Didysis apaštalų siuntimas

Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po prisikėlimo, su karališka aukso ir purpuro mantija, laikantis aukos ir pergalės ženklą – kryžių (prisikėlusį Jėzų taip pat galėtų nurodyti vinių ir ieties žaizdos Jo kūne). Todėl aišku, kad šis epizodas yra jau paskutinis apaštalų siuntimas – įgaliojimų suteikimas „vienuolikai“, minimas Evangelijose. Jis aprašytas nevienodai – Jonas, Morkus, Lukas rašo, kad Jėzus atėjo, apaštalams būnant kartu Jeruzalėje, tik skirtingomis aplinkybėmis, o Matas – apie pasirodymą Galilėjoje ant kalno.

Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį. Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks.“ (Mk14, 16–19)

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28,16–20)

Paveikslas jungia motyvus iš kelių skirtingų Evangelijos epizodų. Banderolėje lotyniškai įrašyti Kristaus žodžiai „Ite in orbem universum et predicate dicentes“ („Eikite į visą pasaulį ir skelbkite“, pažodžiui – „skelbkite kalbėdami“) iš Evangelijos pagal šv. Morkų. Bet įvykio vieta labiau primintų šv. Mato aprašymą – vaizduojamas atviras kalnuotas peizažas. Tolumoje matomas miestas galėtų būti Jeruzalė. Tuomet Jėzus ir mokiniai būtų Alyvų kalne (galbūt Kristus pavaizduotas ant to akmens, nuo kurio žengė į dangų) – tai dar kitus įvykius prieš ir po prisikėlimo pažymintis fonas. Taigi, vieno evangelinio teksto paveikslo autorius neiliustruoja, o pasirenka tam tikrą įvykių interpretacijos kryptį, sujungdamas Jėzaus atsisveikinimo ir misijos perdavimo mokiniams momentus. Toks kelių įvykių bendrinimas būdingas viduramžių tapybai, kai norima paryškinti simbolinę ir didaktinę įvykio prasmę. Yra ir daugiau prasilenkimų su evangelistų pasakojimu, pvz., tarp dvylikos apaštalų vaizduojamas ir Motiejus, kuris šiame įvykyje dar nedalyvavo, nes buvo išrinktas vėliau vietoje Judo Iskarijoto. Ką visgi norėjo pabrėžti menininkas, taip laisvai elgdamasis su siužeto detalėmis? Jam rūpi eschatologinė po prisikėlimo vykusių dalykų prasmė – Kristus Valdovas, įžengdamas į šlovę, vykdo numatytą išganymo planą, stato savo Bažnyčią: siunčia dvylika apaštalų pas dvylikos Izraelio giminių vaikus ir į visą platų pasaulį. Jis pats tampa Bažnyčios kertiniu akmeniu (dėl to uola po Kristaus kojomis gali simbolizuoti „kertinį akmenį“), o Bažnyčia bus statoma ant dvylikos apaštalų pamatų (žr. Ef 4,15), kaip senoji sinagoga buvo pastatyta ant dvylikos Izraelio giminių pamato. Prie kiekvieno apaštalo vardo banderolėse įrašyta jo misijų vieta – plati geografija nuo Ispanijos vakaruose (Jokūbas didysis) iki Indijos Rytuose (Tomas), nuo Etiopijos Afrikoje (Motiejus) iki Skitijos šiaurėje (Pilypas). Šiandien sunku pasakyti, kodėl nurodytos būtent tos šalys – ne visos jos yra pagrindinės apaštalų misijų vietos, bet galima įsivaizduoti, kad už to glūdi XVI a. žmonių pasakojama šventųjų asmenų istorijos versija.

Ką žinome apie šį kūrinį ir jo autorių? Tai centrinė dalis altorinio triptiko, sukurto apie 1470 m. Krokuvos Vavelio katedrai. XVIII a. altorius buvo perkeltas į Mikušovičių (Belsko-Bialos apskrityje) parapinę Šv. Barboros bažnyčią. Pritaikant šį didelį (dabar – 213 cm aukščio ir 254 cm pločio) kūrinį medinės XVII a. bažnyčios interjerui, teko jį sumažinti – buvo nuimta predela ir viršutinė dalis, taip pat nupjautos retabulo šoninių sąvarų (vadinamųjų „sparnų“) apatinės dalys. Altoriaus sparnai, užsiveriantys ir atsiveriantys kaip anginės, dekoruoti iš abiejų pusių. Jų vidinėje pusėje (atidarius altorių) matome po du Bažnyčios Tėvų atvaizdus su evangelistų atributais. Trumpinant sparnus, apatinių figūrų dalys buvo nupjautos, ir dabar turime portretus iki kelių. Uždarius altorių, sparnų reverse galime stebėti keturias istorijas iš apaštalų gyvenimo – Petro ir Andriejaus pašaukimą, Joną Patmos saloje, Pauliaus pabėgimą iš Damasko ir Pilypą, atverčiantį Etiopijos karaliaus iždininką. Visas altoriuje pavaizduotas scenas ir atskiras figūras jungia bendra idėja – Bažnyčios kūrimas. Mikušovičių bažnyčioje altorius išbuvo iki 1935 m.; vėliau jis pakeistas kopija, o originalas perkeltas į Krokuvos nacionalinį muziejų. Čia jį galima matyti ir lyginti su greta eksponuojamais kitais panašaus laiko bažnytinės tapybos darbais.

Ankstyviausi gotikinės altorių tapybos pavyzdžiai, sukurti Mažojoje Lenkijoje, išlikę iš XV a. antrojo ketvirčio. XV a. antrojoje pusėje Krokuvos vietinių tapytojų darbuose susilieja Pietų Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų tapybos stilistinės įtakos, drauge atpažįstamas domėjimasis vietiniais lenkiškais tipažais ir aplinkos detalėmis. Krokuvoje tuo metu garsėja trys dirbtuvės: „Dominikonų bažnyčios Kristaus kančios“ meistro, „Chorų meistro“ ir Mikalojaus Haberscracko. Mikušovičių altorių nutapė vadinamasis „Chorų meistras“. Šio dailininko vardas dar vis nežinomas, nors kai kurių tyrinėtojų nuomone, tai galėtų būti Jokūbas iš Naujojo Sončo, pagal dokumentus turėjęs dirbti Krokuvoje ir Bardejove (Šiaurės Rytų Slovakijoje) 1443–1474 m. Bet ši hipotezė nėra įrodyta.

„Chorų meistru“ šis nežinomas dailininkas buvo pavadintas pagal kitą jam priskiriamą darbą – Vavelio Švč. Trejybės altoriaus sparnų tapybą, vaizduojančią šventųjų procesijas („chorus“). Pagal šiam meistrui priskirtų kūrinių datavimą galima nustatyti, kad jo dirbtuvė veikė 1460–1475 m. Paveikslams būdingos kiek perkrautos, bet ritmingos figūrų grupės, kartais vaizduojami atviri kraštovaizdžiai (primenantys olandų miniatiūrų tapybą), atvaizdus papildo dekoratyvios banderolės (kaspinai su įrašais). Labiausiai šio meistro braižą išduoda pasikartojantis vaizduojamų vyrų tipažas – veido bruožai gana šiurkštūs, pasižymintys charakteringa ilga nosimi ir miglotai svajinga akių išraiška. Akivaizdu, kad dailininkas stebėjo ir stengėsi teisingai atkurti savo aplinkos žmonių būdingas savybes.

Mikušovičių altoriaus tapyba – vėlyvos gotikos ir gimstančio renesanso bruožų junginys – gyvas gamtos, žmonių fiziologijos ir psichologijos stebėjimas, subtilus šešėliavimas dera su gotikine ritminga linijine kompozicija, sąlygine perspektyva ir anatomija, prabangiu gamtiškų ir „antgamtiškų“ spalvų junginiu. „Apaštalų siuntimo“ scenoje pro gyvai gestikuliuojančių žmonių grupę erdviame peizaže, žemiškosios Jeruzalės fone, prasišviečia didinga hieratinė gimstančios Dangiškosios Jeruzalės schema.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «
• »