01
02 /
2016
Londone gimęs anglų tapytojas Braitonas Rivjeras (Briton Rivière, 1840–1920 m.) – dailininkų dinastijos atstovas, specialybę perėmė iš tėvo Viljamo Rivjero (William Rivière), ne tik dailininko, bet ir dailės mokytojo. Piešimą jis dėstė Čeltnamo koledže (Gloucestershire), kuriame 1851–1859 m. mokėsi ir jauniausias jo sūnus Braitonas. Vėliau šeima persikėlė į Oksfordą, nes tėvas pradėjo ten dėstytojauti, o sūnus – universitete studijuoti klasikinę literatūrą. B. Rivjeras – vienas iš nedaugelio dailininkų, baigusių šią prestižinę aukštąją mokyklą. 1873 m. jam buvo suteiktas magistro laipsnis. Tačiau akademiniai pasiekimai neatitraukė nuo dailės, kuriai nuo mažumės turėjo išskirtinių gabumų.
Dailės pagrindus gavęs iš tėvo, baigęs universitetą, savo įgūdžius B. Rivjeras tobulino dailininko Džono Peti (John Pettie) studijoje, spalvininkystės paslapčių sėmėsi ir iš kitų vadinamosios škotų tapybos mokyklos atstovų. Studijų metais jį patraukė estetinės prerafaelitų idėjos, skatinusios įkvėpimo semtis iš ankstyvojo renesanso meninių vertybių ir priešintis sustabarėjusiam akademizmui. Imponavo nuostata, kad anglų dailei reikia sugrąžinti paprastumą ir įtaigą. B. Rivjeras ypač žavėjosi tapytojo Džono Evereto Milė (John Everett Millais) kūryba, kurį laiką net imitavo jo stilių. Tačiau nuo prerafaelitų šiek tiek atitolo, kai jų meninę doktriną atitinkantys B. Rivjero darbai (pvz., „Hamletas ir Ofelija“, „Elainė“) buvo atmesti Karališkosios dailės akademijos, ir tapyba netapo šeimos (1867 m. jis vedė savo bičiulio seserį Mariją Alisą Dobell) pragyvenimo šaltiniu. Tuomet greta paveikslų bandė kurti skulptūras, vertėsi knygų iliustracijomis, Anglijos ir JAV periodiniams leidiniams komponuojamais dekoratyviais inicialais. Taip atsigręžė ir į nuo vaikystės pamėgtą tematiką, turinčią tvirtas tradicijas Didžiosios Britanijos dailėje, – laukinių žvėrių ir naminių gyvūnų vaizdavimą. Prieš išvykdamas iš gimtojo Londono 1851 m. ir po dvidešimties metų į jį pargrįžęs, miesto zoologijos sode praleisdavo daug laiko eskizuodamas žvėrių judesius, stengdamasis perteikti jų anatomiją. Ypač daug dėmesio skyrė liūtų studijoms, diplomą jam pelnė lakantį liūtą vaizduojantis paveikslas „Karaliaus gėrimas“, daugelį ir dabar tebežavi jo įspūdinga bronzinė liūtės skulptūra. Šunys taip pat tapo itin dažnais kūrinių „veikėjais“. Viktorijos epochoje šunys buvo labai mylimi, tad nenuostabu, kad pirmuosiuose kūriniuose, atnešusiuose B. Rivjerui populiarumą, vaizduojami būtent jie. Tų laikų visuomenei labai patiko šiek tiek humoristinės, sentimentalios ar net patosiškos dailininko kompozicijos, perteikiančios žmogaus ir gyvūno ryšį, artumą, vaizduojančios mirusį šeimininką ir nuo jo neatsitraukiančius ištikimus šunis („Ilgas miegas“, 1868 m.) ar ant laiptų sėdinčią mergytę ir prie jos meiliai prigludusį šunelį („Simpatija“, 1877 m.) ir pan. Į meno istoriją Braitonas Rivjeras įsirašė kaip dailininkas animalistas. Nors tapė ir portretus, sukūrė nemažai antikinių, biblinių bei istorinių siužetų, dažniausiai juos traktavo iš animalisto perspektyvos. Todėl Apoloną nutapė lekiantį liūtų kinkiniu, mirusį Hektorą – su vilkais, Atėnę – apsuptą šunų, o Afroditę – pulke laukinių žvėrių. Tiesiog chrestomatinėmis tapo Biblijos stebuklus iliustruojančios scenos su gyvūnais – pora pranašą Danielių tarp liūtų vaizduojančių kompozicijų ar „Stebuklas su gadariečių kiaulėmis“. Neįprastõs bažnytinei dailei traktuotės ir ikonografijos, inovatyviai nutapyti yra šv. Patriko ar šv. Jurgio atvaizdai, kuriuose svarbus vaidmuo tenka stirnoms ar žirgui.
Tokiame B. Rivjero kūrybos kontekste išsiskiria 1898 m. sukurtas paveikslas „Gundymas dykumoje“, fragmentiškai reprodukuojamas šio leidinio viršelyje. Londone Gildholo dailės galerijoje saugomas, aliejiniais dažais ant drobės nutapytas kūrinys yra stačiakampio formos (117 x 189 cm). Retai į bažnyčias patenkančios, bet nemažai gotikos, renesanso meistrų ir XIX a. dailininkų kūryboje pėdsakus palikusios temos ištakos – Naujajame Testamente (žr. Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13). Evangelistai nurodo, kad po krikšto Jordano upėje Jėzus pakluso Šventajai Dvasiai ir iškeliavo į dykumą. Glausčiausiai šis įvykis aprašytas Evangelijoje pagal Morkų: „Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.“ Remdamasis šiuo pasakojimu, B. Rivjeras, kaip jam būdinga, galėjo įamžinti Išganytoją tarp žvėrių. Tačiau jis nėjo savo paties ar kitų dailininkų, kūrusių šia tema, pramintais takais. Jau buvo susiformavusi tam tikra Jėzaus gundymo dykumoje vaizdavimo tradicija: iš Mato ar Luko Evangelijų žinome, kad šėtonas triskart bandė sugundyti išsekusį nuo pasninko Jėzų, tad dailininkai nuolat šalia Jo vaizdavo nelabąjį, suteikdami jam skirtingus pavidalus – velnio, pabaisos, vienuolio apsimetėlio, puolusio angelo. Neretai tai daugiafigūrės kompozicijos su angelais ar žvėrimis. XIX a. įvairių šalių dailėje įsivyravo dviejų figūrų – Jėzaus ir šėtono, pavaizduotų stambiu planu, dialogas (prisiminti Ary Šeferio, Karlo Blocho, Felikso Josefo Barriaso, Vasilijaus Surikovo, Gustavo Dorė ar kitų autorių kūrinius). B. Rivjeras pasirinko kitaip: plataus horizonto tarp skurdžios akmeningos dykros ir vakarėjančio dangaus fone jis pavaizdavo vienišą Jėzaus figūrą. Kiek anksčiau už B. Rivjerą (1872 m.) panašų temos, vaizduojant vienišą Išganytoją nedraugiškoje akmenuotoje vietovėje, modelį pateikė peredvižnikas Ivanas Kramskojus (1837–1887 m.). Bene reikšmingiausiame, realistiškai nutapytame rusų dailininko kūrinyje Jėzus sėdi pirmajame plane ir žiūrovo žvilgsnis tiesiog įtraukiamas į Jo veidą, į psichologizmo, kančios kupiną išraišką. B. Rivjeras įtaigos pasiekia kitomis priemonėmis: Jėzaus būseną ir padėties dramatizmą perteikia prislėgto išsikankinusio žmogaus poza ir meistriškais spalviniais efektais. Raudoni liepsnojantys vakaro gaisai atžaižaruoja akmenų uolose ir jos dega lyg lava, kontrastuodamos su šalčiu smelkiančia sutema, nudažančia baltą Išganytojo drabužį. Nesuprasi, ar šėtonas jau gundė Atpirkėją, ar tik sklendžia plėšraus paukščio pavidalu, matomu kairėje. O gal rangosi vos vos įžiūrima gyvate paveikslo dešinėje? Regis, ne tai svarbiausia. Nelabasis gali tūnoti viduje. Kiekviename mūsų. Ir per gavėnią galime bent simboliškai pasitraukti į dykumą, kad atlieptume Jėzui ir vidujai apsivalytume.
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
