01
12 /
2016
Šventosios durys užsivėrė. Ar tai reiškia, kad nebeliko ir kelio, vedusio piligrimus į bažnyčios vidų, kur patiriamas gailestingumas? Žinoma, kad taip nėra. Fiziškai žengti pro tas duris nebeįmanoma, bet dvasinis perėjimas, vedantis į susitikimą su Gailestingumu, lieka prieinamas visiems.
Ateikite pas mane
Esame nuolat raginami ieškoti gailestingumo ir patirti paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį suteikiančio Dievo meilę. „Jo širdies durys nuolat atvertos ir Jis nesiliauja kartoti, kad mus myli ir nori savo gyvenimu dalytis su mumis“, – rašė popiežius Pranciškus. Pokyčiai, prasidėję šventaisiais metais, ir toliau turi tęstis kiekviename tikinčiajame ir visoje Bažnyčioje. Nes jei Dievas yra meilė, Jis buvo meilė vakar, yra šiandien ir bus rytoj, tad dažnai turime ieškoti prieglobsčio Jo gailestingume ir ateiti Jam išpažinti, kaip mums trūksta Jo meilės, sulaukti iš Jo atleidimo, tai yra, pasinerti į atgaivinančias Jo gailestingumo versmes. Taip, Dievas yra meilė, ir dėkoti Jam išpažįstant savo nuodėmes yra tikras džiaugsmas, kaip gieda psalmininkas (žr. Ps 31 (32), 5), kaip ir žavėtis dideliu Jo mus gelbstinčiu gerumu.
Eik, siunčiu tave
Šventųjų durų užvėrimas taip pat reiškia, kad esame siunčiami pas savo brolius. Visus metus stengėmės priartėti prie Dievo, atrasti, pagilinti ir patirti Jo gailestingumą. Šią patirtį šiandien turime panaudoti misijoje: „Bažnyčios gyvenimas autentiškas ir įtikimas yra tada, kai ji įtikinamai skelbia gailestingumą.“ (Bulė Misericordiae vultus, nr. 25) Kad būtume tikri gailestingumo liudytojai, turime ne tik jį skelbti žodžiais, bet ir dalytis juo su savo broliais – tai yra, kai gyvename džiaugsminga ir kūrybinga veikliąja meile, atsiskleidžia mumyse esantis gailestingumas, perkeičiantis viską, ką sakome ar darome.
Pasilikite manyje
„Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, – sako Jėzus (Jn 15, 5). Kaip palengvėja žinant, kad Jis veikia mumyse! Pakanka pasilikti Jame, tai yra, gyventi pagal Evangeliją, žodžiais ir veiksmais rinktis gėrį, rinktis gyvenimą. Mūsų pasaulyje, kuriame apstu didelių priešybių, bet kuriame kyla ir didelės viltys, esame kviečiami laikytis kuo arčiau gailestingumo šaltinio, dažnai pasinerti į jį, kad visi, bendraujantys su mumis, būtų pagirdyti, jų troškulys numalšintas, jie atsigautų.
Gailestingumo metai baigėsi, bet srauni versmė ir toliau trykšta iš gyvojo vandens šaltinio. Neleiskime jai užsitvenkti, tai dabar mūsų darbas, kad pasaulis atrastų džiaugsmą išmokdamas mylėti ir kad jo džiaugsmui nieko netrūktų. Jo ištikimoji meilė amžina!
Bernadet Melua
Vertė Ieva Venskevičiūtė
