Dievas, kuriantis žvaigždes

Šį mėnesį žiūrėdami į „Magnificat“ viršelį esame kviečiami prisiminti pasaulio sukūrimo pradžią. Žvelgiame į spindinčią, spalvomis ir auksu puoštą miniatiūrą, į rankraštinės knygos lapo fragmentą: gal Biblijos, giesmyno, Valandų knygos… Puošniõs pirmõsios, dar kitaip vadinamos inicialine, O raidės viduje pavaizduotas epizodas iš Pradžios knygos – Dievas, kuriantis dangaus šviesulius. Ši miniatiūra džiugi, jos spalvos šviesios, gyvos, primenančios pavasarį pražystančių hiacintų atspalvius, kartu ji kviečia pažvelgti aukštyn, į dangų…

Inicialinės raidės knygose atsiranda vėlyvosios Antikos laikais, pirmąją teksto raidę pradėta labiau išdidinti, išryškinti, dekoruoti. Ypač puošnios jos pasidarė Viduramžiais, kai viena raidė tapdavo įmantria miniatiūra, dekoruota ornamentais bei auksu, ir galėdavo užimti net didžiąją puslapio dalį. Tokios inicialinės raidės, kurių viduje sutalpinama visa pasakojimo scena, vadinamos siužetinėmis inicialinėmis raidėmis. Pasakojimas nebūtinai turėjo tiesiogiai iliustruoti tekstą, tačiau dažnai piešinys pabrėždavo kurią nors svarbią teksto vietą.

Mūsų aptariamoje miniatiūroje Dievas tarsi užfiksuotas kūrimo akimirką – jis sklendžia mėlyname danguje, pilname aukso žvaigždžių. Raidė O, kuri ne visa matoma, tarsi apaugusi žaliais ir mėlynais akantais. Įmantrūs šio Viduržemio regiono augalo lapai nuo Antikos laikų mėgti naudoti ornamentikoje. Dievas Kūrėjas, pakėlęs dešinę ranką, kuria šviesulį ir tuo pačiu metu laimina: juk viskas, ką Viešpats sukūrė, buvo gera. Jo drabužis – rausvos, dangiškos spalvos, vidinė apsiausto dalis – geltona kaip auksas, kuris yra amžinybės simbolis, tarsi parodantis Dievo prigimtį. Už figūros matome Žemės rutulį su žemynais; piešinyje atsispindi ir tuometinis, dar geocentrinis, požiūris į Visatą, nors jau vyko ir poslinkis link naujo Visatos sandaros suvokimo.

Šiai miniatiūrai būdingi Renesanso dailės bruožai, realistinis erdvės ir formų traktavimas. Tai nebe dekoratyvios Viduramžių formos, kai Dievas dažnai būdavo vaizduojamas kaip architektas ar geometras, skriestuvu brėžiantis pasaulį. Toks Dievo kaip amatininko įvaizdis susiformavo veikiamas ir Tomo Akviniečio teologijos. Sukurto pasaulio kaip regimos Dievo knygos simbolika persmelkia visą Viduramžių mąstyseną. O šioje miniatiūroje Dievas pavaizduotas ne kantriai dirbantis kaip koks meistras, bet galintis vienu mostu sukurti Visatą. Dievas Tėvas čia įgyja Kristaus atvaizdą, nes pats Jėzus yra sakęs, kad Dievo niekas nėra matęs, išskyrus Sūnų, o kas matė Sūnų – matė ir Tėvą (plg. Jn 1, 18; Jn 12, 45). Ankstyvosios krikščionybės mene dažnai sutinkame Kristų, pavaizduotą kaip Visatos Valdovą, Pantokratorių. Jis, kaip ir šioje miniatiūroje, tapomas su kryžiumi auksinėje aureolėje.

Miniatiūros, kurioms reikėjo ne tik brangių priemonių, bet ir profesinių įgūdžių, buvo kuriamos ant pergamento – plonos išdirbtos gyvulių odos. Nors jau egzistavo ir popierius, tačiau pergamentas laikytas tvaresne medžiaga knygoms. Tapant naudotos natūralios neorganinės ir organinės medžiagos, tiesa, jau ankstyvojo Renesanso laikais pigmentai galėjo būti išgaunami ir chemiškai apdorojant įvairias medžiagas. Šioje miniatiūroje vyrauja mėlyna spalva – dažnai šiai spalvai išgauti naudoti mineralai azuritas ir lazuritas. Azuritas yra labiau dangiško atspalvio, lazuritas – šaltesnis, o pigmentas, išgautas iš aukščiausios rūšies lazurito, galėjo prilygti ir aukso kainai. Tokiu lazuritu palaimintasis tapytojas Fra Andželikas (Fra Angelico) tapydavo tik Dievo Motinos apsiaustus. Viena svarbiausių medžiagų, kuria gausiai puoštos miniatiūros, buvo auksas. Jis ne tik simbolizuoja dieviškumą, amžinybę, bet ir sukuria spindesio įspūdį, todėl auksu puoštos miniatiūros vadintos iliuminacijomis.

„Magnificat“ viršelyje regimos iliuminacijos autorius Sanas di Pjetras (Sano di Pietro) priklauso Italijoje garsiai Sienos mokyklai, kuri ypač suklestėjo XV amžiuje. Dailininkas gimė 1405 m. Jo vardas įrašytas į tapytojų sąrašą 1428 m. ir ten minimas iki pat menininko mirties 1481 m. Jis buvo ne tik tapytojas, knygų miniatiūristas, bet ir aktyvus Sienos miesto pilietis – netgi vienos miesto dalies (San Donato) vadovas, be to, kaip arbitras sprendė ginčus tarp tapytojų. Paprastai žymus to meto tapytojas turėdavo savo dirbtuvę ir pulką pagalbininkų bei mokinių, kurie jam padėdavo atlikti užsakymus. Išliko net 270 Sano di Pjetro ar jo dirbtuvėms priskiriamų kūrinių. Tiesa, kai kurie siužetai kartojasi, bet reikia turėti omenyje, kad to meto dailininkas ne visuomet kūrė, ką norėjo, daug lemdavo ir užsakovų norai.

Visa Sienos tapybos mokykla, o ypač – Sano di Pjetro kūryba, pasižymi turtinga spalvų palete. Menininko tapybai būdingos svajingos madonos, vizualus poetinis pasakojimas, primenantis vizijas ar sapnus. Ir šioje miniatiūroje regime vos apčiuopiamą mums tolimą dangišką pasaulį, tačiau kartu artimą, nes dailininko pavaizduotas Pasaulio Kūrėjas yra žmogiškos išvaizdos, o kūrybos procesas spinduliuoja džiaugsmu, nuostaba – Dievas kuria gražų ir gerą pasaulį. Sunku pasakyti, ar tamsi dėmė po Žemės rutuliu yra dailininko specialiai pažymėta kaip vėliau įvyksiančio žmonijos nuopuolio ženklas, ar tai atsitiktinis laiko pėdsakas. Tačiau Dievas žvelgia ne į tai, kas bloga, jis nesukūrė blogio, kaip teigia neseniai lietuviškai pasirodžiusios knygos „Dievas be minties apie blogį“ autorius Jean-Miguel Garrigues OP. Dievo žvilgsnis nukreiptas į dangaus šviesulį, kuriam jis suteikia egzistenciją. Mūsų šiame epizode dar nėra, bet jau esame numatyti kaip panašumas į Jį, mums irgi skirta tapti tam tikrais šviesuliais, kurie gauna šviesą iš Viešpaties ir turi ją perduoti kitiems. Tad pradėdami gavėnios kelionę mąstykime apie tai, ką mums suteikė Kūrėjas, šio mėnesio liturgijoje įžengsiantis į būsimos kančios ir prisikėlimo laukimą.

Jolanta Sereikaitė

• «
• »