15
06 /
2017
Prieš 1250 metų, 767 m. birželio 28 d., mirė popiežius šv. Paulius I. Romos miesto diakonas Paulius 757 m. balandį buvo išrinktas savo tikro brolio, popiežiaus Stepono II, įpėdiniu. Dešimtmetį trukusio jo pontifikato leitmotyvas – gan sėkmingas jaunos popiežiaus valstybės saugojimas ir stiprinimas laviruojant tarp stiprių ir grėsmingų kaimynų – Frankų karalystės, Lombardų karalystės ir Bizantijos imperijos – interesų. Popiežius Paulius I, gerbiamas kaip šventasis, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje kaip tik minimas savo gimimo dangui dieną – birželio 28-ąją.
Prieš 500 metų, 1517 m. birželio 19 d., mirė pranciškonas, matematikas, šiuolaikinės apskaitos pradininkas Lukas Pačiolis (Luca Pacioli). Italas Lukas Pačiolis įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną būdamas 25–30 metų amžiaus ir ilgainiui išgarsėjo kaip matematikas: jis ne vien dėstė šį dalyką, bet ir gilinosi į matematines proporcijas bei jų taikymą dailėje ir architektūroje (perspektyvos reiškinį), taip pat aprašė pagrindinius šiuolaikinės apskaitos principus (dvejybinį įrašą, debetą, kreditą, balansą ir kt.). Mažiau žinomus, nepublikuotus traktatus Lukas Pačiolis skyrė šachmatų žaidimui ir magijai (triukams su kortomis, ugnies rijimui ir pan.). Vienas iš brolio Luko bičiulių ir bendradarbių vienu metu buvo garsusis Leonardas da Vinčis. Lukas Pačiolis mirė sulaukęs maždaug 70 metų kažkur Italijoje (galbūt gimtajame Sansepolkro mieste Toskanoje?). Jo vardu pavadinta Lietuvoje veikianti buhalterinės apskaitos firma „Pačiolis“.
Prieš 350 metų, 1667 m. birželio 20 d., išrinktas popiežius Klemensas IX. Džulijus Rospiljozis (Giulio Rospigliosi), kilęs iš kilmingos Toskanos giminės, studijavo ir kurį laiką dėstė Pizos universitete, o vėliau tarnavo popiežiui Urbonui VIII ir buvo paskirtas nuncijumi Ispanijoje. Vėliau jis ėjo popiežiaus Aleksandro VII valstybės sekretoriaus pareigas ir galiausiai buvo išrinktas Romos vyskupu. Trumpas (pustrečių metų) Klemenso IX pontifikatas niekuo ypatingu nepasižymėjo – nebent nesėkmingu mėginimu kovoti su turkų ekspansija Kretoje, remiant venecijiečių tvirtoves. Vis dėlto Klemensas IX, devizu pasirinkęs frazę Aliis, non sibi clemens („Švelnus kitiems, bet ne sau“), buvo žmonių mėgstamas popiežius. Jis išsiskyrė maloniu būdu, buvo kuklus (atsisakė nepotizmo, t. y. savo giminaičių protegavimo, ir uždraudė savo vardą įamžinti ant Romos pastatų), daug dėmesio skyrė labdarai, dažnai lankydavo prieglaudas ir dukart per savaitę pats klausydavo išpažinčių Vatikano bazilikoje.
Prieš 250 metų, 1767 m. birželio 25 d., Hamburge mirė kompozitorius ir multiinstrumentalistas Georgas Filipas Telemanas (Georg Philipp Telemann). Apdovanotas ilgu (85 metų) ir sėkmingu (prestižinės pareigybės, visuotinis pripažinimas…) gyvenimu, Telemanas buvo vienas produktyviausių visų laikų kompozitorių – jo kūrinių skaičius (3000) beveik prilygsta Bacho ir Hendelio palikimui drauge sudėjus. Šių dviejų garsių vokiečių kompozitorių amžininkas, juos abu pažinojęs ir savo metu kur kas labiau už juodu vertinamas, Telemanas lygiai sėkmingai rašė įvairių žanrų pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Negana to, rašė greitai: buvo sakoma, kad aštuonių balsų motetą jis parašytų greičiau nei kitas žmogus paprastą laišką. Iš esmės savamokslis kompozitorius muzikavimui ir kūrybai visiškai atsidėjo tik studijuodamas universitete teisę. Telemano religinės tapatybės šaknų reikia ieškoti gilioje liuteroniškos krikščionybės tradicijoje: kompozitoriaus tėvas ir brolis buvo liuteronų dvasininkai, o motina – liuteronų dvasininko dukra. Daugiausia bažnytinės muzikos Telemanas sukūrė eidamas vargonininko ir kantoriaus pareigas Leipcige, Frankfurte prie Maino, o galiausiai – Hamburge, kur praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo (45 paskutinius metus). Jis parašė daugiau nei tūkstantį bažnytinių kantatų, buvo oratorijų, pasijų, mišių, motetų, psalmių ir himnų autorius.
Prieš 150 metų, 1867 m. birželio 19 d., Kapčiamiestyje gimė kompozitorius Česlovas Sasnauskas. Neseniai, 2016-ųjų sausį, praėjo šio kompozitoriaus mirties 100-osios metinės, o šiemet minime jo gimimo sukaktuves. Paprasto Kapčiamiesčio vargonininko sūnus, mokęsis ir darbavęsis Kudirkos Naumiestyje, Gražiškiuose, Kaune, Varšuvoje, Vilkaviškyje ir Daugpilyje, savo atkaklumu ir pastangomis galiausiai sugebėjo pasiekti svarbiausios Rusijos imperijoje katalikų bažnyčios – Šv. Kotrynos prokatedros Sankt Peterburge – vargonininko ir choro vadovo postą. Vis dėlto kur kas svarbiau tai, kad Sasnauskas (drauge su Kauno katedros vargonininku Juozu Naujaliu) tapo vienu pirmųjų lietuvių profesionaliosios bažnytinės muzikos kūrėjų – be garsiosios „Marija, Marija“, dar minėtina pora Requiem, kitos giesmės, opusai vargonams. Kompozitoriaus vardu šiandien vadinasi Visagino muzikos mokykla ir Marijampolėje gyvuojantis Vilkaviškio vyskupijos kamerinis choras.
Po kelionės per Europos benediktinų vienuolynus Sasnauskas, kaip ir jo amžininkas Naujalis, ėmėsi gaivinti operinio skonio nustelbtą tradicinę liturginę muziką – grigališkąjį choralą. Štai kaip aistringa „muzikinio konvertito“ patirtis bylojo paties kompozitoriaus lūpomis: „Priekaištaujame, kad liaudis nelabai muzikali, ir norime ją išlavinti polifonija. Klaidingas kelias. Tik mulkiname ir save, ir liaudį. Išlavinsime ją tik vienbalsiu neritminiu giedojimu, o toks kaip tik ir yra choralas su savo nuostabiomis melodijomis. (…) [T]ikrojo choralo mes beveik negirdėjome. Tai, ką laikėme choralu, buvo tik gabalai, atraižos, skiautės, choralo – ir dar sugadinto choralo – fragmentai. (…) [S]unkiausias choralo vietas atlikdavome „ūkišku būdu“, nesąmoningai parodijuodami tas kupinas mistinės nuotaikos melodijas. (…) Kiekvieną sykį, kai net deramai ir sąžiningai pasiruošęs atlikdavau bažnyčioje choralą (o atlikdavau maždaug taip, kaip ir kiti), atvirai pasakysiu, jausdavausi po to bjauriai. Tartum būčiau iškrėtęs kam nors kokį labai negražų ir nemalonų dalyką. (…) Buvo sunku pamilti choralą, visai jo nesupratau, nors visą gyvenimą beveik nuo pat vaikystės vaikščiojau aplink. (…) Kad būtų galima pajusti neapsakomą grigališkojo giedojimo grožį, taurumą ir jėgą, reikia jo stropiai klausytis, ne vieną kartą klausytis.“
Paraginti Česlovo Sasnausko, ir klausykimės, ir giedokime! Šių metų birželį švenčiamos Sekminės ir Devintinės visiems tesuteikia progos prisiminti (ar pirmąsyk išgirsti) nepakartojamas šių iškilmių sekvencijas ir himnus.
Dr. Liudas Jovaiša
