01
02 /
2015
Viešpatie, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, –
juk su visais aš buvau pakeliui į Duobę,
bet tu sulaikei mane nuo mirties.
Ps 30, 4
Antradienio vakaras. Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčioje pasibaigė mišios. Maldininkai kyla nuo suolų, žingsniuoja namo, kai kas lieka uždegti žvakelės, pakalbėti su kaimyne. Keli jauni vyrai išeina iš bažnyčios ir pasuka į čia pat šventovėje esančią biblioteką. Arbatos puodeliai jau garuoja ant didelio stalo. Susirinkę apie tuzinas vyrų ir kelios moterys. „Sveiki, aš Saulius, aš alkoholikas”, – susitikimą pradeda pirmasis grupelės narys. Likusieji vienu balsu atsiliepia: „Sveikas, Sauliau.“ Taip prasideda anoniminių alkoholikų (AA) prisipažinimo ir savipagalbos susitikimas, kuriame svarbiausias yra Dievas – Jėga, galingesnė už žmones ir jų priklausomybę.
Be Dievo tau šakės
Anoniminiai alkoholikai nepropaguoja kurios nors vienos religijos. Dievas yra toks, kokį kiekvienas asmeniškai supranta. „Svarbus vienintelis faktas, – kad be Dievo tau šakės“, – sako Saulius.
Atvirame susitikime klaipėdietis papasakojo savo istoriją – kaip nusirito iki gilios priklausomybės ir kaip Dievui padedant iš jos kapstėsi.
Sauliaus vaikystė iš pirmo žvilgsnio buvo normali. Jo nei skriaudė, nei barė, jis nebuvo alkanas ar mušamas. Tik vienas dalykas jį išskyrė iš kitų vaikų. Jo tėvas buvo alkoholikas. Daug ir dažnai gėrė. „Augdamas matydavau, kad kiti žmonės geria, bet nesielgia taip, kaip mano tėvas. Dėdės irgi gerdavo, bet ne kasdien, be to, jie turėdavo pinigų, važinėdavo mašinomis. Nusprendžiau: gersiu, bet ne taip, kaip tėvas“, – pasakojo Saulius.
Nors jo tėvą tris kartus nuo alkoholizmo gydė priverstinai ir dar nežinia kiek kartų jis gulėjo Klaipėdos priklausomybės ligų centre, tai nepadėjo.
Mama ėmėsi vyro vaidmens: išlaikė šeimą, uždirbo pinigus. „Tėvo labai gėdijausi. Paaugliui buvo nemalonu žiūrėti į tėvą, kuris „po mamos padu“, kuris nieko neturi, tik sėdi apsikabinęs butelį“, – prisiminė AA narys.
Pirmą kartą Saulius apgirto būdamas keturiolikos, per Naujuosius. Jam labai patiko svaigintis. Nusprendė išgėrinėti „protingai“. Nusistatė normą: trys buteliai alaus. Taip pradėjo gerti sistemingai, kiekvieną savaitgalį.
Įstojęs į profesinę mokyklą, ėmė išgėrinėti ir vidury savaitės. „Tik ne taip kaip tėvas“, – nuolat primindavo sau Saulius.
Devyniasdešimtaisiais prasidėjo nelegalūs verslai. Saulius pasidavė nusikalstamai veiklai. Pradėjo vogti. „Sutikau daug „tvirtų“ vyrų, kurie daug dirba, daug geria ir daug vagia. Prisijungiau prie jų, sekiau jais“, – pasakojo anoniminis alkoholikas. Jis galėdavo išgerti litrą degtinės ir „nenulūžti“. Vyras didžiuodavosi tuo. Neatrodė, kad alkoholis gali trukdyti jam laimingai gyventi. „Dėkoju Dievui, kad pavyko išvengti kalėjimo – visą laiką vaikščiojau skustuvo ašmenimis“, – prisipažino klaipėdietis.
Laikai keitėsi, nelegalūs darbeliai baigėsi, pinigų sumažėjo. Alkoholis ėmė Sauliui kišti pagalius į ratus.
Šiandien jis žino: yra trys gyvenimo su alkoholiu etapai. Pirmasis, kai alkoholis būna draugas, antrajame – priešas, trečiajame – valdovas. Atėjo laikas, kai alkoholis virto Sauliaus priešu, kurį nesąmoningai siekė nugalėti.
Kai gyvenimas ėmė nebesisekti, Saulius kaltino viską, tik ne alkoholį. „Kaltinau aplinkybes: esu labai pavargęs, per daug dirbu, trūksta atsipalaidavimo. Nesuvokiau, kad alkoholis buvo didžiausia mano bėda“, – prisipažino AA narys.
Ko tik jis nebandė – ir automobilius keitė, ir kraustėsi iš namų į namus, tačiau reikalai vis prastėjo. Iš Klaipėdos šeima persikėlė gyventi į kaimą. Kaime prasidėjo vadinamosios „daugiadienės“.
Kai žmona pagrasino skyrybomis, Saulius kreipėsi į priklausomybės ligų centrą. „Sužinojau baisų dalyką: man niekada nebus galima gerti. Alkoholis dar visai neseniai buvo mano geriausias draugas, su kuriuo viskuo dalijausi, dievas, kuriam meldžiausi, o dabar reikės jo atsisakyti“, – išsigando klaipėdietis. Tuo metu jam buvo 27 metai.
Prireikė daug laiko, kelių bandymų gydytis, kol Sauliui pavyko nusižeminti ir pripažinti, kad jam reikia atsisakyti alkoholio.
Kaip neišgėręs žmogus gali būti laimingas?
Saulius ėmė lankyti susitikimus pagal Minesotos programą, ten susipažino ir su anoniminiais alkoholikais. „Mačiau, kad jie patenkinti, laimingi. Man buvo neaišku, kaip negėręs žmogus gali būti laimingas?“ – prisiminė Saulius.
Po Minesotos programos jis dar dvejus metus blaškėsi. Žmona ir trys vaikai jį paliko, šeima prarado namus. „Prošvaisčių nemačiau. Ieškojau moterų, vėl grįždavau gyventi pas mamą. Keičiau darbus. Girtas prie vairo pakliuvau policijai penkis kartus. Kiek neoficialiai – nesuskaičiuosiu. Darbų irgi nesuskaičiuosiu, kiek praradau“, – apgailestavo AA narys.
Visiškai praradęs viltį Saulius vėl ėmė lankyti anoniminių alkoholikų susitikimus, bet ir ten eidamas jis gerdavo. „Nežinau, kiek tų dugnų pasiekiau. Gėriau ir odekoloną, ir visokį brudą. Matydavau, kad kai kurie anoniminiai laikosi blaivūs. Kodėl man nesiseka?“ – ramybės nerado klaipėdietis.
Vieną kartą jis išgirdo išganingus žodžius: „Turi patikėti Dievu ir prašyti Jo pagalbos. Kitaip nieko nebus.“
Vyras anksčiau tikėjo, kad Dievas yra, bet kad Jis gali padėti ir net labai nori padėti, atrodė vargiai tikėtina. Saulius ėmė melstis. „Kaip mažas kaprizingas vaikas prašiau Dievo: duok man blaivų gyvenimą. Duok džiaugsmingą blaivų gyvenimą, nes jei bus nedžiaugsmingas, aš gersiu. Ir Jis davė“, – liudijo Saulius.
Jis meldėsi kiekvieną rytą ir daugiau nebegėrė. Pradėjo tikėti tuo, kas apie gelbstintį Dievą parašyta anoniminių alkoholikų literatūroje. Tada susirado sutvirtėjusį AA narį, kuris pasiryžo lydėti jį dvylikos žingsnių programoje. Viskas pradėjo keistis.
Vyras suprato, kad yra tik du pasirinkimai: butelis arba Dievas. Trečio kelio nėra. „Visos programos tikslas – kad aš atrasčiau Dievą ir kad Jis išvaduotų mane nuo beprotybės. Supratau, kad alkoholis – niekuo dėtas. Visa bėda – manyje. Alkoholyje ieškojau laimės, džiaugsmo, supratimo. Per Dievą aš gavau viską, ko ieškojau butelyje. Gavau gyvenimo džiaugsmą, laisvę, ramybę, šiandien gyvenu pilnavertį gyvenimą“, – liudijo Saulius.
Misija – padėti kitiems alkoholikams
Šiandien Sauliaus niekas nepavadintų alkoholiku. Jau 6,5 metų nebegeria. Jo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Atsirado pareigos jausmas, gyvenimo džiaugsmas, pilnatvė. „Kai gėriau, maniau, kad gyventi negeriant labai liūdna. Negerti buvo tolygu išskristi į Marsą ir ten gyventi. O iš tiesų yra kitaip. Bijojau panorėti kitokio gyvenimo“, – suprato klaipėdietis.
Anksčiau jam atrodė, kad dvasiškai pabusti – tai vaikščioti galvą nuleidus, būti kaip santūriam kunigui su sutana. Teko sulaužyti šiuos stereotipus. Saulius ir vėl sukūrė šeimą, vedė merginą iš tvarkingos šeimos, kuri matė paskutinius jo alkoholinio pragaro metus, bet neišsižadėjo.
„Kai mano globėjas iš AA paprašė surašyti savo „sėkmes“, pamačiau, kad gyvenau tarsi kare. Mane ne kartą bandė nušauti, užmušti, pats visur įsiveldavau ir nieko – esu sveikas gyvas. Bijau suskaičiuoti, kiek avarijų būta – verčiausi, kritau nuo skardžių. Aš – sveikas gyvas, o iš mašinos – metalo krūva. Suprantu, kad Dievas mane saugojo. Dar turiu kažką nuveikti šiame pasaulyje“, – įsitikinęs AA grupelės Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčioje įkūrėjas.
Jo misija greta įprastų kasdienių darbų – nešti žinią apie AA kitiems alkoholikams. Jam svarbu skelbti, kad yra išeitis net iš giliausios priklausomybės.
„Jau kiek laiko einu į grupę ne dėl to, kad man pagerėtų – man ir taip yra gerai. Einu, kad padėčiau kitiems. Noriu jiems pasakyti, kad yra išeitis, kad gyvenimas nėra beprasmis. Yra gyvenimas, kurį verta gyventi, normalus, laimingas, džiaugsmingas gyvenimas“, – aiškino Saulius.
Paklaustas apie maldą, Saulius prisipažino, kad daug nesimeldžia. Trumpai paprašo Dievo, kad padėtų šiandien būti naudingam pasauliui ir žmonėms. „Suprantu paprastą dalyką – mano veiksmai turi būti grįsti meile, pagalba kitiems, o ne savanaudiškais tikslais. Pakankamai prisigyvenau savanaudiškai, bet tai nei man, nei kam kitam neatnešė naudos“, – kalbėjo AA narys.
Jis įsitikinęs, kad tikėjimas be darbų yra negyvas. Todėl vyras eina ir į policiją, ir pas kareivius, kur tik gali, kad papasakotų apie AA veiklą.
„Kone kiekvieną šeimą yra palietusi alkoholizmo problema. Nors įsivaizduojame, kad alkoholikai – tai benamiai, besikuičiantys konteineriuose, tiesa yra kitokia. Devyni iš dešimt alkoholikų gyvena šeimose – aprengti, pamaitinti, išsukti iš keblių padėčių“, – aiškino Saulius.
Dabar jam 38 metai. Jau kelerius metus vadovauja AA grupelei Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, kurią pats ir įkūrė. Grupė renkasi kiekvieną antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį nuo 19 val. Į ją gali ateiti visi, kas nori mesti gerti.
Ateityje grupės nariai ketina šeštadieniais daryti atvirus susirinkimus, į kuriuos galės ateiti norintys daugiau sužinoti apie AA veiklą. Tokios grupelės veikia visoje Lietuvoje. Plačiau apie savo miesto AA grupelės susitikimo vietą ir laiką rasite internetinėje svetainėje www.aalietuvoje.org.
Nuo priklausomybės sveiksta tūkstančiai
AA sveikimo programos padedami šiuo metu sveiksta tūkstančiai vyrų ir moterų Lietuvoje ir pasaulyje. Programą sudaro 12 žingsnių. Pirmiausia AA nariai pripažįsta, kad yra bejėgiai prieš alkoholį ir jų gyvenimas tapo nevaldomas. Tai veda į suvokimą, kad tik galingesnė už juos Jėga gali grąžinti sveiką mąstyseną. Trečiuoju žingsniu jie atiduoda savo valią ir gyvenimą Dievui, kaip kiekvienas Jį supranta.
Šiame dvasiniame kelyje bene svarbiausia – patikėti, kad gyvenimas pagal savo valią vargu ar bus sėkmingas. AA narys pasiryžta Dievui leisti būti jo gyvenimo dramos režisieriumi.
„Dieve, pavedu save Tau. Daryk su manimi, ką nori. Išlaisvink iš savimeilės pančių, kad galėčiau geriau vykdyti Tavo valią. Pašalink mane slegiančius sunkumus, kad ši pergalė liudytų Tavo jėgą, Tavo meilę ir Tavo gyvenimo kelią tiems, kuriems norėčiau padėti. Leisk man visada vykdyti Tavo valią!“ – tokią maldą kartojo ne vienas AA narys.
AA judėjimas prasidėjo nuo dviejų amerikiečių susitikimo. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, vėliau vertybinių popierių makleris gėrė tol, kol prarado viską. Galiausiai tik du džino buteliai atitolindavo jo mintis apie savižudybę.
Vieną dieną, kai jau buvo susitaikęs su alkoholiko likimu, jam paskambino senas draugas, su kuriuo jaunystėje kartu išgerdavo. Jiedu susitiko papietauti. Bilas buvo priblokštas – jo draugas nebegėrė. Jis „svaičiojo“ apie religiją ir už jį didesnę Jėgą, apie kurią Bilas nujautė, tačiau niekada anksčiau nesikreipdavo Jos pagalbos.
Šis susitikimas apvertė Bilo ir tūkstančių alkoholikų gyvenimus. Bilas tapo vienu iš AA judėjimo įkūrėjų. Jis suprato, kad tik padėdamas kitiems alkoholikams sugebės išlikti blaivus, todėl skelbė šią žinią kiek galėdamas plačiau.
Sigita Laniauskaitė
