15
06 /
2018
Prieš 450 metų, 1568 m. birželio 5 d., Briuselio Didžiojoje aikštėje įvyko Egmonto ir Horno grafų egzekucija. Šiedu didikai drauge su kunigaikščiu Vilhelmu Oraniečiu buvo Ispanijos karaliaus valdomų Nyderlandų visuomenės lyderiai. 1566 m. per kraštą nusirito siaubinga katalikų bažnyčių niokojimo banga, minios vieną po kitos siaubė šventoves, naikindamos arba žalodamos juose esančius atvaizdus. Reaguodamas į tai, Ispanijos karalius naujuoju savo vietininku Nyderlanduose paskyrė Albos kunigaikštį. Šis, siekdamas nubausti kaltininkus, įsteigė specialų tribunolą (pramintą „Kraujo teismu“). Svarbiausiomis jo aukomis tapo myriop pasmerkti Egmonto ir Horno grafai. Nemanydami esantys kalti, jie nė nemėgino slėptis, nes buvo Ispanijos karaliui lojalūs katalikai (kitaip nei laiku pabėgęs protestantas Vilhelmas Oranietis) ir nė neįtarė, kas jiems gresia… Dviejų autoritetingų Nyderlandų didikų nukirsdinimas Briuselyje davė pradžią vadinamajam Aštuoniasdešimties metų karui (1568–1648) – religiniam ir politiniam Nyderlandų sukilimui prieš Ispanijos valdžią. Jo pasekmė – Nyderlandų skilimas į Habsburgų valdomus pietinius katalikiškus Nyderlandus (dabartinės Belgijos pagrindą) ir nepriklausomybę galiausiai išsikovojusius šiaurinius, kuriuose įsivyravo evangelikų reformatų Bažnyčia.
Prieš 350 metų, 1668 m. birželio 29 d., pašventintas kertinis Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios akmuo. Medinė Šv. Petro parapinė bažnyčia, žinoma jau nuo XV a. pabaigos, buvo seniausia šventovė už Vilniaus miesto sienų. XVII a. pradžioje prie jos įsikūrė Laterano regulinių kanauninkų vienuolynas, o po baisaus XVII a. vidurio karo su Maskva ir Švedija, dėkodamas Dievui už atgautą taiką, Lietuvos kariuomenės vadas (etmonas) Mykolas Kazimieras Pacas nusprendė pastatydinti mūrinę šventovę. 1668 m., šv. Petro ir Pauliaus dieną, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega iškilmingai pašventino kertinį naujos šventovės akmenį su įrašu: „Aukščiausias amžinasis Dieve, nevertas nusidėjėlis, kurį Tu esi gerai pažinęs, aukoja Tau tai, kas Tavo, idant ir jis Tave pažintų.“ Dosnaus geradario pastangų dėka ant kertinio akmens per keliolika metų išaugo nepaprasto grožio šventovė, o jos slenkstis tapo nuolankaus ir pamaldaus fundatoriaus kapo vieta.
Prieš 200 metų, 1818 m. birželio 29 d., gimė astronomas Andželas Sekis SJ (Angelo Secchi). Sulaukęs šešiolikos, jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o būdamas trisdešimt dvejų tapo Grigaliaus universiteto Romoje astronomijos observatorijos vedėju – ir ėjo šias pareigas 28 metus. Kai 1870 m. vienijant Italiją buvo sunaikinta Popiežiaus valstybė, o Grigaliaus universiteto (arba Romos kolegijos) pastatus nusavino Italijos Karalystė, Sekis griežtai protestavo prieš observatorijos suvalstybinimą ir pagrasino išvyksiąs dirbti kitur. Atsisakęs iškeisti ištikimybę popiežiui į priesaiką karaliui, jis vis dėlto buvo paliktas ramybėje ir liko vadovauti observatorijai iki pat mirties (1878 m.).
Sekis atrado tris kometas, pirmasis aprašė Marso kanalus, papildė binarinių žvaigždžių katalogą. Astronomas itin daug dėmesio skyrė Saulei – stebėjo ir piešė Saulės dėmes bei išsiveržimus, registravo Saulės aktyvumą, stebėjo užtemimus. Vis dėlto svarbiausia Sekio tyrinėjimų sritis buvo spektroskopija. Jis išrado kelis prietaisus (telespektroskopą, heliospektografą, žvaigždžių spektrografą), ėmė fiksuoti žvaigždžių spektrus (padarė apie 4000 žvaigždžių spektrogramų) ir pasiūlė pirmąją žvaigždžių klasifikaciją šiuo pagrindu. Nors dabar taikoma kitokia klasifikacijos sistema, ji iš esmės grįsta Sekio pasiūlytu principu. Jėzuitų astronomas pasižymėjo ir kitose mokslo srityse – okeanografijoje, meteorologijoje, fizikoje. Jis sukonstravo Sekio diską vandens telkinių skaidrumui matuoti, tyrinėjo Romos klimatą, išrado meteorografą, prižiūrėjo municipalinių vandentiekio sistemų diegimą ir švyturių statybą Popiežiaus valstybės uostuose. Šiandien šio vienuolio ir mokslininko vardą primena ne vien istorinės datos ir jubiliejinės sukaktys, bet ir asteroidas, Marso ir Mėnulio krateriai…
Prieš 200 metų, 1818 m. birželio 30 d., įkurta Seinų, arba Augustavo, vyskupija. Ją ir pagimdė, ir sunaikino politinio gyvenimo įvykiai. Šios bažnytinės teritorijos pagrindu tapo panaikinta Vygrių vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šv. Sostui ir 1797 m. sudaryta iš žemių, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atitekusių Prūsijos Karalystei. Po Napoleono karų vėl pasikeitus valstybių sienoms, reikėjo pertvarkyti ir vyskupijų ribas; be to, Vygrių vyskupai skundėsi jų rezidavimui nepatogia atkampia buvusio kamaldulių vienuolyno vieta. 1815 m. Rusijos imperijoje įkūrus autonominę Lenkijos Karalystę, sudarytą iš aštuonių vaivadijų, popiežius Pijus VII bule „Ex imposita Nobis“ įkūrė Varšuvos bažnytinę provinciją, sudarytą iš metropolinės arkivyskupijos ir septynių sufraganinių vyskupijų, sutampančių su vaivadijų ribomis. Taip atsirado ir Seinų vyskupija, sutapatinta su Augustavo vaivadijos ribomis, tad oficialiai vadinta ir Augustavo vardu. Po kurio laiko civilinei valdžiai apsižiūrėjus, kad, kitaip nei kitais atvejais, vaivadijos (Suvalkai) ir vyskupijos (Seinai) centrai nesutampa, 1821 m. išrūpinta popiežiaus bulė, perkelianti vyskupijos sostinę į Suvalkus. Ji niekada nebuvo atšaukta, tačiau potvarkis liko nerealizuotas: civilinei valdžiai neskyrus pakankamai lėšų ir rūpesčio vyskupijos pastatais Suvalkuose (reikėjo katedros, seminarijos, vyskupo rūmų), katedra, kapitula ir seminarija liko Seinuose, kur stovėjo erdvus buvęs dominikonų vienuolynas ir jo šventovė.
Faktiškai beveik lygiai šimtmetį gyvavusią Seinų vyskupiją suskaldė ir padalijo 1918–1919 m. atgimstančios – ir konfrontuojančios – Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Paskutinio Seinų vyskupo Antano Karoso pagalbininku paskirtas Romualdas Jalbžykovskis (Jałbrzykowski) ėmė reziduoti Lomžoje, ten įkūrė seminariją ir iš ten administravo lenkiškąją vyskupijos dalį („Seinų, arba Lomžos, vyskupiją“). 1919 m. lietuviškoji seminarija ištremta iš Seinų; vyskupui Karosui netrukus teko palikti savo sostinę ir apsigyventi Punske, o vėliau – Marijampolėje. Nuo tada vyskupas Karosas administravo teritoriją, kuri buvo vadinama „Seinų vyskupija Lietuvoje“. Faktinis vyskupijos skilimas buvo oficialiai įteisintas 1925–1926 metais: tuomet įkurtos naujos Lomžos ir Vilkaviškio vyskupijos, sutapusios su faktinėmis Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienomis bei pavaldžios atitinkamai Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams.
Seinų vyskupija, kurios apie pusę gyventojų sudarė lietuviai, buvo svarbus institucinis veiksnys lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje. Seinų vyskupijos dvasininkai ir pasauliečiai (Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis, Juozas Vailokaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas…) itin aktyviai dalyvavo ne vien religinėje, bet ir politinėje, socialinėje bei kultūrinėje lietuvių katalikų veikloje. Seinų vyskupijos istoriją liudijančių šaltinių branduolys šiandien saugomas Lomžos vyskupijos archyve. Beje, įdomu, kad Seinų vyskupija neseniai atgimė ir nustojo buvusi vien istoriniu reliktu. 2009 m. tituliniu Seinų arkivyskupu buvo konsekruotas Janas Pavlovskis (Pawłowski), tuometinis apaštalinis nuncijus Konge ir Gabone; šiuo metu jis yra svarbus popiežiaus valstybės sekretoriato pareigūnas, atsakingas už nunciatūrų ir nuncijų veiklos koordinavimą.
Pabaigoje galime trumpai prisiminti, kad taip pat prieš 200 metų, 1818 m. birželio 17 d., gimė kompozitorius Šarlis Guno (Charles Gounod). Jis labiausiai žinomas kaip operų autorius, tačiau ir šiandien vienas dažniausiai bažnyčiose skambančių kūrinių – būtent Guno melodija „Ave Maria“, pritaikyta J. S. Bacho preliudui…
Dr. Liudas Jovaiša
