01
01 /
2016
Bandau prisiminti, ką jaučiau, kai žiūrėjau į šią ikoną Maskvos Tretjakovo galerijoje. Ankštokoje muziejaus patalpoje ji atrodė labai didelė. Greta kabojo kitos XII–XIII a. ikonos. Visos jos buvo tamsios, blizgios, sunkios, savo medinių pagrindų storiu tarsi iššokančios iš lygių balkšvų sienų. Didžioji Panagija, arba Oranta, kabojo vienos sienos centre, šviesa sklido pro šoninius langus, ir apsauginiu aliejumi išteptas ikonos paviršius slėpė joje glūdintį ir iš jo žvelgiantį atvaizdą – pačią ikoną. Pamenu, kaip girgždėjo galerijos parketas man ieškant susitikimo su ikona vietos. Greičiausiai jos ir neradau… Nes, paėjėjusi į vieną pusę, gerai mačiau rimtą išraiškingų tamsių akių Dievo Motinos veidą, nutapytą pagal bizantinės tapybos kanonus, į kitą – akimis aprėpiau visą aukštą ir iškilnią, ritmingomis klostėmis apgaubtą Orantos figūrą su maldai ištiestomis rankomis ir medalione švytinčiu Kristumi – Emanueliu – ant krūtinės.? Paskui turėjau prieiti prie pat ikonos ir perskaityti užrašą „Dievo Motina Didžioji Panagija, XIII a., Jaroslavlis“, ir toliau godžiai apžiūrinėti ikonos tapybą iš arti, tarsi akimis liesdama nesuvokiamo reginio paviršių. Tikriausiai kvėpdama sumišusį medžio, vaško, aliejaus kvapą sekiau griežtas, giliai įrėžtas figūrų siluetų linijas ir trapius tarytum plevenančius ore ornamentus, gėrėjausi auksinių, tamsiai rudų, purpurinių pigmentų virpėjimu, stebėjau kirvarpų paliktas duobutes ikonos paviršiuje bei smulkius dažų apsilaupymus, kitus ikonos „kūne“ paliktus laiko pėdsakus. Turėjau skubėti, nes toks eksponatų apžiūrinėjimas trukdė kitiems muziejaus lankytojams, o dar laukė tolimesnės galerijos salės su kitomis ikonomis ir paveikslais…
Didžiosios Panagijos ikona – viena seniausių ir garsiausių iš mūsų laikus pasiekusių Rusijos ikonų, gausiai reprodukuota albumuose ir ikonoms skirtuose leidiniuose. Ji puošia ir „Magnificat“ viršelį. Paprašyta ją aprašyti, žiūriu į ryškų skaitmeninį atvaizdą savo kompiuterio ekrane: Dievo Motina stovi lygiame, vos vibruojančiame auksiniame fone ant pusapvalio, didžiulę pagalvę primenančio, smulkiu ornamentu dekoruoto raudono pagrindo, ties jos maldai išskleistomis rankomis – medalionas su laiminančiu Išganytojo atvaizdu, o viršutiniuose kampuose simetriškai įkomponuoti dar du medalionai su arkangelais… Reprodukciją lyginu su savo atsimenamu tamsiu ir blizgiu originalu ir nežinau, kurį laikyti „tikruoju“ – ryškųjį dabar kompiuterio ekrane matomą, ar neryškų, kažkur viduje glūdintį, atsimenamą, įsivaizduojamą Orantos veidą ir jos stovėsenos didybę. Nežinau, ar prasminga verbalizuoti tai, ką reginys gali byloti kiekvienam asmeniškai, tad tiesiog trumpai referuosiu žinias apie kūrinio ikonografinį tipą ir tapybos mokyklą.
Dievo Motinos su maldai iškeltomis rankomis, arba Orantos, vaizdavimas žinomas nuo ankstyvosios krikščionybės. Bizantijos dailėje susiformavęs Orantos su Emanueliu ant krūtinės ikonografinis tipas, dar vadinamas Panagija, ypač populiarus Rytų Bažnyčioje. Graikiškai Pan hagios – visų šventųjų šventoji. Rusijoje šio ikonografinio tipo atvaizdai dar vadinami Znamienije ženklo ikonomis, susijusiomis su Izaijo pranašystės žodžiais: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ (Iz 7, 4) Emanuelis reiškia „Dievas su mumis“ (žr. Mt 1, 23). Tad Panagija ir Znamienije iknografinio tipo ikonos simbolizuoja Dievo Motinos maldą už žmoniją ir Jos dalyvavimą žmonijos Išganyme per savo Sūnų. Taip pat ikona simbolizuoja Dievo ženklo – Viešpaties Įsikūnijimo ir Jo gimimo iš Mergelės įsčių slėpinį.
Pirmieji Panagijos ikonografinio tipo atvaizdai pasirodė XI–XII a. Bizantijoje, XII–XIII a. išplito ir Rusijoje. Skiriami keli šio ikonografinio tipo variantai, tačiau visus vienijantis bruožas – itin frontalus, simetriškas ir monumentalus besimeldžiančios Marijos bei schemiškas, galima sakyti, abstrahuotas Jos ryšio su Įsikūnijusiu Dievu vaizdavimas. Viena seniausių ir garsiausių Rusijoje – Novgorodo Znamenije ikona, kuri buvo laikoma stebuklinga miesto gynėja – palladium. Tikima, jog, jai tarpininkaujant, 1170 m. Novgorodas buvo apgintas nuo Suzdalės karių. Pasakojama, kad priešų antnpuolio akivaizdoje Novgorodo vyskupas Joanas paėmęs ikoną iš Spaso cerkvės ir liepęs ją užkelti ant miesto mūrų. Suzdalės kariai nesiliovė puolę, ir kai viena strėlė pataikė į Dievo Motinos ikoną, ji pravirko, o užpuolikus apgaubė rūkas, ir Novgorodas buvo išgelbėtas. Ilgus metus ši Novgorodo ikonos istorija gyvavo žodinėje tradicijoje, 1356 m. stebuklas buvo aprašytas, ikona perkelta į naują jos titulo soborą, o lapkričio 27 d. įvesta Znamenije ikonos šventė.
Maskvos Tretjakovo galerijoje saugoma Didžioji Panagija sukurta apie 1224 m. Manoma, kad ikona galėjo būuti nutapyta Rostove, kuris ikimongoliniu periodu (iki 1237 m.) greta Vladimiro ir Suzdalės buvo vienas svarbiausių šiaurės rytų Rusijos ikonų tapybos centrų, o Jaroslavlis tuomet buvo jo veikiamas. Lyginant su Novgorodo, Pskovo ir Tverės ikonų tapyba, negausūs XIII a. Rostovo–-Jaroslavlio ikonų tapybos mokyklos paminklai išsiskiria ypač darniomis ir grakščiomis figūrų proporcijomis, giliomis, subtiliai niuansuotomis spalvomis, ornamentų puošnumu ir gana gausiu auksinio dekoro ant tapybos – asisto – naudojimu. Šios mokyklos ikonų tapyba neturi Novgorodo ikonoms būdingos ekspresijos ir aštrumo, ji itin nuosaiki, rami, harmoninga ir artima Konstantinopolio ikonų tapybai. Nežinomas šios ikonos autorius ar keli autoriai (ikonos buvo kuriamos ir keleto skirtingos specializacijos meistrų), tikriausiai negalėjo numanyti, kad pagal bizantinį kanoną nutapyta ikona bus kartojama ne tik kitų ikonų (kaip buvo įprasta), bet ir reprodukuojama įvairių techninių medijų – fotografinių ir skaitmeninių atvaizdų…
Vėl žvilgteliu į ryškų skaitmeninį Didžiosios Panagijos atvaizdą savo kompiuterio ekrane: galiu įsivaizduoti, kaip šventovės prietemoje tarp spingsinčių žvakių liepsnelių ir smilkalų dūmų didinga Jaroslavlio Oranta balansuodavo tarp regimos ir neregimos tikrovės, lydėdama maldininkus ten, iš kur siunčiami ženklai, kur susitinka ir susilieja į sapnoišką erdvę praeitis ir ateitis, čia ir ten…
Dr. Tojana Račiūnaitė
