01
08 /
2011
Du tūkstančius metų Išganymo istorijos centre kūrėjai stengėsi parodyti Įsikūnijusį Žodį, žmonėms nušvitusią dieviškąją Tėvo šlovę (Jn 10, 30), Jėzaus Kristaus atvaizdą. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Įsikūnijimo slėpiniui ir Jėzaus Kristaus žmogystei atskleisti krikščionys menininkai pasitelkdavo Švč. Mergelės Marijos figūrą. Bėgant amžiams, Dievo Motinos asmuo, gyvenimas, jos vaidmuo Išganymo istorijoje tapo mėgstama, menininkus įkvepiančia tema. Marijos atvaizdų ikonografijai darė įtaką visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, krikščionybės dogmų gludinimas ir jų priėmimas. Tačiau kitaip negu įvairių Išganymo slėpinių vaizdavimas, meilė Dievo Motinai krikščionių meninėje kūryboje dažniausiai pražysdavo anksčiau, negu Bažnyčia oficialiai patvirtindavo savo mokymą.
Rugpjūčio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia vieno garsiausių ispanų menininkų – Diego Rodrigeso Velaskezo (Diego Rodríguez Velázquez) 1635 m. sukurto paveikslo „Švč. M. Marijos karūnavimas“ fragmentas. Ši scena tradiciškai suvokiama kaip Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo atvaizdas, tokios ikonografijos kūriniai dažnai puošia titulinius Švč. M. Marijos bažnyčių altorius. Rugpjūčio 15-oji – viena didžiausių Rytų ir Vakarų krikščionybės liturginių metų švenčių, be jos tikintieji neįsivaizduoja Bažnyčios gyvenimo. Tačiau prisimintina, kad Katalikų Bažnyčia šį slėpinį dogma pripažino tik 1950 metais, nors liturginis šventės minėjimas žinomas nuo V a., o XII a. Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo liturgijoje Marija pradedama vadinti Dangaus karaliene – Regina caelorum. XII a. vaizduojamajame mene taip pat pradedamas rodyti ypatingas Dievo Motinos išaukštinimas: ją danguje karūnuoja Švenčiausioji Trejybė, jai lenkiasi šventieji, kankiniai, išpažinėjai, popiežiai, karaliai, imperatoriai.
Menine prasme įtaigiausi Dievo Motinos karūnavimo atvaizdai tikriausiai buvo sukurti baroko epochoje. Kaip atsakas į XVI a. reformacijos metu prasidėjusią Marijos gerbimo kritiką, katalikiškoje literatūroje ir menuose ypač sužydėjo ir pasklido pamaldumas Marijai. Dievo Motina pradedama vaizduoti kaip „Pergalė prieš nuodėmę“, kaip Išrinktoji Įsikūnijimo slėpinyje, kaip išaukštintas kuklumas, švelnumas, nuolankumas. XVI–XVII a. poetai, skulptoriai, tapytojai sukūrė žymiausius marijinius kūrinius ir vienu iš jų gėrimės žiūrėdami į rugpjūčio mėnesio „Magnificat“ viršelį.
Garsiojo ispanų tapytojo Diego Velaskezo tėvas Chuanas Rodrigesas de Silva (Juan Rodrίguez de Silva) buvo kilmingas portugalas. XVI a. pabaigoje jo šeima iš Porto persikėlė į Seviliją, čia jis vedė andalūzę Jeronimą Velaskez (Velázquez) ir 1599 m. jiems gimė sūnus Diegas. Velaskezo mokytojas buvo žymus to meto humanistas, rašytojas, teologas ir tapytojas Franciskas Pachekas (Francisco Pacheco, 1564–1654). 1617 m. Velaskezas sėkmingai išlaikė tapybos egzaminus, o po metų vedė savo profesoriaus dukterį Chuaną Pacheko (Juaną Pacheco). Pasižymėjęs neeiliniais gabumais bei remiamas uošvio Velaskezas greitai iškilo, buvo pastebėtas kilmingų užsakovų ir galiausiai tapo Ispanijos karaliaus Pilypo IV dailininku. 1623 m. tapytojas su šeima persikėlė į karaliaus rūmus Madride. Čia Velaskezas susipažino ir su to meto garsenybe Peteriu Paulu Rubensu, 1628 m. atvykusiu pas Ispanijos karalių su diplomatine misija. Velaskezas jį lydėjo po karališkąjį dvarą ir pelnė jo draugystę. Rubensas ispanui tapytojui patarė vykti į Italiją, susipažinti su epochos menine sostine, jos turtais ir garsiais meistrais. Gavęs karaliaus pritarimą, Velaskezas 1629–1631 metais lankėsi Genujoje, Milane, Venecijoje, Romoje, Neapolyje, susipažino su turtingomis kolekcijomis, menininkų kūryba. Po dvidešimties metų Velaskezas dar kartą buvojo Italijoje, 1649 m. Romoje nutapė popiežiaus Inocento X portretą.
Po pirmosios kelionės į Italiją Diegas Velaskezas sukūrė garsiausius savo paveikslus religine tema: „Nukryžiavimą“ (1632 m.) ir „Švč. M. Marijos karūnavimą“ (1635 m., drobė, aliejus, 176×134 cm). Pastarąjį paveikslą dailininkas nutapė karalienės Izabelės Burbonietės užsakymu ir jis buvo skirtas privačiam gerbimui rūmų koplyčioje. Marijos atvaizdas žemiškajai karalienei turėjo atskleisti tikrąjį, tik Dangaus karalienėi skirtą, išaukštinimą. Šiandien kūrinys priklauso Prado muziejaus kolekcijai. Paveikslo kompozicija panaši kaip ir šiek anksčiau šia tema kūrusių garsių menininkų: El Greko, Martino de Voso, Rubenso. Vis dėlto Velaskezo nutapyto paveikslo kompozicija iš amžininkų išsiskiria harmoningumu, iškilmingos rimties nuotaika ir skaidria šviesa, užliejančia karūnavimo iškilmėje dalyvaujančius asmenis. Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia Mergelei Marijai deda rožių vainiką (tokiu būdu primenamas dar vienas jos titulas – Rožinio karalienė). Marijos drabužis ir galvos apdangalas nėra puošnūs, dešine ranka ji rodo į savo širdį – meilės Sūnui ir žmonijai šaltinį. Jaunos moters veidas, figūros laikysena ir rankos judesys rodo nesuvaidintą kuklumą ir autentišką orumą. Paveikslo herojė su iškilia ramybe laukia, kol jai ant galvos bus uždėta karūna. Meno mylėtojų ir tikinčiųjų dėmesį ypač traukia Švč. M. Marijos portretas: skaisti veido oda, nuleistas žvilgsnis… Marijos veide vienu metu atsispindi ir gilus nuolankumas, ir savimi pasitikinčios moters išdidumas; veide sutelktas visą Marijos būtybę užpildantis begalinio dėkingumo jausmas, sulaukus džiaugsmingiausios išsipildymo akimirkos. Žvelgdami į šį Marijos veidą galime patikėti, kad būtent taip išaukštinimo akimirką atrodė Nazareto mergaitė, nesuvokiamu Dievo Apvaizdos sprendimu tapusi Dievo Gimdytoja.
Dr. Sigita Maslauskaitė
