01
05 /
2016
Šventasis Raštas buvo, yra ir bus įvairiai aiškinamas. Vienas iš daugelių galimų būdų yra antai vadinamasis tęstinis aiškinimas(lot. explicatio continua). Juo siekiama išdėstyti skaitytojui kiekvieną biblinio teksto sąvoką arba išsireiškimą. Pailiustruokime tai Evangelijos pagal Morkų ištraukos (10, 17–22), skaitomos gegužės 23 d., pavyzdžiu.
Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (17 eil.)
Jėzui besiruošiant iškeliauti: Dievas sukurdamas žmogų liepė jam pripildyti ir valdyti visą žemę (Pr 1, 28). Norint to pasiekti, žmogui reikėjo keliauti. Tad Jėzaus ruošimasis iškeliautiapreiškia Jo žmogiškumo realumą, mat būti žmogumi reiškia tverti nuolatiniame vykti kur toliauprocese. Bet ne tik. Šis ruošimasis iškeliautipratęsia irgi Viešpaties Dievo kelionę su išrinktąja tauta, prasidėjusią Senojo Testamento laikais (Iš 14, 19).
Vienas žmogus: Herojaus anonimiškumas yra viena iš pagrindinių Biblijos literatūrinių priemonių (Lk 24, 13–18; Jn 1, 35–40). Taip siekiama įtraukti skaitytoją į pasakojimo veiksmą.
Pribėgęs: Išorinis skubėjimas galėtų būti tam tikro vidinio poreikio ženklas (Jn 3, 1–2).
Puolė prieš jį ant kelių: Tai yra antgamtinės pagarbos judesys (Mt 2, 11).
Klausė: Žmogus nėra vien tiktai keliaujanti, bet ir klausianti būtybė. Paprastai klausimas yra nežinojimo verbalinė išraiška, o nežinojimas – ribotumo.
Gerasis Mokytojau: Naujajame Testamente Jėzus yra vadinamas įvairiais titulais (Jn 1, 35–51). Vienas jų – mokytojas. Paprastai taip buvo kreipiamasi į Rašto aiškintojus Judėjos teritorijoje. Galilėjoje vyravo abba(tėve) epitetas.
Ką turiu daryti: Tai yra vienas iš trijų klasikinių žmonijos klausimų: iš kur esame?; koks mūsų egzistencijos tikslas? ir ką reikėtų daryti šiam siekimui realizuoti?
Kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą: Amžinybės troškimas nusako žmogaus Dievo poreikį. Jis gi yra vienintelis nenustojantis egzistuoti.
Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.“ (18 eil.)
Jėzus tarė: Kas klausia, susilaukia atsakymo (Mt 7, 7–11).
Kam vadini mane geru?: Jėzaus atsakymas skamba griežtokai. Gerumas Biblijoje, šalia moralinės prasmės, išreiškia taip pat ir estetinio grožio bei praktinio gebėjimo idėjas.
Niekas nėra geras, tik vienas Dievas: Iš pirmo žvilgsnio tai paneigia Jėzaus Kristaus dieviškumą. Visgi Naujojo Testamento tekstų visumoje negalima padaryti tokios išvados.
Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ (19 eil.)
Žinai įsakymus: Negalima laikytis to, kas yra nepažįstama.
Nežudyk: Pažodžiui reikėtų išversti kaipo nežmogžudžiauk. Pagal pirminį Kūrėjo planą žmonija turėtų būti vegetarai (Pr 1, 29). Taigi Šventasis Raštas nori pasakyti: žmogau, tam, kad gyventum, neturi žudyti!
Nesvetimauk: Bibliniais laikais žmona buvo laikoma vyro nuosavybe. Tad svetimavimas yra viena iš svetimos nuosavybės pasisavinimo formų.
Nevok: Žmogaus laimė nepriklauso vien tiktai nuo turtų gausumo.
Neteisingai neliudyk: Kiekviena teisinė sistema remiasi tiesioginių liudytojų parodymais. Bet jų liudijimas turėtų būti teisingas.
Neapgaudinėk: Jokūbas pasinaudojęs drabužiu apgavo savo tėvą Izaoką (Pr 27, 15–24). Vėliau jis pats buvo apgautas savo vaikų, irgi panašiu būdu (Pr 37, 23–32).
Gerbk savo tėvą ir motiną: Verčiant pažodžiui šį Dekalogo įsakymą reikėtų parašyti suteik svorio savo tėvui ir motinai, t. y. parodyk, kad jie yra tau be galo reikšmingi.
Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ (20 eil.)
Aš viso to laikausi: Dekalogas išvertus reiškia dešimt žo-džių. Tai kolektyvinis teisynas. Vienas jo įsakymo nepaisymas anksčiau ar vėliau paskatina laužyti ir kitus įsakus. Karalius Dovydas pradėjo nuo Batšebos geidimo, o baigė jos vyro nužudymu (2 Sam 11, 1–27).
Nuo pat jaunystės: Patarlė sako: įprotis – antroji prigimtis. O jaunystės metas – ypatingas įpročių kalvis.
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ (21 eil.)
Jėzus meiliai pažvelgė į jį: Graikiškąjį tekstą galima būtų irgi išversti kitaip: įdėmiai jį nužvelgęs, pamilo jį. Gimtoji nuodėmė prasidėjo nuo moters žvilgsnio (Pr 3, 6). Dovydas irgi pirmiausia pamatė savo geismo objektą (2 Sam 11, 2). Biblijoje žvilgsnis ir nuodėmė sudaro tarsi neišskiriamą porą (Mt 5, 28). Bet, pasirodo, ne visada. Pažvelgimas gali būti taip pat pradinis meilės veiksmo tarpsnis.
Vieno dalyko tau trūksta: Paprastai sakoma, kad nuodėmė – tai gėrio trūkumas. Tačiau nepriteklius taip pat galėtų būti tobulėjimo proceso pradžia.
Eik parduok visa, ką turi: Iš tikrųjų pardavimas reiškia daiktų pavertimą pinigais.
Išdalyk vargšams: Čia prasideda drama. Maža parduoti. Reikia dar ir išdalyti. Anot Biblijos, būti vargšu tolygu pripažinti savo visišką priklausomybę nuo Dievo (Mt 5, 3).
Tai turėsi lobį danguje: Žmogus yra su ekonomika susijusi būtybė – homo oeconomicus. Tad jis negali egzistuoti be turėjimo. Jei ne čia, žemėje, tai bent danguose pas Dievą.
Tuomet ateik ir sek paskui mane: Dievo Karalystei pasiekti reikia mokiniško santykio su Jėzumi.
Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. (22 eil.)
Po šitų žodžių: Tai būtų galima išversti kaipo dėl tokio rei-kalavimo. Jėzaus žodžiai ne tik paguodžia, bet ir laukia tam tikro veikimo iš žmonių.
Tasai apniuko: Čia pavartotas graikiškas veiksmažodis stygnazōreiškia ir akių nuleidimą. O žvilgsnio nudūrimas žemyn Šventraštyje žymi žmogaus nenorą priimti Dievo valią (Pr 4, 6).
Ir nusiminęs pasitraukė: Dievo valios nevykdymas visada žmogų slegia. Ir ne tik psichikos lygmeniu, nes graikiškas veiksmažodis lypeōžymi taip pat įvairias fizines negalias. Tad pasitraukimas nuo Viešpaties gali daryti įtaką įvairių psichosomatinių ligų atsiradimui.
Nes turėjo daug turto: Šį posakį galimą būtų išversti kitaip: mat turėjo daug nuosavybės, kadangi graikiškas daiktavardis ktēmaišreiškia pirmiausia ko nors priklausomybės kam nors idėją. Dievas patikėjo žmogui visą Žemę (Pr 1, 28). Žmogus turi joje dirbti ir ja rūpintis (Pr 1, 28; 2, 15). Tačiau tai yra tiktai tokia nuosavybės forma, kuri numato valdymą ir tvarkymą, bet nepadaro žmogaus vienvaldžiu savininku. Ankščiau ar vėliau žmogui teks už viską atsiskaityti…
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
