpia tik tada, kai žmogus pasiekia savo galimybių ribas.
„Lengvučiais pirštais – sapno, vėjo akiduobes man palytėjo.“
Čia prasideda serafimo intervencija dvasinę dykumą išgyvenančio žmogaus atžvilgiu. Jis atvėrė jam akis („Ir praregėjau, pilnas galios“), atkimšo ausis („Ir viskas gaudė bei skambėjo“), išlupo nuodėmingą liežuvį („Ir lioviaus pliaukšti bei meluoti“) ir uždegė liepsna jo širdį („Ir anglį, traškančią liepsnom, krūtinėn atverton įbruko“). Vėlgi ryški aliuzija į biblinius tekstus, ypač į pranašo Izaijo pašaukimą, kuriam pirmiausia buvo atleistos jo liežuvavimo nuodėmės: „Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. Ja palietė mano burną. Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ (Iz 6, 6–7) Žmogus, išgyvenęs antgamtinę tikrovę, pradeda viską kitaip matyti, girdėti, vertinti ir jausti. Tampa tikrąja prasme pranašu: visą ką vertinančiu Dievo apreiškimo mastu.
„Dykroj gulėjau kaip lavonas, kol balsas pašaukė maloniai.“
Iš pirmo žvilgsnio dedasi keisti dalykai. Iš vienos pusės – antgamtinė tikrovė angelo asmenyje ir jo pagalba, patyrimas, dėl kurio suvokiamas dangiškų angelų skrydis, jūros roplių plaukimas ir augmenijos augimas, o iš kitos – mirusiojo būklė: gulėjau kaip lavonas. Akivaizdus paradoksas! Tačiau labai reikšmingas ir prasmingas. Tokiu būdu Aleksandras Puškinas parodo, kad tikruoju pranašu, arba, kaip jo atveju, poetu, tampama tiktai išgirdus tiesioginį bei asmeninį Dievo kvietimą: „Tai kelkis, pranaše, sužiuręs ir pilnas Dievo sakinių, apeidamas žemes ir jūras, uždeki sąžines žmonių.“
Evangelijos pagal Morkų pirmojo skyriaus pradžioje aptinkami panašūs motyvai: dykumos: „Tyruose šaukiančiojo balsas […]“ (1, 3); „Taip pasirodė dykumoje Jonas“ (1, 4a), dieviškojo pasiuntinio: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį […]“ (1, 2b), alkio ir troškulio: „Jis valgė skėrius ir lauko medų“ (1, 6b), nuodėmės: „Jie išpažindavo nuodėmes […]“ (1, 5b), na ir Dievo balso: „Ir iš dangaus pasigirdo balsas.“ (1, 11a)
Visa tai leidžia padaryti tokias išvadas: pirma, pasirodo, Aleksandras Puškinas nebuvo vien tik apie meilę rašantis poetas. Jo rašytiniame palikime esti gilių teologinių kūrinių, persmelktų bibliniais elementais ir aliuzijomis. Eilėraštis „Pranašas“ – vos mažytis to pavyzdys. Antra, Puškino eilėraštis „Pranašas“ naujai apšviečia Evangelijos pagal Morkų dykumos motyvą. Tai yra teologinė, o ne vien geografinė sąvoka. Šiai būsenai patirti būtinas antgamtinės tikrovės troškimas ir nepasitenkinimas savo dabartiniu dvasiniu status quo. Tai atveria žmogų dieviškam veikimui, kuris nuskaidrina žmogiškąją prigimtį, bet tikras atgimimas įvyksta tiktai ir vien tiktai mezgant nuolatinį ryšį su Dievo žodžiu.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
