15
09 /
2016
„Šventasis Raštas aiškina pats save“ (lot. Sacra Scriptura in semetipsa interpretatur) – tai yra vienas pagrindinių biblinės hermeneutikos principų. Jis buvo žinomas net Senojo Testamento laikais, nekalbant jau plačiau apie Naujojo Testamento rašytojus ir Bažnyčios tėvus. Šis dėsnis teigia, kad, kadangi Biblija yra ne vien knygų knyga, bet ir ištisa biblioteka, tarp jos veikalų egzistuoja vidinis prasminis ryšys, padedantis suprasti paskirų ištraukų prasmę. Pailiustruokime tai Evangelijos pagal Matą perikopės (1, 18–25), skaitomos rugsėjo 8 d., pagrindu.
„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.“ (18 eil.)
Iš tikrųjų Mt 1, 18–25 ištraukoje nekalbama apie Jėzaus gimimą, bet Jo prasidėjimą. O kiekvienam natūraliam žmogiškos gyvybės pradėjimui reikia fizinio vyro ir moters lytinio santykiavimo. Biblija labai dažnai vadina jį pažinimo vardu: „Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą.“ (Pr 4, 1a) Jėzaus Kristaus atveju buvo kitaip. Jo žemiškoji egzistencija prasidėjo Šventosios Dvasios kuriančiojo veikimo malone. Kažkas panašaus sakoma Pradžios knygos pirmame sukūrimo pasakojime. Dievo dvasia davė pradžią mūsų visatai: „Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.“ (Pr 1, 2) Tad su Jėzumi prasidėjo naujas etapas žmonijos istorijoje. Tai reiškia, kad išganymas yra nepelnyta Dievo dovana. Žmogus nėra pajėgus išganyti savęs vien savo prigimties galia.
„Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.“ (19 eil.)
Naujos gyvybės pradėjime paprastai dalyvauja abudu sutuoktiniai: „Kainas pažino savo žmoną <…>.“ (Pr 4, 17a) Tačiau apie pastojimą sužino visada pirmoji moteris: „<…> Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi <…>.“ (Lk 1, 24) Vyrą ši informacija pasiekia vėliau: „Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: ‚Esu nėščia‘.“ (2 Sam 11, 5) Su Juozapu irgi panašiai. Nežinia tiktai, kas jam apie tai pranešė: pati Marija ar pikti liežuviai? Jeigu kiti, tai Marijos nėštumas būtų paaiškintas kaip paleistuvystė, o už tai reikėjo bausti mirtimi: „Jei <…> vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis <…>.“ (Įst 22, 23–24) Šv. Juozapas, kaip parašyta, panoro ją vos tylomis atleisti. Tad jo informacijos šaltinis galėjo būti vien tik Švenčiausioji Mergelė. O norą ją atleisti galima paaiškinti nevertumo jausmu, kuris kilo sužinojus, su kuo Juozapas turįs reikalą. Analogiškai nutiko Petrui, kai jis patyrė Jėzuje antgamtinę tikrovę: „Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: ‚Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!‘.“ (Lk 5, 8)
„Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: ‚Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ (20 eil.)
Dievas prakalbina žmogų įvairiais būdais. Vienas jų yra sapnas: „Saulei leidžiantis, Abramą apėmė didelis miegas ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa. Tuomet VIEŠPATS tarė Abramui <…>.“ (Pr 15, 12–13) Paprastai sapnais laikomi vaizdai, kylą miegant. Taigi būtent tada, kai žmogus yra be nuovokos. Tad teologiškai viskas, kas patiriama sapne, paženklina Viešpaties maloningąją intervenciją. O Dievo įsikišimas dažnai vyksta pagal manos principą, kurį galima būtų apibūdinti šitaip: manai reikia dykumos. Kitaip tariant, Viešpats Dievas įsikiša tada, kai žmogus pats nieko padaryti negali. Juozapo atvejis buvo būtent toks. Viskas jau buvo nuspręsta: sumanė tylomis ją atleisti.
„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių‘.“ (21 eil.)
Vardai Šventraščio teologijoje užima svarbią vietą. Turėti vardą – tai būti. Bevardžio tiesiog nėra: „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.“ (Pr 1, 3) Dievo Sūnus tapo Jėzumi – Dievu Išganytoju, kad kiekviena žmogiškoji būtybė būtų pavadinta patrauklumo vardu: „Tu būsi vadinama ‚Ji mano žavesys‘<…>.“ (Iz 62, 4b)
„Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą.“ (22 eil.)
Dievo žodis yra veiksmingas: „Žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas.“ (Iz 55, 11) Tačiau kiekvienas Viešpaties pažadas turi savo laiką: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.“ (Koh 3, 1) Su pranašo Izaijo pranašyste – Iz 7, 14 – nebuvo kitaip. Išsakyta apie 734 metus prieš Kristų, išsipildė maždaug 7/6 metais prieš mūsų erą, Jėzui gimus Betliejuje (Lk 2, 1–7).
„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘.“ (23 eil.)
Tai yra vienas žinomiausių Senojo Testamento tekstų. Bet kadangi mūsų pasaulio reiškiniai paprastai vaikščioja poromis, tad ir ši ištrauka nesudaro jokios išimties. Jos garsumas yra pažymėtas taip pat ir žyme problemiškumo, kuriam išspręsti išlieta daug rašalo. Kad ir kaip ten būtų, bent vienas dalykas čia yra akivaizdus: Dievas nori būti su žmonėmis ir žmonių naudai: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mt 20, 28)
„Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save.“ (24 eil.)
Ši žodinė dalis trumpai drūtai paaiškina, ką reiškia būti teisiu žmogumi Biblijoje: Juozapas buvo teisus. Anot Šventojo Rašto, teisus yra pusiausvyros žmogus: Juozapas padarė taip, kaip buvo įsakyta. „Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau.“ (Įst 4, 2)
„Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.“ (25 eil.)
Ši eilutė, kaip ir Iz 7, 14, taip pat priklauso prie vadinamosios egzegetų kryžiažodžių kategorijos tekstų. Paraidžiui pirmąją jos dalį reikėtų versti šitaip: ir nepažino jos iki nepagimdė sūnaus. Ypač problematiškas yra laiko prieveiksmis iki. Nejaugi paskui vis dėlto ją pažino, t. y. gyveno su ja kaip antai vyras gyvena su savo žmona? Mk 3, 31 ir 6, 3 paminėti Jėzaus broliai ir seserys suponuotų teigiamą atsakymą. Tačiau laiko prieveiksmis iki gali būti atviras taip pat ir ateities perspektyvai: „Užtat Sauliaus duktė Michalė liko bevaikė iki savo mirties dienos.“ (2 Sam 6, 23) Nejaugi Michalė galėjo pastoti po savo mirties? Jokiu būdu! Kitaip tariant, vien Šventraščio lygmeniu negalima duoti jokiu galutinio atsakymo dėl Marijos ir Juozapo santuokinio gyvenimo. Tai padeda pažinti tiktai Bažnyčios Tradicija, bet apie jos vaidmenį biblinėje hermeneutikoje parašysime kitą kartą.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
