01
09 /
2015
Atėjus rugsėjui, vaikai iškulniavo į mokyklas. Visur esantį Viešpatį jie sutinka ir mokyklos suole. Apie Dievo artumą liudija Vilniaus Šv. Juozapo mokyklos mokiniai, kurie kremta mokslus ir gražiai sutaria su klasės draugais bei mokytojais. Šv. Juozapo šeimų bendruomenės ir Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos įkurta mokykla pavasarį išleido pirmąją ketvirtokų laidą. Įkūrėjai džiaugiasi gausėjančiu mokinių būriu ir liūdi, kad negali priimti visų norinčiųjų. Net pusė jų mokykloje tiesiog netilptų, todėl jau ieškoma didesnių patalpų.
„Esu dėkingas mokyklai ir mokytojams, kad sustiprėjo mano ryšys su Jėzumi. Melsiuosi, kada bus sunku. Dėkoju už išmoktas pamokas“, – pavasarį baigdamas mokyklą sakė ketvirtokas. Jo klasės draugas antrino: „Atėjau beveik nežinodamas, kas yra Jėzus. Pabaigęs mokyklą jau žinau, į ką kreiptis, kai reikia.“
Draugaudami su Dievu, vaikai labiau pamilo ir vienas kitą: „Šita klasė yra išskirtinė. Gauti iš draugų tokį palaikymą yra labai faina.“ Vienas ketvirtokas džiaugėsi, kad išmoko draugiškai elgtis su kitais: „Naudingiausia, kad išmokau būti draugiškas, nes tada paprasčiau gyventi.“ Vaikai dėkojo už rytinę maldą ir pasidalijimus: „Esu dėkingas, kad yra ryto ratas, ryto malda. Kai išsikalbu, esu daug ramesnis“, „Esu dėkinga už galėjimą išsikalbėti ir tai, kad mane suprato.“
Mokiniai jautė dėkingumą mokytojams. Vienas jų rašė: „Ačiū, kad turite daug kantrybės mane mokydami, nes mokytis nelabai mėgstu.“
Tokiomis mintimis vaikai pasidalijo pavasarį, kai jų tėvai sumanė išleisti knygelę, ėmė iš vaikų interviu. Šv. Juozapo mokyklą baigė šešiolika ketvirtokų.
Pradinukams patinka tikėjimas
Katalikiška pradinė mokykla Vilniuje atsidarė dėl didelio tikinčiųjų noro sukurti savo ir kitų šeimų vaikams erdvę augti su Dievu. Krikščioniškų mokyklų sostinėje yra vos kelios, katalikiškų – trys. Mažas katalikiškų mokyklų skaičius ir paskatino Šv. Juozapo mokyklos steigėjus atidaryti katalikišką ugdymo įstaigą. „Norėjome, kad vaikai užaugtų dori, kad būtų erdvė skleistis ir augti, mokytis ir gyventi tikėjimu. Austrijoje mačiau nemažą katalikiškų mokyklų įvairovę, tad paklausiau Dievo, kodėl mes Vilniuje tokie vargšai?“ – prisiminė mokyklos direktorė Rūta Šalkauskienė.
Prieš ketverius metus jos malda buvo išgirsta – Jeruzalės mokykloje atsirado pirmokų klasė. Šį rudenį mokyklos slenkstį peržengė 74 mokiniai – t. y. sudaryta po vieną 1–4 klasių komplektą.
Didžioji vaikų dalis – iš tikinčių šeimų, siekiančių vaikus ugdyti katalikiškai. „Nesinori gyventi suskaldyto gyvenimo. Mums svarbu gyventi tikėjimu, svarbu, kad mokykloje patirtume Dievo artumą kasdieniuose užsiėmimuose“, – sakė Šv. Juozapo mokyklos direktorė.
Daug dėmesio mokykloje skiriama vaikų santykiui su Dievu. Diena pradedama ryto ratu – malda ir pasidalijimu. Vaikai meldžiasi kartu, išsako savo intencijas. „Kai serga tėtis ar mama, kas nors išvyksta, vaikai prašo kartu melstis už jiems brangius žmones. Tai juos labai vienija“, – pasakojo R. Šalkauskienė.
Vaikai patys laimina maistą. Jau antroje klasėje kartais nereikia nė mokytojo raginimo – už maldą atsakingi vaikai prie pietų stalo patys sukalba maldą. Pradinukams maisto laiminimas – smagi kasdienio gyvenimo dalis.
Per savaitę yra dvi tikybos pamokos: pirmokai ir antrokai mokosi Dievo ir pasaulio pažinimo. Kartą per mėnesį visa mokykla švenčia refleksijos dieną – stabteli, peržvelgia tai, kas išmokta, patikrinami žmonių tarpusavio santykiai ir draugystė su Dievu. Šią dieną bendruomenė švenčia šv. Mišias, daug kalbasi.
„Visi vaikai gieda chore, todėl šimtu procentų dalyvauja liturgijoje, šlovinime. Visa mokykla yra choras. Ne tiek siekiame muzikinių aukštumų, kiek džiaugsmo giedoti kartu. Būna smagu“, – šypsojosi mokyklos direktorė.
Dukart per metus mokytojai su mokiniais važiuoja pas Tiberiados brolius į Baltriškių kaimą. Rudenį – be nakvynės, pavasarį – kelioms dienoms. Vaikai meldžiasi kartu su vienuoliais ir mokosi meilės artimui. Paklausti, kas labiausiai įsiminė per ketverius metus, ketvirtokai lyg susitarę pasakojo apie kelionę į Baltriškes ir viešnagę stovykloje pas brolius.
Patyrę Dievo meilę, pradinukai ir patys ja džiugiai dalijasi, evangelizuoja į mokyklą atėjusius svečius. „Mokiniai su kitų mokyklų vaikais be baimės dalijosi tikėjimu – kvietė juos į bendrą maldą, siūlė laiminti maistą. Grįžę iš Tiberiados bendruomenės, jie džiugiai pasakojo, kad buvo vienuolyne, bendruomenėje, meldėsi, šventė Mišias. Jie laisvi kalbėti apie savo tikėjimą“, – pastebėjo mokyklos direktorė.
Ne iš vieno suaugusiojo, kuris aplankė mokyklą, ji yra girdėjusi pagyrimus: „Pas jus labai jauku, šilta, šeimyniška, paprasta. Net ir aš norėčiau vėl eiti į tokią mokyklą.“
Suaugusiuosius ypač stebina tai, kad vaikai yra atsakingi už savo erdvę. Puikus pavyzdys – biblioteka. Mokykla neturi bibliotekininko – mokiniai tvarko knygas, bibliotekos suolus ir lentynas. Klasės bibliotekininkas žymi paimtas ir grąžintas knygas. „Iš pradžių nerimavome, ar vaikai sugebės patys tvarkytis, bet matome, kad sumanymas pasiteisino. Nors tvarka ne visada būna ideali, sistema puikiausiai veikia“, – džiaugėsi direktorė.
Dievo artumo mokykloje – apstu, tačiau tai nereiškia, kad į mokyklą susirenka vien šventieji. „Į mokyklą priimami visi – ir šventi, ir nuodėmingi. Nimbų skaitytuvo prie mokyklos įėjimo durų nėra. Visi galvoja, kad katalikiška mokykla – šiltnamis, oazė, kurioje nekyla problemų. Ne angelai čia visi, o žmonės. Problemų yra, tik klausimas, kaip jas sprendžiame“, – juokėsi R. Šalkauskienė.
Mokykla lėta, bet reikli
Mokyklos katalikiškumas palaikomas ne tik maldomis, bet ir bendravimu, mokymu apie Dievą. Visas mokyklos gyvenimas organizuojamas taip, kad žmonės joje jaustųsi gerbiami, unikalūs ir orūs asmenys – Dievo kūriniai. Taip Vilniuje sukurtas lėtos, neskubančios mokyklos modelis.
Mokykla veikia nuo ryto iki pusės šešių vakaro. Pusę dienos vaikai mokosi tų pačių dalykų, kaip ir kitose mokyklose. Po pietų jų laukia popamokiniai užsiėmimai, išvykos, poilsis. Į dienotvarkę įsipina ir namų ruošos darbai, neatliktų darbų valanda, savarankiško mokymosi laikas. Tos valandėlės naudingos tiek gabiems, tiek lėčiau besimokantiems mokiniams.
„Tėvams nelieka rūpesčio, kur dėti apie 13 val. iš mokyklos grįžtančius vaikus, ypač pirmokus“, – sakė R. Šalkauskienė.
Mokykla maža, visi žino vieni kitų vardus, klasėse – vos po keliolika vaikų.
Dar vienas mokyklos privalumas – mažesniesiems neužduodama namų darbų. Visas užduotis 1–2 klasių vaikai spėja padaryti mokykloje. Tad vakare gali laiką leisti su tėvais. Vienintelis darbelis, ko prašo mokytojai, – kad namie vaikai ir tėvai skaitytų knygas.
Mokykloje ne tik mokslams, bet ir valgiui, poilsiui, draugystėms, žaidimams, popamokinei veiklai atsiranda pakankamai laiko. Visi vaikai lanko choro užsiėmimus, teatro pamokas, susipažįsta su menais ir taip lavina savo gebėjimus.
„Lėta mokykla yra reikli. Mokiniai negali neatlikti darbų arba atlikti juos bet kaip, atmestinai. Lėtai – su pertraukomis, pagal kiekvieno tempą, bet ne kaip papuolė. Kita vertus, nė vienas vaikas nepastatomas prieš Everestą. Kiekvienas kopia į kalną, kuris jam yra įveikiamas, ir kopia savo tempu“, – aiškino direktorė.
Mokykloje nėra bendro skambučio. Kiekvienos klasės mokytoja turi varpelį, kuris žymi užsiėmimo, valgymo ar poilsio pradžią bei pabaigą. Vaikai atpažįsta varpelio skambesį ir mielai jam paklūsta.
Kartais mokiniai po mokyklą laksto apsiavę vien kojinėmis. „Kai paklausiam, kodėl neapsiauna šlepečių, vaikas atsako, kad namuose jam įprasta lakstyti vienomis kojinėmis. Mokykla jiems – kaip namai. Matosi, kad vaikai joje jaučiasi labai gerai“, – šypsojosi R. Šalkauskienė.
Meldžia ir ieško didesnių patalpų
Mokykloje dirba kvalifikuoti mokytojai. Visi jie yra atviri tikėjimui. Kolektyvas jaučia pašaukimą ugdyti vaikus. „Dirbame ne vien dėl duonos kąsnio, bet ir dėl Dievo Karalystės. Visi yra tikėjimo kelyje“, – apie mokytojus kalbėjo R. Šalkauskienė.
Mokytojai, kaip ir vaikai, gilina savo tikėjimą – vyksta į rekolekcijas, ketvirtadieniais meldžiasi kartu, dalijasi aptaria, kaip sekasi. Dešimt mokytojų dirba nuolat, kiti ateina kelioms valandoms.
Maldingumas, kantrybė ir profesionalumas davė vaisių. Kai ketvirtokų buvo paklausta, kaip mokytojai su jais elgėsi, ar padėjo mokytis, ar tikėjo jais, įkvėpė, padėjo ištikus sunkumams, daugelis atsakydami rinkosi aukščiausius balus. Žemiausias įvertinimas buvo 8 iš 10. „Mokytojai buvo vertinami labai gerai. Mokiniai jautėsi saugūs, galėjo kalbėti apie problemas, mokytojai reagavo į sunkumus“, – teigė mokyklos direktorė.
Ketvirtokai būna nusiminę, jei jų tėvai per mažai įsitraukia į mokyklos gyvenimą.
Penktokų Šv. Juozapo mokykla dar negali ruošti. Tad mokslus baigę ketvirtokai išsibarstė po kitas krikščioniškas Vilniaus mokyklas: Jėzuitų gimnaziją, Vilniaus „Versmės“ mokyklą, o vienas mokinys pasirinko protestantišką mokykla.
Ateityje Šv. Juozapo mokykla svajoja tapti progimnazija. Kad galėtų augti, mokyklai reikalingos naujos ir didesnės patalpos. Dabar mokykla veikia Jeruzalės rajone, o patalpos nuomojamos Energetikų mokymo centre. „Meldžiamės ir dirbam, kad rastume naują vietą. Mokykla nėra biuras. Jai reikia tam tikro apšvietimo, uždaros tam tikro dydžio teritorijos, reikia atitikti higienos reikalavimus“, – sakė R. Šalkauskienė.
Mokykla išsilaiko iš valstybės lėšų, aukotojų dovanų, tėvų pagalbos. Jos bendruomenei svarbi ne tik finansinė parama, bet ir malda. „Ieškome, kas už mus melstųsi. Džiaugiamės tėvų maldos grupe, kuri palaiko, remia, užtaria“, – pasakojo mokyklos direktorė.
Ji viliasi, kad katalikiškų mokyklų Vilniuje ir Lietuvoje daugės, o esančios augs. Taip pasaulyje plis Geroji Naujiena.
Kviečiame melstis už Šv. Juozapo mokyklą, jos mokytojus, mokinius, mokyklos augimą ir Evangelijos plitimą kasdieniame visų ten besilankančių gyvenime.
Taip pat kviečiame aukomis prisidėti prie mokyklos išlaikymo ir plėtros. Savo auką galite pervesti į mokyklos sąskaitą „Swedbanke“ – LT49 7300 0101 2703 0471 (banko kodas 73000; SWIFT/BIC kodas HABALT22). Su mokyklos bendruomene susisiekti galite el. paštu juozapomokykla@gmail.com ar telefonu 8 671 31604.
Sigita Laniauskaitė
