01
09 /
2022
Francisco de Zurbarán (1598–1664), „Caritasalegorija“ (apie 1655),
Nacionalinis Prado muziejus, Madridas, Ispanija.
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – ispanų baroko tapytojo Fransisko de Surbarano (Francisco de Zurbarán, 1598–1664) paveikslas Alegoría de la Caridad, iliustruojantis dieviškąją meilės dorybę (lot. caritas), kurios dėka mes Dievą mylime labiau už viską, o savo artimą – kaip save pačius. Caritas – viena iš trijų (drauge su tikėjimu ir viltimi) teologalinių dorybių Katalikų Bažnyčioje. Ją vaizduojanti alegorija, aliejumi ant drobės nutapyta apie 1655 m., yra iškalbingas dailininko tikėjimo liudijimas ir bandymas apmąstyti krikščioniškąsias dorybes.
Iš tiesų Surbaranas, dar vadinamas ispaniškuoju Karavadžu ir siejamas su itališkosios tapybos mokykla, pelnytai laikytinas vienu iš vadinamojo Ispanijos Aukso amžiaus, kuomet sustiprėjo ryšiai tarp klestinčių kultūros centrų – Florencijos ir Sevilijos – atstovų. Beje, prie šio laikotarpio dailininkų (įskaitant ir mūsų aptariamos alegorijos autorių) darbuose pastebimų itališkų pėdsakų, pakitusios tapybos stilistikos ir ikonografijos galėjo prisidėti ir ryšiai su karališkojo dvaro dailininku Diegu Velaskesu (Diego Rodríguez de Silva y Velázquez, 1599–1660), kurio ankstyvajam kūrybos laikotarpiui būdinga preciziška tenebristinė maniera neabejotinai įkvėpta kelionės į Italiją 1629 m.
Akylesnis skaitytojas turbūt jau spėjo atkreipti dėmesį, kad iš Vakarų Ispanijos kilusio tapytojo Fransisko de Surbarano kūriniai „Magnificat“ viršelį puošia ne pirmą kartą. Dailininkas nutapė nemažai religinių scenų, iš kurių kone labiausiai atpažįstami paveikslai, vaizduojantys krikščioniškoje dailėje palyginti retą motyvą – Mergelę Mariją kaip mažą mergaitę. Pvz., paveikslas „Švč. Mergelės Marijos vaikystė“ išduoda kelis dailininkui būdingus elementus, besikartojančius ir šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveiksle: kruopštų ir anatomiškai tikslų piešinį, kontrastingą spalvų paletę ir pomėgį figūras vaizduoti alaikiškai, abstrahuotame, probrėkšmiais nušviesėjančiame rusvo atspalvio fone. Tai dar labiau išryškėja šventųjų Apolonijos, Dorotėjos, Elzbietos Vengrės, Liucijos ir Uršulės visafigūriuose paveiksluose, maždaug nuo 1635 iki 1640 m. tapytuose Sevilijos Šv. Juozapo (San José) bažnyčios transepto altoriui. Jų stilistika byloja apie dailininko uolumą, pasireiškiantį ne tik tikėjime, bet ir įvaizdinant 1563 m. gruodį pasibaigusio Tridento susirinkimo[1] nuostatus.
Pirmasis ir labiausiai dėmesį prikaustantis Fransisko de Surbarano tapybos bruožas – gebėjimas figūras ant drobės perkelti kruopščiai, tačiau ne banaliai. Jautriai paslaptingas, bet vidinę stiprybę atspindintis merginos veidas patvirtina jo kaip portretisto profesionalumą. Beveik nepastebimi potėpiai suteikia paveikslui realybės pojūtį. Taip personifikuota alegorija tarsi persmelkia žiūrovą žvilgsniu ir atliepia tikslą sustiprinti žmonių tikėjimą ir meilę Viešpačiui, kuria dega rankoje laikoma širdis.
Degančios širdies simbolis aptinkamas italų ikonografo Čezarės Ripos (Cesare Ripa, apie 1560–1622) sudarytame viename išsamiausių ir katalikiškų kraštų dailei neabejotinai įtakingiausių leidinių Iconologia (1593 m., iliustruotas leidimas – 1603 m.), jame pateikti vaizdai ir jų aprašymai, skirti reiškiniams, objektams, savybėms ir charakteriui paaiškinti bei alegorijoms, simboliams ar personifikacijoms apibūdinti. Kiekviena sąvoka buvo prilyginta alegorinei figūrai, kurią Ripa pasiūlė įkūnyti nurodant aprangos tipą ir spalvą bei įvairias simbolines savybes, o kai kuriais atvejais – net priežastis, dėl kurių jos pasirinktos. Toks vaizdavimas beveik be išimčių buvo paremtas nuorodomis į klasikinę literatūrą. Taigi, remiantis šiuo leidiniu galima tvirtinti, kad liepsnojanti širdis dešinėje rankoje, kaip vaizduoja Surbaranas, – vienas iš alegorinės Caritas figūros atributų.
Pjero Polajuolo (Piero del Pollaiolo, 1441–1496) L’allegoria della Carità
Sugretinus du aukščiausią meilės išraišką vaizduojančius paveikslus – ispaniškąjį Surbarano barokinės dailės kūrinį ir ankstesnį, 1469–1470 m. Italijos renesanso epochos meistro Pjero Polajuolo (Piero del Pollaiolo, 1441–1496) nutapytą paveikslą L’allegoria della Carità iš ciklo „Dorybės“ (Virtù), vaizduojantį jauną šviesiaplaukę moterį, sėdinčią soste, maitinančią vaiką ir tarp pirštų laikančią liepsną – Dievo meilės simbolį, akivaizdūs paveikslų skirtumai leidžia daryti išvadą, kad terminas caritas, siejamas ir su gailestingumu, dosnumu, šiame kontekste, remiantis ikonografiniais elementais, gali būti interpretuojamas kaip nesavanaudė meilė. Nors Surbaranas atsisako gana sudėtingo uždavinio nutapyti sėdinčią figūrą, jis nesibaido sekti dar iš Viduramžių atkeliavusia tradicija, išpopuliarėjusia kaip tik XVII šimtmetyje, kuomet menininkai šventuosius vaizdavo ne aprengtus klasikinėmis draperijomis, kaip būdinga Renesanso dailei, o pritaikydami tuolaikės mados atgarsius, šįsyk – puošnų įliemenuotą žalią rūbą, kontrastuojantį su plačiomis trijų ketvirčių rausvomis rankovėmis, po kuriuo matyti dar vienas – augaliniais raštais margintas drabužis, taip alegorijai suteikdamas savotišką modernią tuolaikę siužeto interpretaciją.
Tai, kad Surbaranui aktuali nauja, potridentinė raiška, rodo ne tik noras alegoriją vaizduoti šiuolaikiškai, bet ir Šventosios Dvasios, kaip balandžio, apgaubto spindulių aureolės – glorijos, įkomponavimas paveikslo viršutinėje dalyje. Per subtilios šviesos efektą santykinai mažas elementas tampa semantiškai svarbiu tapytojo uždaviniu ir antrina eilutėms: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Šių aptartų detalių jungtis perteikia menotyrininkų teigimu nenuginčijamus dailininko, kaip koloristo, gabumus bei talentą derinti dvasinius ir materialius elementus.
Tapytojo talentą ir gebėjimą perteikti šviesotamsos niuansus pabrėžia ir subtiliai apibendrina iš dešinės sklindanti blausi su fono atspalviais susiliejanti šviesa, kurios atspindžiai pastebimi švelniai įraudusiuose skruostuose, pridengtuose laisvai krentančių tamsių plaukų garbanų šešėlio ir juose įrišto kaspino besiplaikstančiose juostose. Taip įgyvendinamas dailininko užmojis, jungiant gerai atpažįstamus ir dar dailėje neįsitvirtinusius elementus supančios erdvės paprastume paskatinti įžvelgti Dievišką Būtį ir ją kontempliuoti maldoje.
Karolina Bukovskytė
[1] Tridento susirinkimas – visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1545–1547 ir 1555–1563 m. Trento mieste Italijoje bei 1547–1549 m. Bolonijoje. Jį sušaukė popiežius Paulius III, siekdamas panaikinti Reformacijos padarinius. Susirinkime buvo susisteminta katalikybės doktrina, peržiūrėti Bažnyčios propaguojami moralės postulatai bei protestantizmo ginčijami klausimai, in: Tridento susirinkimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XXIV, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015, p. 121.
