07
02 /
2022
Atėjus į ikonografijos mokyklėlę Vilniuje, Pranciškonų konventualų vienuolyne Trakų gatvėje, norisi nurimti, nutildyti savo vidinį skubėjimą ir nerimastingas mintis. Kitaip čia ir būti negali – įžengęs vidun pasijunti tarsi kitoje erdvėje: iš ikonų žvelgia ir maldai kviečia Išganytojo, Dievo Motinos, šventųjų akys. Stalai nuguldyti pigmentų dėžutėmis, teptukais, dailės reikmenimis. Šią ikonografijos mokyklą, 2021 m. spalio mėnesį sulaukusią 4-erių metų, įkūrė Eglė Jurevičė – trijų berniukų mama, pranciškonų tretininkė, ikonografė. Visko, kuo užsiima Eglė, matyt, ir nesurašysi, tačiau akivaizdu viena – bendraujant ypatingai jaučiasi jos išgyventa Dievo artumo patirtis, kuri tampa visų darbų pagrindu ir įprasminimu.
Tikėjimas gimė kaip malonė
Eglė pasakoja, kad tikėjimas kilo iš didžiulės vidinės tuštumos ir poreikio šią tuštumą užpildyti dvasiniais potyriais, iš nuolatos jaučiamo širdies troškulio ir tikrosios meilės ilgesio. Tad pirmasis penktokės susitikimas su Bažnyčia taip ir liko vienu įspūdingiausių gyvenimo įvykių: „Buvo 1991-ieji – šalies atgimimo metas. Į Lietuvą grįžo jėzuitai, pranciškonai, pradėjo kurtis religinės bendruomenės. Prisimenu, tikybos mokytoja, sesuo eucharistietė pakvietė į Šv. Kazimiero bažnyčią adoruoti Švč. Sakramentą. Labai aiškiai pamenu didžiulę šviesą ir malonę, kurią pajutau tuo metu. Tarsi būčiau pakliuvusi į kitą pasaulį. Taip nuo penktos klasės ir pasilikau Bažnyčioje.“ Pirmasis susitikimas su Bažnyčia tapo tikra atgaiva širdžiai. Atgaiva tapo ir sugrįžusių jėzuitų artimas buvimas šalia tikinčiųjų.
„Prisimenu pirmuosius jėzuitus – vyskupą Joną Borutą, kunigą Antaną Gražulį ir kitus, steigusius Jėzuitų gimnaziją. Jie labai rūpinosi vaikų katechizacija, jų dvasiniu ir kultūriniu švietimu. Ko tik mes nedarydavome – ir šokdavome, ir vaidindavome, ir kalėdodavome kartu, ir gimnazijos statybose talkindavome. Dabar praktiškai nematome kunigų, jie labai užimti, visi esame įsisukę į amžiną skubėjimą. O tuomet labai jautėme kunigo buvimą šalia ir tai mus augino. Aš gyvenau nuo vienų šv. Mišių iki kitų, tik pasibaigus jau laukdavau kito vakaro, – tokia buvo didžiulė Viešpaties malonė“, – vaikystės dvasines patirtis prisimena Eglė.
Lemtingi sprendimai
Neilgai trukus į gyvenimą atėjo pranciškonai. Vieno sutikto vaikino patarimas nueiti į pranciškonų parapiją, kuri ką tik buvo grąžinta Bažnyčiai ir laukė jaunų žmonių pagalbos, buvo lemtingas. „Tuomet visiškai nežinojau, kas yra tretininkai, bet labai traukė, ypač viliojo šv. Pranciškaus neturtėlio dvasia. Todėl jau 14-kos metų įstojau į Trečiąjį ordiną, o 18-kos daviau amžinuosius pranciškonų tretininkės įžadus. Apsisprendžiau gyventi evangelinį gyvenimą būdama pasaulietė.“
Turbūt gilus tikėjimo patyrimas vaikystėje, būnant moksleive, nulėmė ir tolesnį Eglės kelią, tarsi kažkas mažais žingsneliais būtų vedęs į tikrąjį pašaukimą jai pačiai dar menkai žinant. Meninė aplinka supo nuo mažumės. Vaikystėje mėgstamiausias užsiėmimas buvo stebėti dailininkus, tapančius jų senamiesčio kiemelyje. Ten pat gyveno ir skulptorius A. Sakalauskas, kuris vis kviesdavo vaikus molio paminkyti. Tačiau, visų nuostabai, po mokslų Justino Vienožinskio dailės mokykloje ji įstojo ne į Dailės akademiją, bet į tuometinį Pedagoginį universitetą – „čia mačiau daugiau prasmės, daugiau tarnavimo kitiems“.
Dievas pakvietė tapyti ikonas
Eglė prisimena, kad anuomet turėjo daug tarnysčių Bažnyčioje: buvo pranciškonų jaunimo grupės vadovė, užsiėmė karitatyvine veikla, savanoryste, dalyvaudavo maldos ir šlovinimo vakaruose. „Bet ilgainiui pastebėjau, kad veiklų gausa vargina. Troškau rasti savo tikrąjį pašaukimą Bažnyčioje. Kartą kunigas pakvietė į atpažinimo rekolekcijas. Jų metu labai konkrečiai Viešpaties klausiau, koks mano tikrasis kelias. Maldos metu širdyje išgirdau žodžius: tapyti ikonas. Didžiulė palaima ir ramybė buvo išgirsti Dievo balsą. Tačiau prisipažįstu – to visai nesitikėjau.“
Tuomet prasidėjo mokytojų paieškos, nes ikonografija, pasak Eglės, yra gyvosios Bažnyčios tradicija. „Kai išgirdau Viešpaties balsą širdyje, aš visa savo esybe nėriau į ikonografiją. Internete susiradau Mariaus Vilucko puslapį ir jam parašiau ilgiausią laišką, išliedama širdies troškulį. Netrukus nuvykau pas jį į Palangą ir čia nutapiau savo pirmąją Pantokratoriaus ikoną“, – pirmuosius žingsnius prisimena Eglė. Vėliau atsirado ir kiti mokytojai. Vieną jų – br. Andrejų Buko iš Rusijos, ji ypač prisimena. Būtent jo pamokos, jo vedimas ir globa tuo metu labai stiprino. Iš jo gavo ir palaiminimą atidaryti ikonografijos mokyklą Vilniuje: „Ypatingai vertinu šį palaiminimą, nes ikonų tapymas nėra iš manęs – tai yra Viešpaties vedimas, atsidavimas Bažnyčiai, paklusnumas jai.“
Ikonos tapymas – kaip vidinė malda
Pradžia buvo nelengva – viską teko pradėti nuo nulio, finansų tam visiškai nebuvo. Už auką atidavusi ikoną, iš gautų pinigų penkiems žmonėms nupirko teptukų, medžio lentų, atnešė iš namų pigmentų ir pradėjo kartu tapyti.
„Ikonografija man yra gilus bendravimas su Dievu, jo šlovinimas, ėjimas į dialogą su visais šventaisiais. Tai iš tiesų yra malda, savęs atidavimas į Bažnyčios rankas ir besąlygiškas pasitikėjimas Viešpačiu. Esu pasakiusi: Dieve, kol tu mane vesi, tol tau tarnausiu. Žinoma, kaip ir kiekviename pašaukime, yra ir krizių, ir duobių, kyla pašaukimo ir nevertumo klausimų, tačiau iš Viešpaties visada ateina paguoda.“ Teko susidurti ir su pasirinkimu: „Ikonografija reikalauja viso gyvenimo pastangų, todėl teko palikti mokytojos darbą, – pašaliniai rūpesčiai, atsakomybės trukdydavo panirti į maldos būseną, kuri ikonos tapymui yra būtina. Būdavau tarsi vidinėje kovoje, todėl supratau, jog turiu pasirinkti. Prie to prisidėjo ir šeimos rūpesčiai – auginu tris berniukus, jie reikalauja daug dėmesio.“
Širdies troškulį numalšina tik Dievas
Ikonų tapymas reikalauja dvasinio pasiruošimo, nes vidinė būsena lemia, koks bus potėpis, – ramus ar įtampos pilnas, kokia emocija nuguls ikonoje. Todėl prieš kiekvieną pamoką Eglė dalyvauja šv. Mišiose: „Jų metu išgyvenu tikrąjį Dievą, atmerkiu savo dvasines akis. Tik tada einu tapyti. Pamenu, kartą nesuspėjau, tada viskas krito iš rankų, niekas neišėjo. Jei yra laiko, stengiuosi prieš tai nueiti į adoraciją, sukalbėti rožinį, ypač jei piešiu Dievo Motinos ikoną.“
Kaipgi mes, pasauliečiai, turėtume žiūrėti į ikoną? Juk žvelgiame į tai, kas akimis neregima. Ikonos centras yra veidas, o veido – akys, kurios žiūri į mus, kad mes išmoktume matyti. Eglė pataria atėjus prie ikonos nurimti, nutilti ir klausyti, ką ikona mums pasakoja, nes Viešpats kalba tik tyloje. Juk tai – perrašyta Evangelija, tik čia mes matome ją atvaizduotą spalvomis, linijomis, formomis.
Nutapytų ikonų skaičiaus ji neskaičiuoja – jas paleidžia, kad tarnautų kaip pagalba maldos, tikėjimo kelyje. Tačiau smagu sulaukti liudijimų apie išgyvenimus, stebuklus besimeldžiant prie nutapytų ikonų. „Visa tai ne mano – tai Viešpaties malonė.“
Eglė tikra – jei ne Dievas, jo vietą užims kažkas kitas: pinigai, priklausomybės, prisirišimai. Tačiau tai nepasotins ir neužpildys širdies tuštumos, vidinio ilgesio ir troškulio: „Tik Dievas gali užpildyti, įprasminti mūsų gyvenimą.“
Inga Čiuberkytė
