01
12 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Brolis Chuanas Bautista Mainas (Fray Juan Bautista Maíno, 1581–1649 m.) – ispanų baroko dailininkas, dominikonų vienuolis. Manoma, kad tapytojas buvo garsiojo el Greko mokinys. Nuo 1600 iki 1608 m. gyveno Italijoje, o 1611 m. atvyko į Toledą. Čia nutapė vieną reikšmingiausių savo darbų – dominikonų vienuolyno Šv. Petro Kankinio (San Pedro Mártir) bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslus, tarp kurių – ir „Piemenėlių pagarbinimas“ (1612 m.). Šiame kūrinyje pastebima Karavadžo (Caravaggio) ir jo sekėjų, tuo metu dirbusių Romoje, įtaka. Ir altorius, ir paveikslas dabar yra Prado muziejuje Madride.
Ch. B. Mainas savo kūrinyje pavaizdavo vieną reikšmingiausių Naujojo Testamento istorijos momentų – Jėzaus gimimą ir piemenėlių pasveikinimą. Šis įvykis minimas dviejose Evangelijose – šv. Mato ir šv. Luko. Pastarasis evangelistas rašė: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“ (Lk 2, 6–7) Žinios apie Jėzaus gimimą Evangelijose kuklios, todėl nuo seno žadino žmonių smalsumą ir vaizduotę. Ilgainiui šis įvykis buvo apipintas legendinio pobūdžio pasakojimais, pateikiančiais papildomų detalių, vėliau įsitvirtinusių dailėje. Siužeto ikonografijai didelės reikšmės turėjo apokrifinės Evangelijos, „Aukso legenda“, įvairūs šventųjų regėjimai. Antai „Aukso legendoje“ pasakojama, kad apie Jėzaus gimimą „buvo pranešta visais kūrinijos lygmenimis. Kai kurie kūriniai teturi būtį, jie yra tarsi grynai kūniški; kai kurie turi būtį ir gyvybę, kaip antai augalai; kai kurie turi būtį, gyvybę ir pojūčius, kaip antai gyvūnai; dar kai kas turi būtį, gyvybę, pojūčius ir protą, kaip antai žmogus; dar kai kas turi būtį, gyvybę, pojūčius, protą ir supratimą, kaip antai angelas. Taigi tądien Kristaus gimimas buvo parodytas visais šiais kūriniais.“1 Piemenėliai buvo vieni pirmųjų, kuriems apreikšta džiugi naujiena: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 8–12)
Jėzaus gimimas pradėtas vaizduoti ankstyvosios krikščionybės laikais, viduramžiais susiformavo pagrindinė ikonografinė schema, kuri vėliau, nors ir išlaikydama pagrindinius kompozicinius elementus, gana dinamiškai kito: kontempliatyvias simbolines viduramžių kompozicijas keitė renesanso scenos, kupinos jaukumo ir motiniško švelnumo, jose įvesti buitiniai elementai. Šiuo laiku menininkai taip pat pradėjo vaizduoti Jėzų adoruojančią Dievo Motiną. Šalia Marijos Kūdikėlį garbino šventieji ir donatoriai. Barokinėse Jėzaus gimimo kompozicijose įsivyravo visuotinio džiaugsmo atmosfera.
Ch. B. Maino „Piemenėlių pasveikinimas“ (1612–1614 m.) sukurtas tuo laiku, kai renesanso idealai blėso, Europoje buvo sparčiai įgyvendinamos Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo (1545–1563 m.) nuostatos, nulėmusios baroko kultūros suklestėjimą. Svarbiausi Naujojo Testamento siužetai buvo iš naujo teologiškai apmąstomi, pateikiami nurodymai, kaip turėtų būti vaizduojama viena ar kita scena, kas turi išliekamąją vertę, ir kas keistina. Pirmiausia stengtasi atsiriboti nuo apokrifinės literatūros ir kiekvienam motyvui rasti paaiškinimą Šventajame Rašte. Mene nebuvo galutinai atsisakyta senųjų tradicijų, tačiau jos susipynė su naujovėmis. Tai turėjo įtakos ir Jėzaus gimimo siužetų ikonografijai. Pavyzdžiui, buvo diskutuojama dėl jaučio ir asilo vaizdavimo. Šie gyvuliai neminimi Naujajame Testamente – apie juos pasakojama apokrifinėse Evangelijose. Kai kurie autoriai griežtai smerkė šiuos motyvus: antai prancūzų dailininkas ir teoretikas Šarlis Lebrenas (Charles Le Brun, 1619–1690 m.) teigė, kad „jie čia atsiranda kaip tikros chimeros, neturėdami jokio pagrindo Evangelijoje“. Tačiau taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad nereikėtų jaučio ir asilo tiesiogiai sieti su apokrifinėmis Evangelijomis, nes šių motyvų kilmė turi gilesnes šaknis – Izaijo pranašystėje pasakyta, kad „jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3).2 Šie žodžiai galėtų būti užuomina, kad gimusį Išganytoją pirmieji pagarbins tvartelio gyvuliai, o Izraelio tauta Jo nepažins. Tokios sąsajos pakako, kad jautis ir asilas Jėzaus gimimo siužetuose būtų pateisinti. Menininkus veikė nuomonė, kad vaizduoti gyvulius yra nekilnu – nors jautis ir asilas neišnyko iš Jėzaus gimimo scenų, bet dažnai juos stengtasi nupiešti vos įžvelgiamus kūrinio gilumoje; kartais šių motyvų ir visai atsisakyta, juos pakeitė avinėlis – Kristaus aukos simbolis.
Kitas svarbus pokytis siužeto ikonografijoje buvo tas, kad Jėzaus gimimas pradėtas sieti su piemenėlių pagarbinimu. Barokines kompozicijas nuo renesansinių labiausiai ir skiria tai, kad prie Kūdikio suklupusi Marija ne tik meldžiasi ir adoruoja, bet dažniau rodo naujagimį gausiam susirinkusių piemenų būriui. Gimimo scenos netenka rimties, čia vyrauja ne tylus susikaupimas adoruojant, bet visuotinis džiaugsmas bei nuostaba išvydus būsimąjį Išganytoją: Jėzus gimė visiems žmonėms.
Ch. B. Maino „Piemenėlių pasveikinime“ laikotarpio tendencijos išreikštos kūrybiškai ir savitai. Svarbiausia scena įkomponuota kūrinio dešinėje: vystykluose suvystytą ir ėdžiose gulintį Kūdikį adoruoja Dievo Motina, šalia – šv. Juozapas. Švelnių veido bruožų Marija meiliai ir džiaugsmingai žvelgia į Jėzų, jos rankos sudėtos maldai. Adoruojančios Švč. Mergelės atvaizdas Jėzaus gimimo siužetuose plito dar nuo renesanso laikų, tokiam vaizdavimui reikšmės turėjo šv. Brigitos regėjimas.
Labai jautriai kūrinyje traktuota šv. Juozapo figūra. Jis pavaizduotas nuolankiai palinkęs ties Kūdikiu ir bučiuojantis jo riešą. Toks šio šventojo veiksmas Jėzaus gimimo siužetuose yra retas ir originalus. Dailininkas jaučio ir asilo motyvų nevengia – tvartelio gyvuliai pavaizduoti už šv. Juozapo nugaros ir, regis, savo kvėpavimu šildo gimusį Kūdikį.
Aptartoji kompozicinė grupė su Kūdikiu šiame kūrinyje interpretuota dar tradiciškai, išskyrus epizodą su šv. Juozapu. Tačiau ji yra daug platesnės kūrinio visumos, kurioje jau atsiskleidžia epochos naujovės, dalis. Viršutinėje kūrinio dalyje pavaizduota debesyse džiūgaujanti angelų grupė, kurios dėmesys nukreiptas į žemiau vykstantį veiksmą. Tokia triukšminga ir dinamiška dangiška palyda, tarsi įsiveržianti į tylią architektūrinę evangelinių įvykių erdvę, yra tipiškas baroko požymis.
Dailininkas didelį dėmesį skyrė ir piemenų vaizdavimui (tai nurodo pats kūrinio pavadinimas). Ši grupė interpretuota labai savitai. Vyresnysis piemuo nutapytas priklaupęs šalia Marijos ir nuolankiai adoruojantis Jėzų. Tačiau didesnį dėmesį patraukia priekiniame plane įkomponuoti du piemenys, atliekantys gana kasdieniškus veiksmus: vienas groja dūdele, kitas sėdi palinkęs ties avinėliu, tarsi snaudžia. Ši kompozicija traktuojama itin buitiškai, tai dar labiau išryškina šalia gulinčio šuns, besimėtančių daiktų motyvai. Tačiau buitinį scenos lygmenį sutrikdo ir papildomą prasmę jai suteikia avinėlis – būsimos Kristaus aukos simbolis. Avinėlis, kaip minėta, Jėzaus gimimo siužetuose paplito baroko laikotarpiu.
Architektūros elementai taip pat turi simbolinę reikšmę. Kūrinio kairėje įkomponuota kolona simbolizuoja ryšį tarp žemės ir dangaus, taip pat yra užuomina į būsimą Jėzaus nuplakimą. Tvartelio fragmentai ne tik tiesiogiai iliustruoja pasakojimą apie Jėzaus gimimo vietą, bet liudija ir nusižeminimo, nuolankumo bei paprastumo aspektą – Viešpats savo Sūnaus gimimui pasirinko ne didingus rūmus, turtingus namus, bet vargingą prakartėlę.
Taigi Ch. B. Maino kūrinyje „Piemenėlių pagarbinimas“ dera ir tradicijos, ir to meto naujovės, kurias ispanų menininkas integravo savitai ir jautriai interpretuodamas siužetą. Meistriška bei įtaigi meninė kūrinio sąranga leidžia vaizduotei nukakti į kuklų Betliejaus tvartelį ir kartu su piemenimis patirti gerosios naujienos slėpinį ir džiaugsmą.
Dr. Aušra Vasiliauskienė
1 J. Voraginietis. Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai. 1 knyga. Vilnius, 2008, p. 89.
2 Ch. Hecht. Katholische Bildertheologie im Zeitalter von Gegenreformation und Barock. Berlin, 1997, S. 369.
