01
02 /
2021
1964 m. Prancūzijoje įkurta pirmoji „Arkos“ bendruomenė, kurios tikslas – per draugystę ir Dievo artumo patirtį atskleisti proto negalią turinčio žmogaus vertę. Ilgainiui pasaulyje susikūrė ištisas „Arkos“ tinklas, šiandien vienijantis 154 bendruomenes 38-iose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. „Žiūrint atgal, aš nenorėjau bendruomenės, bet Dievas norėjo“, – sako Kaune įsikūrusios „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas. Jis sutiko pasidalinti bendruomenės įkūrimo istorija, papasakoti apie joje vykstančias veiklas.
Gedas sako, kad kai kuriuos bičiulius (taip bendruomenėje vadinami negalią turintys asmenys) pažįsta jau 23-ejus metus. Tuomet jis priklausė „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenei, kuri kartą per mėnesį rengdavo proto negalią turinčių žmonių, jų šeimų narių bei savanorių susitikimus. Vėliau pašnekovas kurį laiką gyveno „Arkos“ bendruomenėje Invernese (Škotijoje). „Labai norėjau patirti bendruomeninį gyvenimą. Vėliau ryšys lyg nutrūko. Sukūriau šeimą, dirbau socialiniu darbuotoju, bet ten man labai trūko žmogiško santykio. Dažnai prisimindavau bičiulius ir palaikiau su jais ryšį.“ Pašnekovas sako matęs, kad jų gyvenimas daugiausia sukasi šeimoje, todėl norėjosi šį ratą plėsti, įtraukti neįgalius asmenis į visuomenę ir Bažnyčią, kad jie galėtų „augti“, – teigia jis.
Lemiamu įvykiu, pastūmėjusiu bendruomenės įkūrimo link, tapo rekolekcijos Taize. „Brolis Robas pažiūrėjo į mus, vaikus prižiūrinčius tėvus, ir tarė: Ar jūs prisimenate tą savanorystės laiką ir tai, kaip Dievas jums per tai kalbėjo?“, – sako Gedas Malinauskas. Tąsyk jis išties su malonumu prisiminė savanorystę ir vis dažniau pastebėdavo, kad kyla minčių skirti dieną per savaitę savanorystei. Galiausiai, pavargęs nuo vidinio ginčo su Dievu, jis pasidalijo idėja su dabartiniu Kauno Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovu Mantu Kuraičiu. Greitai susibūrė ir šią iniciatyvą palaikiusių bendraminčių grupelė. „Norėdami pasitikrinti, nuėjome pas tuometinį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Man labai patiko jo užduotas klausimas. Sako, idėja labai gera, bet matau, kad dažnai iniciatyvos nuvilnija, nurimsta, ir iniciatoriai pabėga. Tuomet supratau, kad arkivyskupas, o gal ir pats Dievas per jį man sako – jeigu nori tai pradėti, ar imsiesi atsakomybės?“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad atsakymas į šį kausimą buvo aiškus. 2010 m. Kauno „Arkos“ bendruomenė pradėjo veiklą organizuodama susitikimus 9 bičiuliams, o šiandien ji jau vienija 29 neįgalius asmenis.
„Tai – susitikimo bendruomenė, kurioje vyksta dalijimasis gyvenimu, abipusiu, vienas kitam dovanojančiu santykiu“, – sako Gedas Malinauskas. Jis pastebi, kad bendruomenėje besidarbuojantys asistentai ir savanoriai, atlikdami pagalbininko ir mokytojo funkcijas, nemažai naudos gauna ir patys. Bičiuliai, pasak pašnekovo, yra širdies gydytojai, mokantys nuoširdumo, atvirumo ir paprastumo. O taip pat ir priverčiantys suklusti bei kartais atsakyti į ne visai patogius klausimus. Pašnekovas sako, kad palaikant artimą brolišką santykį atsiveria ir žaizdos, o jas matyti nėra lengva. „Įsivaizduojama, kad bendruomenė – tai tokia šilta, maloni, vieni kitiems padedanti aplinka. Tačiau nelengva priimti kitų žmonių kitoniškumą, ir kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau. Kiek Dievas turi kantrybės su žmonėmis! Mes, tokia maža bendruomenė, mokinamės kantrybės, o Jam reikia jos su visa žmonija!“, – sako Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas. Kaip dar vieną iššūkį jis įvardina tai, kad bendruomenė yra ekumeninė. Be to, čia dirbantys žmonės nebūtinai Dievą laiko savo gyvenimo ašimi, o darbą „Arkoje“ kartais įsivaizduoja labiau kaip paslaugų teikimą ar specifinį metodinį darbą.
Paklaustas, kaip atrodo įprasta diena bendruomenėje, Gedas Malinauskas sakė: „Susirenkame iš ryto, būna apšilimas, pasidalinimas. Dešimtą valandą meldžiamės. Vėliau leidžiamės į darbus.“ Pašnekovas pasakoja, kad yra dvejos dirbtuvės, kuriose vyksta žvakių bei keramikos dirbinių gamyba. „Negalime būti tik gailesčio bendruomenė. Manau, kad mūsų visuomenė turi klaidingą požiūrį į negalią turinčius žmones.“ Todėl bendruomenė turi ambiciją parodyti, kad gali sukurti nuostabių dalykų, gaminti vertingus daiktus. Anot G. Malinausko, tuomet jie nesijaučia kitokie ir mato, kad pajėgia, moka, gali sukurti, o tai stiprina bičiulių savivertę. Veikia ir socialinės dirbtuvės – neįgalūs asmenys vyksta tvarkyti įmonėms aplinkos: pjauna žolę, grėbia lapus ir pan. Vėliau pietaujama, po pietų grįžtama prie darbų ir, aptarus dienos įvykius, keliaujama namo: vieni – į „Arkos“ gyvenimo namus, įkurtus vos prieš dvejus metus, kiti – į globos namus, o treti – į savo šeimas. Tačiau bendruomenės veikla tuo neapsiriboja. Visi kartu dalyvauja rekolekcijose, piligriminėse kelionėse. Žinoma, pandemijos laikotarpiu, kad ir kaip gaila, šias jau tradicija tapusias veiklas teko nukelti vėlesniam laikui.
Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas, turėjęs galimybę matyti šią bendruomenę visais jos gyvavimo tarpsniais, nuo pat įkūrimo, sako besidžiaugiantis nueitu keliu: „Kartais klausia, gal metodai ar kokie nors profesionalumo veiksniai lemia, kad „Arka“, atpažįstama ir kaip nevyriausybinė organizacija, auga. Sakau, kad galiu papasakoti tik apie Dievo stebuklus mūsų bendruomenėje.“
Parengė Aušra Čebatoriūtė
