01
03 /
2010
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne… Atsimink tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę, idant patvirtintų savo Sandorą, kuria jis prisiekė tavo protėviams, kaip jis ir šiandien daro.“ (Įst 8, 2. 18)
Dievas kviečia atsiminti!
Gavėnia – tai visiems krikščionims rekolekcijos, o rekolekcijose dažnai siūloma atsiminti ir apmąstyti svarbiausius savo tikėjimo kelio etapus. „Atsimink!“ Tai labai dažnas Viešpaties šauksmas savo užuomaršai tautai. Šios gavėnios viduryje verta panagrinėti temą apie atminimą ir jo reikšmę Biblijoje. Juolab kad sugrįžti prie svarbių tikėjimo įvykių ir kviečia gavėnios III ir IV sekmadienio pirmieji skaitiniai.
Atminimas ir ištikimybė
Išėjimo knygos ištrauka (III gavėnios sekmadienis) primena mums degančio krūmo įvykį ir pirmą Mozės pirmą susitikimą su Dievu: „Aš esu, kuris esu. Aš esu VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo.“ (Iš 3, 14–15) Tai hebrajų tautos istorijos pradžia, jos kelionės į Pažadėtąją žemę pirmieji žingsniai. IV gavėnios sekmadienį užsimenama apie šios kelionės pabaigą: čia Jozuė, perėjęs Jordano upę, galų gale atveda tautą į Kanaano žemę (Joz 5, 9a. 10–12).
Šie du įvykiai tarsi apibendrina visą kelionės per dykumas istoriją, Izraelio tautos esminį patyrimą, kuris yra labiau kelionė Dievo link negu kelias į tam tikrą žemę. Banguota ir audringa Biblijos istorija pamokys izraelitus, kad žemei nuolat gresia priešų pavojus, ypač kai priešai – tokios galingos imperijos kaip Egiptas ar Asirija. Šių priešų kaimynystėje tikimybė prarasti žemę labai didelė, tačiau pažintį su Dievu galima tęsti bet kokiomis sąlygomis, kad ir visko netekus. Juk Izraelio tautai pažintis su Dievu būtent ir prasidėjo dykumoje, kai tauta mažiausiai turėjo materialinių resursų ir pragyvenimo išteklių. Gal dykuma yra kaip tik tinkamiausia vieta Dievui pažinti?
Pranašas Ozėjas yra tuo įsitikinęs ir perteikia Dievo žodžius savo tautai: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį… Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės… Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.“ (Oz 2, 16… 21)
Jeigu šis dykumos patyrimas toks fundamentalus tautos tikėjimui, nuolatinis Dievo paraginimas jį prisiminti ir prie jo sugrįžti visai suprantamas. Būtent dykumoje Dievas parodė savo rankos galybę nuo visokių pavojų kenčiančiai tautai. Dykumoje Dievas davė savo Įstatymą, idant žmogus, jo laikydamasis, įstengtų būti šventas Dievo akivaizdoje. Todėl Viešpats įsako žmogui „paimti Jo žodžius į širdį, juos įdiegti savo vaikams, juos kartoti keliaujant ir būnant namuose, gulint ir atsikeliant.“ (plg. Įst 6, 6–7) Atminimas yra užduotis, kuri padeda žmogui likti ištikimam Dievui.
Šis įsakymas turi ir pedagoginį poveikį, nes atminimas verčia žmogų įvertinti savo dabartinį gyvenimą tų praeities įvykių šviesoje. Todėl atminimas yra daugiau negu paprastas minėjimas; Biblijos žmogui tai reiškia iš naujo ir taip pat intensyviai dalyvauti tame įvykyje, kai Dievas mus gelbėjo ir parodė savo didžią galybę mūsų naudai. Šis Dievo išganymas ateina per tam tikrus istorinius faktus, kurių negalime pamiršti. Anaiptol – pamiršti tuos Dievo darbus, jų neminėti Biblijoje prilyginama sunkiausiai nuodėmei. Anot 118 psalmės, teisusis tikintysis turėtų „branginti Dievo mokymą ir mąstyti apie jį visą dieną“. (Ps 118, 97)
Štai aš visa darau nauja! (Apr 21, 5)
Sekant Jėzaus įsaku („Tai darykite mano atminimui“), krikščionybė prisimena jai reikšmingiausią Dievo darbą istorijoje: tai vyksta sakramentiniu būdu, ypatingai švenčiant Eucharistiją. Anot šv. Pauliaus, „kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), o tęsdamas šį apaštalo mokymą, Katalikų Bažnyčios Katekizmas pabrėžia, kad Eucharistija „sudabartina Kryžiaus auką“ (nr. 1366). Bažnyčios narius Eucharistijos Sakramentas padaro Kristaus aukos dalyviais ir šios aukos vaisiais maitinasi.
Tačiau praeities įvykių atminimas neturėtų prirakinti žmogaus aukso amžiaus ilgesyje. Tai visai neatitinka šios Biblijos sąvokos. Praeities prisiminimas nušviečia dabartį, bet la-biausiai ruošia ateitį, kad ši būtų tokia sėkminga kaip didingais Dievo darbais pasižyminti praeities istorija. Dalyvavimas Kristaus aukoje sakramentiniu būdu teikia krikščionims malonę supanašėti į Jėzų: atsidavimu kitiems ir ištikimybe Tėvui jie įvykdo čia ir dabar savo pašaukimą į šventumą.
Kitoje vietoje Viešpats kviečia per daug nepasikliauti praeitimi, tarsi praeitis būtų žmogui garantija nuo bet kokios nelaimės: ateitis yra atvira bet kokiam istorijos posūkiui. Tikėdamas, kad Dievas ir toliau veikia žmonijos istorijoje, tikintysis bus atviras naujiems Dievo išganymo veiksmams, kaip jį ragina pranašas Izaijas: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 18–19) Šiuo įspėjimu V gavėnios sekmadienis ir mus kviečia leistis, kad Dievas mus nustebintų. Kristaus atėjimu į pasaulį, auka ant kryžiaus ir prisikėlimu Viešpats stebina pasaulį, daro tai, ko joks žemės karalius nebuvo matęs ir joks pasaulio valdovas nebuvo girdėjęs (plg. Iz 52, 15). Kaip Jėzus patvirtina, Jis „visa daro nauja“, o tą naujumą mokiniai turi pritaikyti savo gyve-nimuose.
Taip ir tikintysis maitina save praeities įvykių apmąstymu ir jų sudabartinimu per sakramentus, tuo pačiu būdamas vis naujų iššūkių akistatoje ir juose įžvelgdamas Viešpaties kvietimą. Taip ir įtampą tarp praeities prisiminimų ir ateities atsakomybės paverčia vaisinga dabartimi, taip tapdamas žmogumi, „kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52).
Brolis Michel de Meulenaer
Tiberiados bendruomenė
