01
11 /
2023
Danieliaus knyga – tai vienintelė apokaliptinio žanro knyga Senajame Testamente, nors jo apraiškų vėlyvųjų pranašų raštijoje randame ir kitur (pavyzdžiui, Iz 24–27 sk.; Ez 38–39 sk.). Apokaliptika – palyginti vėlyvas literatūrinis žanras, kurio klestėjimas judaizme apima laikotarpį maždaug nuo 250 m. pr. Kr. iki 150 m. po Kr., taigi keturis tarptestamentinius šimtmečius. Šis žanras anuomet buvo itin madingas, tai rodo apokaliptinių ir į biblinį kanoną nepatekusių veikalų gausa judaizme. Tokius veikalus įprasta vadinti Senojo Testamento apokrifais (gr. apokryphos – paslėptas, užslėptas, slėpiningas), tarp kurių ryškiausi, pavyzdžiui, Enocho, Ezros knygos, Apokalipsė Baruchui, Dvylikos patriarchų testamentas ir kt. Tokio pobūdžio literatūra, be abejonės, darė įtaką ir Naujojo Testamento autoriams, tai pirmiausia atpažįstame Apreiškime Jonui, tačiau ne vien, nes apokaliptika, nors ir mažesniu mastu, prasiveržia ir kituose naujatestamentiniuose raštuose (pavyzdžiui, 1 Tes 4, 13–18; Mk 13, 14–32; Mt 24, 26–31). Apskritai kalbant, apokaliptika perdėm savitai žvelgia į tikrovę, stebi ir vertina istorijos raidą, mato joje besigrumiančias gėrio ir blogio jėgas. Kad ir kokie niūrūs istorinėje arenoje būtų dabarties debesys, apokaliptika galingai įkvepia vilties ir pasakoja apie tai, kaip Dievo transcendencija neatšaukiamai veržiasi į žmogaus tikrovę, kad žmogus pajėgus daryti skirtį tarp gėrio ir blogio ir pasiduoti transcendencijos įtakai. Trumpai tariant, apokaliptikos autoriai su mumis kalba labai savitai (simbolių, kosminių vaizdinių, įvairių kataklizmų ir pan. kalba, kurią reikia iššifruoti), jie yra perdėm realistai (niekuomet neišleidžia iš akių istorijos rupumo, drąsiai apie tai pasakoja), jie turi didžiausius lūkesčius (geresnio pasaulio, dieviško teisingumo įsigalėjimo jame) ir yra suinteresuoti pasaulio atnaujinimo perspektyva (jos pildymasis apima ir žmogaus pasirinkimų kokybę) bei galutiniu žmogaus išgelbėjimu. Tačiau dabar ne apie viską, o apie Danieliaus knygą.
Autorius ir knygos genezė
Knyga pavadinta jos herojaus Danieliaus (hebr. Danijjʼel, liet. Dievas teisia, arba Dievas mano teisėjas) vardu. Nors Danielius ir jo draugai pristatomi kaip Babilonijos tremtiniai, taigi knygoje pasakojama istorija nukelia į VII–VI a. pr. Kr. sandūrą, tačiau jau Origeno laikais buvo pastebėta, jog istoriniu požiūriu šio pasakojimo negalima priimti tiesmukai, nes iškart susidurtume su datų, vardų, faktų patikimumo problema. Tikslus istorinių duomenų perteikimas nebuvo šio pasakojimo autoriaus tikslas. O koks gi jis buvo? Tai susiję su istorinėmis aplinkybėmis, kuriose Danieliaus knyga buvo parašyta.
Modernioje egzegezėje niekas rimtai neabejoja, kad ši knyga buvo parašyta II a. pr. Kr., tačiau jos atsiradimo kelias yra išties daug sudėtingesnis, nei tai, kaip šiandien įprastai parašoma knyga. Danieliaus knyga buvo parašyta apie 167 m. pr. Kr., Makabiejų kovų už religijos laisvę pradžioje, tačiau tikėtina, kad jos pasakojimų medžiaga yra išties ankstesnė, galimai siekianti IV a. pr. Kr., o jos autorystė nėra žinoma. Knygos autorius-kompiliatorius, kurio vardo irgi nežinome, greičiausiai turėjo dvi skirtingo pobūdžio tokios medžiagos dalis. Vieną sudarė pasakojimai apie Danielių ir tris jo draugus, taip pat pasakojimai apie Danieliaus dovaną interpretuoti sapnus, kitą – ateities įvykių pranašystės ir vizijos, kuriose remiamasi mitologiniais elementais bei apokaliptiniais vaizdiniais. Šis autorius-anonimas panaudojo šią medžiagą, apjungdamas ją į vientisą pasakojimą, kuriame irgi išryškėja dvi dalys: pirmojoje jis pasakoja apie Danielių ir jo draugus babiloniečių, medų ir persų priespaudos laikais (Dan 1–6 sk.), antroji – apie Danieliaus vizijas irgi priespaudos laikais (Dan 7–12 sk.; šiai daliai priskiriamas ir Nebukadnecaro sapnas 2 sk.). Danieliaus knyga parašyta hebrajiškai, tačiau katalikiškame kanone ji pasibaigia graikiškai parašytu priedu (Dan 13–14 sk.), kurio nėra Hebrajų Biblijoje.
Šiuo pasakojimu II a. pr. Kr. gyvenęs jo autorius-kompiliatorius siekė paguosti savo laikų žydus, patiriančius Antiocho IV Epifano (175–163 m. pr. Kr.) persekiojimus. Kaip kadais Danielius, jo draugai ir tauta kentė svetimųjų slėgtuvą jiems ant sprando, tačiau liko ištikimi savo tapatybei, taip dabar helenistų persekiojimo laikais gyvenantys žydai raginami rinktis teisingus dalykus.
Istorinės aplinkybės
Kodėl tokio veikalo žydams reikėjo II a. pr. Kr.? Tai susiję su tam tikru virsmu helenistinėje epochoje. Nedetalizuodami įvykių raidos, pažvelkime į biblinei istorijai svarbias aplinkybes.
Helenistinės epochos pradžią ženklina 330 m. pr. Kr., kuomet Aleksandras Didysis užkariavo Siriją ir Palestiną. Po jo mirties, 323 m. pr. Kr. plačios jo karalystės žemes pradėjo dalintis jo generolai, tarp kurių kilo konfliktas, po kurio Jeruzalė visam šimtmečiui (300–200 m. pr. Kr.) atsidūrė Egipto Ptolemajų dinastijos valdžioje. Šis laikas Jeruzalei buvo sąlyginai ramus, religiniu požiūriu nebuvo jokios prievartos. Situacija pradėjo keistis apie 200 m. pr. Kr., kuomet susidūrė Ptolemajų ir Seleukidų dinastijos, Jeruzalė atiteko seleukidams. Tuo metu žydai susiskaldė politiškai ir kultūriškai: kai kurie mąstė, jog reikia atsiverti helenistiniam pasauliui ir su tuo galima suderinti tikėjimą, kiti helenizmą traktavo kaip prievartos kultūrą ir todėl vienintelė galima reakcija galėjo būti pasipriešinimas. Viskas dar labiau paaštrėjo, kai pradėjo valdyti seleukidų karalius Antiochas IV Epifanas. Jeruzalėje tuo metu prasidėjo neramumai. Dalis žydų nebuvo jam lojalūs ir jis nusprendė juos nuraminti, primesdamas Jeruzalei sistemingą helenizaciją. Šis mėginimas tautą „perkultūrinti“ aprašytas 1 Mak 1 skyriuje. Žydams buvo uždraustos religinės praktikos, taip pat ir apipjaustymas, Toros turėjimas buvo traktuojama kaip nusikaltimas, jie buvo verčiami valgyti kiaulieną ir kitą ritualiai nešvarų maistą, aukoti aukas stabams ir pan. Kulminacinis šios prievartinės helenizacijos momentas, įvykęs greičiausiai 167 m. pr. Kr., buvo Dzeuso altoriaus pastatymas Jeruzalės šventykloje (Dan 9, 27; 11, 31). Tai buvo pirmasis religinis žydų persekiojimas. Kai kurie ištikimieji žydai geriau sutiko mirti, negu nusidėti, kiti sukilo. Šis sukilimas žinomas kaip Makabiejų sukilimas, dėjęs ginkluotas pastangas pasipriešinti Antiocho IV Epifano armijai.
Danieliaus knyga, gimusi tokiame kontekste, tampa žydų kovos už religijos laisvę ir už savo tapatybę manifestu ir drąsinimu visų laikų Biblijos skaitytojams, patiriantiems svetimųjų priespaudas, persekiojimus, tremtis.
Dan 1 sk.: įvadinis impulsas į visą knygą
Dan 1 sk. pradžioje pristatomi į Babiloniją ištremti žydai – Danielius ir trys jo draugai, kurie išrenkami tarnauti karaliaus dvare. Vos peržengus rūmų slenkstį, žydiški jų vardai pakeičiami į babilonietiškus (Dan 1, 7) – taip atveriama ašinė viso pasakojimo problematika: vardas biblinėje kultūroje, o ir aplinkinėse, buvo ypač susietas su asmens tapatybe, pakeisk vardą – pakeisi asmens savastį ir jo gyvenimo kryptį, taigi tremtinių savastį svetimieji siekia ištrinti, o vietoj jos įtvirtinti savąją. Tačiau ar pavyks? Pasakotojas greitas, nieko nelaukus, iškart intriguoja: „Bet Danielis apsisprendė nesuteršti savęs karališko stalo valgiais“ (Dan 1, 8), žinoma, ir jo draugai – visi jie atsisako valgyti, pagal jų tikėjimo tradicijas, ritualiai nešvarų maistą. Vadinasi, jie lieka ištikimi tikėjimui ir yra Viešpaties apdovanojami: „Šiems keturiems vaikinams Viešpats davė visų raštų ir išminties žinojimą bei įgūdžius, o Danielis turėjo ir dovaną paaiškinti visokius regėjimus bei sapnus“ (Dan 1, 17).
Tokiu naratyviniu užmoju suteikiamas įvadinis impulsas visai knygai. Čia skelbiama, kad Viešpats yra čia, šalia savo žmogaus, ir priespaudos situacijose. Taip prievartinės helenizacijos laikais gyvenantys žydai drąsinami išlikti ištikimais savo tikėjimui. Nesunku atpažinti, kaip ši tematika plėtojama ir toliau pasakojime: pavyzdžiui, Dan 3 sk. pasakojama, kaip ištikimiesiems neturi galios krosnies ugnis (ugnis apokaliptikoje – kosmologinis elementas, nevaldoma, stichinė, kartais visa ryjanti tikrovė), Dan 6 sk. – kaip Danielius išlieka gyvas, įmestas į liūtų duobę ir kt.
Dan 12, 1–4: mirusiųjų prisikėlimas
Tai pats seniausias Biblijos tekstas, kalbantis apie asmeninį prisikėlimą iš numirusiųjų. Didžiąją dalį Senojo Testamento laikotarpio Izraelis neturėjo prisikėlimo iš mirusiųjų tikėjimo. Pavyzdžiui, Koheleto knygoje, kurios parašymas datuojamas III a. pr. Kr., išgirstame: „Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta“ (Koh 3, 19–20). Koheleto laikais, taigi III a. pr. Kr., Biblijos tauta turėjo pomirtinio gyvenimo kaip Šeolo būklės sampratą. Šeolas, pagal antikinę kosmologiją, tai duobė po žeme – mirusiųjų buveinė, kurios nė vienas neišvengia. Tačiau esmė, kad Šeole nėra santykio su Dievu. Kaip tuomet su žmogaus svajone gyventi Dievo artumoje? Ar ši svajonė apima tik žemiškąjį horizontą? Biblijos žmogus dėl šio klausimo ilgai nerimo. Manoma, lemiama įžvalga apie asmeninį mirusiųjų prisikėlimą subręsta kaip tik Makabiejų laikais (II a. pr. Kr.), kas ir yra fiksuojama Danieliaus knygoje: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2). Įdomu, jog Dan 12, 3 kalbama apie išmintinguosius ir vedusius daugelį į teisumą – pastarasis pasakymas sutinkamas ir Iz 53, 11, vienoje vadinamųjų Jahvės tarno poemų. Tad kai kurie komentatoriai mano, jog Dan 12, 3 interpretuoja Iz 53 sk. Jahvės tarno figūrą, dabar ja apibūdindami Antiocho IV Epifano epochos kankinius. Tikėtina, jog čia turime gražų Biblijos reinterpretacijos pavyzdį (kuomet pačioje Biblijoje vėlesni raštai interpretuoja ankstesnius).
Dr. Ingrida Gudauskienė
