01
10 /
2014
Maži stiklo rutuliukai, apkibę du metalinius puošybinius tinklus. Tinklai pakibę aukštai virš altoriaus. Centre – Nukryžiuotasis su baltu balandžiu, tupinčiu virš dešinės Viešpaties rankos. „Tai – onkologinių ligonių ir jų artimųjų ašaros“, – rodydama į dekoraciją virš kryžiaus aiškina Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje vadovė Aldona Kerpytė. Į nedidelę Nojaus laivą primenančią koplyčią ji atvedė mus iš greta įkurto Onkologijos centro.
Praėjusį rugsėjį pradėjęs veikti centras – vienintelis toks Lietuvoje. Jame onkologiniai ligoniai atgauna viltį, susitaiko su liga ir mokosi eiti pirmyn su Viešpačiu. Centro steigėjas ir vėliavnešys yra Pranciškonų ordinas. Tačiau kasdienį darbą ir centro gyvybę palaiko kelių moterų komanda. Jai vadovauja išskirtinį kelią su vėžio liga nuėjusi centro vadovė A. Kerpytė.
„Prieš 14 metų susirgau onkologine liga. Man nustatė kiaušidžių vėžį, trečią stadiją. Jaučiau didelį liūdesį ir vienatvę. Svarsčiau, kaip reikės gyventi. Maniau, kad greitai mirsiu“, – apie savo kelionės su liga pradžią pasakojo centro direktorė A. Kerpytė. Gydytojai pasiūlė moteriai organizuoti pacientų pagalbos sau grupes. Aldona sakė: „Niekada. Juk pati mirštu.“
Po paskutinio chemoterapijos kurso prie jos priėjo viena moteris. „Girdėjau, norite pabendrauti su kitomis pacientėmis. Ir mes norime“, – prisipažino ji. Bendrauti norėjo dvi ligonės. Vienai buvo paskutinės stadijos vėžys, anot gydytojų, likę gyventi pora mėnesių. Kitai prognozuotas panašus likimas. Tačiau niūrios prognozės nė vienai neišsipildė – visos gyvena iki šiol.
Moterys susibūrė ir ėmė kalbėtis. Ligoninė skyrė kambarėlį susitikimams. Ten įsikūrė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugija „Zunda“.
Tačiau informacija apie sergamumo statistiką ir medicininės žinios apie vėžio gydymą neteikė vilties. Pagalbos sau grupė persikėlė į Kretingą, pranciškonių vienuolyną. Ten pacientės skaitė dvasinę literatūrą, giedojo, dalijosi tikėjimu, meldėsi vienos už kitas – ugdė dvasingumą.
Kai Kretingos klebonu tapo pranciškonas brolis Evaldas, jis ėmėsi globoti pagalbos sau grupę. Sambūris sparčiai augo. Žmonės ėmė važiuoti iš Klaipėdos, Palangos, Gargždų, kitų aplinkinių miestų ir miestelių. Į susirinkimus atvažiuodavo net jonaviškių bei kauniečių. Nuolatinių grupelės narių jau buvo apie 30.
Bendruomenėje beveik niekas nemirė. Pirmasis žmogus mirė po šešerių susitikimų metų. Jis jau buvo pažinęs Dievą, susitaikęs ir pasirengęs tam, kas nutiks. Žmogus mirė labai ramiai.
Kai į grupelę susirinko apie pusšimtį žmonių, iš moterų vienuolyno susitikimai persikėlė į vyrų vienuolyną. Į bendruomenę įsiliejo iš užsienio parvažiavęs brolis Benediktas. Jis su grupelės senbuviais sugalvojo Klaipėdoje įkurti pagalbos onkologiniams ligoniams centrą.
„Dieve, Tau „ne“ pasakyti negaliu…“
Po devynerių metų savanorystės Aldonai teko rinktis – likti gerai apmokamame biudžetiniame darbe arba imtis vadovauti dar tik kuriamam centrui. 25 metus ji dirbo Kretingos viešosios bibliotekos direktore. Kaip tik tuo metu pildėsi kretingiškės svajonė – prasidėjo Kretingos bibliotekos statybos. „Teko vos išaugus bibliotekos sienoms išeiti į nežinią. Kalvarijose apsisprendžiau: „Dieve, Tau „ne“ pasakyti negaliu“, – pasakojo Onkologijos centro vadovė.
Kai parašė prašymą išeiti iš darbo, Kretingos savivaldybė išleido Aldoną su ašaromis. Naujas darbas moters nenuvylė. Nebuvo nė vienos dienos, kad trūktų pinigų.
Dievas laimino ne tik jos gyvenimą, bet ir centro kūrimą. Iniciatyvinė grupė statyboms gavo pačią ekologiškiausią vietą Klaipėdoje. Naujas statinys iškilo prie pat Onkologinės ligoninės.
Visiems teko daug plušėti, kol centras prasiskynė kelią. Dvasinė pagalba onkologiniams ligoniams buvo tokia nauja ir išskirtinė paslauga, kad ministerijų socialinių paslaugų kataloge panašių nebuvo. O kai paslaugos neįtrauktos, jų ir finansuoti negalima.
Ilgainiui viskas keitėsi. Dabar centras yra iš dalies finansuojamas valstybės, o jo statybai nemažą dalį lėšų skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai.
Dievas gydo dabar
Kai į centrą ateina žmonės su šiurpiomis diagnozėmis, svarbiausia sumažinti jų stresą ir leisti iš naujo atrasti gyvenimo prasmę. „Tik pradėję gyventi tikrą dvasinį gyvenimą, žmonės atsikrato mirties baimės“, – aiškino Onkologijos centro vadovė.
Onkologinę ligą pacientai priima kaip sveikatos sutrikimą, o ne kaip Dievo bausmę. „Ar gyventi, ar mirti su Jėzumi – niekas neprapuola, – aiškino A. Kerpytė. – Liudijam Dievo meilę, gerumą ir viltį. Ir ta viltis yra tikra, nes Dievas gydo dabar.“
Dailės, šokių ir judesio, muzikos terapija, rankdarbiai, krikščioniškos meditacijos valandos, pagalbos sau grupės, grožio pamokėlės – visa tai atranda į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą atėję pacientai ir jų artimieji. Dvasinės, socialinės ir psichologinės pagalbos per dešimt mėnesių kreipėsi keli šimtai onkologijos ligonių. Pradėjus lankytis centre sumažėja stresas, pagerėja miegas, išnyksta net nervinės kilmės skausmai, kurių priežasties gydytojai negali nustatyti.
Centro darbuotojai ragina ligos prispaustus žmones neužkibti ant šarlatanų kabliuko. Įvairūs burtininkai neretai pažada pagalbą, tačiau negali išgydyti, tik išvilioja pinigus. Be to, prigąsdina žmones, kad nesigydytų chemoterapijos būdu. Paskui pacientai į ligonines kreipiasi per vėlai, kai jiems nebegalima padėti.
Kolektyvas labiausiai džiaugiasi pasikeitusia ligonių ir jų artimųjų nuotaika. „Vyrai, kuriuos atsitempia žmonos, dažnai nenori į centrą net įeiti. Kai juos įsiviliojam, kai jie pasikalba su psichologe, kitais darbuotojais, stebisi: „Negaliu patikėti, man tikrai pasidarė geriau.“ Jie net nori savanoriauti ir padėti kitiems“, – pasakojo centro direktorė.
Pacientai apie centrą sužino ir iš gydytojų. Medikai sako, kad centre apsilankę ligoniai tampa ramesni, blaiviau priima informaciją apie ligą, ko gero, ir lengviau sveiksta.
Ir pati A. Kerpytė gali tai paliudyti. Kai prieš 14 metų ji pirmą kartą išgirdo diagnozę, tai nebuvo vienintelis kartas, kai jos kūne įsitaisė onkologinė liga. Po trejų metų vėžys sugrįžo. Moteris pasveiko ir tąkart. Prieš dvejus metus liga vėl atsinaujino. Teko vėl operuotis, gydytis chemoterapija. „Dabar Aldona vėl žydi“, – šypsojosi kolegės.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė sako, kad yra ir unikalesnių atvejų. Vienas tokių – jaunos moters Rasos atvejis. Ji, pasveikusi nuo vėžio, pagimdė vaikelį. „Kad po onkologinės ligos moteris pagimdytų – pasaulyje unikalus atvejis. Gydytojai vadina tai stebuklu“, – tikino A. Kerpytė.
Ji kvietė visus, sergančius arba kenčiančius dėl artimo vėžiu sergančio žmogaus, kreiptis į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą arba kitais būdais ieškoti dvasinės pagalbos. Juk Viešpats nenori, kad liktume vieni savo kančiose. Jis laukia, kol atiduosime Jam savo naštas ir priimsime ligą visiškai Juo pasitikėdami.
Sigita Purytė
