01
06 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Birželio mėnuo, per kurį kasmet prisimename didžiuosius apaštalus Petrą ir Paulių, šiemet kupinas sukakčių, primenančių pirmųjų Jėzaus sekėjų pėdomis ėjusius kankinius. Vieno iš jų, armėnų katalikų arkivyskupo šv. Ignaco Malojano (1869–1915 m.) kankinystės šimtmetis (birželio 11 d.) dar kartą primena, kad priklausome ne vien „didžiajai“ krikščionių tautai, bet ir įvairioms „mažosioms“, neretai persekiojimo aukomis tampančioms tautoms. Kaip elgtis tokiose sudėtingose situacijose? Nuolankiai priimti kankinystę? Ar beatodairiškai, iš paskutiniųjų ginti savo Tėvynę – kaip darė prieš 75 metus (1940 m. birželio 20 d.) žuvęs talentingas, vos 29 metų prancūzų kompozitorius ir vargonininkas Žanas Alenas (Jean Alain)? Kilus karui, kaip eilinis Prancūzijos pilietis jis tarė „sudie“ ir šeimai (žmonai su trimis mažais vaikais), ir muzikos mūzai. Motociklu žvalgydamas vietovę ir susidūręs su vokiečių kariuomenės būriu, Alenas pirmasis ėmė šaudyti ir nukovė 16 priešų, o paskui krito pats. Savo garsiausio kūrinio – „Litanijos“ – dedikacijoje kompozitorius pasidalijo savo patirtimi ir įžvalga, kaip ištverti nevilties valandai ištikus: „Kai sielvarte skendinti krikščionies siela neberanda žodžių, kuriais galėtų šauktis Dievo gailestingumo, ji su tvirtu tikėjimu be paliovos kartoja tą patį [litanijos] kreipinį. Protas prieina savo ribas, ir tik tikėjimas gali nešti toliau…“ Tad, kai nebematome kelio, stverkimės ir laikykimės patikimų turėklų – Jėzaus Širdies litanijos kreipinių, rožinio karoliukų ar tiesiog paprastų atsidūsėjimų kartojant pačius svarbiausius ir švenčiausius Vardus…
Dr. Liudas Jovaiša
