01
12 /
2024
Šiemet sukanka 100 metų nuo Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo (1924 m. gruodžio 22 d.) ir 80 metų nuo mirties (1944 m., naktis iš sausio 3-iosios į 4-ąją).
2000-aisiais Elenai užvesta beatifikacijos (kankinystės paskelbimo) byla, siekiant jos pripažinimo palaimintąja. Beatifikacijos procese svarbūs trys kriterijai – švento gyvenimo arba kankinystės pavyzdys, tarp žmonių plintantis šventumo garsas ir aktualumas – ką šis žmogus liudija mūsų laikmečiui.
Šiame straipsnyje pažvelgsime į trečiąjį dėmenį. Yra esminga suprasti, kad šventieji mums duoti Dangiškojo Tėvo, jie liudija ir suaktualina Jėzų Kristų ir Jo Gerąją Naujieną; jie yra pranašai – dėl jiems suteiktos malonės kalba mūsų gyvenimui. Trumpai pažvelkime, ką Elena savo gyvenimu pranašauja mums apie grožį ir laimę.
Grožis
Savo paauglystės metais Elena išgyvena dilemą – tam tikrą įtampą tarp noro būti gražiai, patikti kitiems ir savęs laikymo negražia, supratimo, kad ne išorinis, o sielos grožis yra svarbiausia. Štai keletas Elenos minčių iš jos dienoraščio:
Aš noriu rengtis pagal savo metus, kukliai. Į gimnaziją dabar einu su juoda suknele ir balta apykakle. Man patikimas ir grožis nesvarbu, aš patikti nenoriu (Elena Spirgevičiūtė, Kai žemė dangų bučiavo. Dienoraštis. Kaunas: Artuma, 2021; 466).
Būk dora, religinga, būk simpatiška, ir viską laimėsi. Gimk laiminga, o ne graži! Kūno grožis vysta, jis nyksta greit. O sielos grožis ir su mirtimi nesibaigia, tik jis gali padaryti kitus laimingus (585).
Ne visi gali būti gražūs. Jei visi būtų gražūs, žmonės neturėtų supratimo apie negrožį. Grožis vysta, sensta, nyksta, o siela graži ir po mirties nesibaigia (596).
Apšarmoję medžiai, šalta. Širdyje – švelnūs jausmai, noriu būti labai gera, meili. O Dieve, tikiu, jei būsiu gera, Tu mane laiminsi. Aš noriu būti švelni ir kukli, nes tai yra mano papuošalai. Daugelis mano, kad vyrai būtinai ieško gražuolių ir neatsižvelgia į sielą. Rimtiems žmonėms grožis yra tik priedas (634).
Ką Elena kalba šiandienai – apie vidinę laisvę būti nesąlygotam kitų žvilgsnio ir įvertinimo, išvaduoja iš mūsų laikmetį stingdančios paranojos siekti kuo labiau atitikti tam tikrus pasaulietinės išvaizdos ir elgesio standartus. Susidaro įspūdis, kad nemaža dalis šių laikų merginų itin nuskurdina savo orumą ir kilnumą jausdamosi tiek vertingos, kiek patraukia kitų dėmesį būdamos seksualios ir patrauklios. Elena evangelizuoja madų industriją, kūno grožio kultą. Kūnas pasensta, drabužis nusidėvi, patrauklumas išblėsta… O Dievo malonėje esančios sielos grožis yra autentiškas ir nenykstantis.
Čia galima prisiminti apaštalą Petrą, kuris ragina: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3, 3–4).
Laimė
Panašiai Elena mato ir savo laimę, nesusiedama jos su grožiu, gyvenimo sėkme ar kitais laikinais dalykais. Ji laimę atpažįsta kaip vidinį pašaukimą būti kilniai ir dorai. Elena siekia vengti nuodėmių ir išlikti Dievo malonėje, nešiojasi savyje dangaus laimės ilgesį. Tik Dieve ji atranda autentišką laimę ir meldžiasi:
Viešpatie, laimink mano likimą, neleisk man žūti tarp nuodėmių, padėk man žengti šio gyvenimo keliu ir pasiekti amžinąją laimę. Aš žinau, Dieve, kad tu man padėsi, tu myli mane tokią, kokia aš esu, o aš už Tavo meilę ir malones baisiai atsilyginu – nusidėjimais, nuodėmėmis. Nuodėmė – nuodai. Ji nuodija kilnius pasiryžimus, skaisčią širdį, kuklumą, bet labiausiai nuodija meilę Dievui ir atitraukia nuo Jo. Aš nujaučiu permainą savo gyvenime, nujaučiu artėjančią laimę ir skausmą. Bet gal tai svajonės – įsivaizdavimas (451–452).
Marija, šaukiuos tavęs, stiprink mane, neleisk pražūti mano svajonėms, padėk nuo dabar visuomet bendrauti su Jėzumi, Tavimi ir angelais. Mano siela veržiasi pas Tave, kaip ji prašo: „Neleisk sugriauti vilčių!“ Šv. Dvasia, apšviesk mane, pakeisk mane! Kokia laiminga tada užmigsiu ir kelsiuos, darbus aukosiu Tau, Dieve. Dieve, Tu supranti mane, Tu duosi, tikrai duosi man tų malonių! Gyventi… kad būtum prie Dieviškojo stalo po mirties, kaip tai gražu ir šventa (566–567).
Elena šiandien pranašauja Lietuvai, kad nepakanka tapti gerovės valstybe, idant būtume integraliai laimingi. Šiandien žmogus „išsilaisvina“ iš katalikiško dvasingumo, tampa laisvas daryti ką nori ir bandyti kurti savo laimę be Dievo. Atsirėmę į laikinumo laimę ir nuodėmių „laimę“ (nuodėmė visada žada, kad būsime laimingi, bus gera, bent jau laikinai) neišvengiamai pulsime į nusivylimą ir ne-laimę. Štai pavyzdžiui, laikas nuo laiko parapijoje pagalbos kreipiasi žmonės, kurie lankėsi pas būrėjas, užsiėmė okultizmu ar įlindo į ezoteriką, sulaužydami pirmą Dievo įsakymą. Pasekmės – jautimasis viskuo nusivylusiam, nevaldomi neapykantos priepuoliai, neretai ima varginti savižudybės mintys, nemiga, įvairios sunkios nerimo ir baimės formos. Kai per nuodėmę atveriamos durys piktosioms dvasioms, tada šios dvasios įgyja galią mus kankinti. Taip yra su visomis sunkiomis nuodėmėmis. Vienintelis vaistas – atėjimas pas Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją, atgaila – išpažintis, sugrįžimas į Bažnyčios vienybę.
Elena ryžtingu dalyvavimu šventųjų Mišių aukoje, asmenine malda bei siekiu gyventi dorai pagal Dievo įsakymus liudija autentiškos laimės kelią, kuriame Šventoji Dvasia mus pripildydama, palaimindama ir vesdama leidžia patirti Dievo malonę kaip Jo mylimiems vaikams, atradusiems džiaugsmą ir ramybę gyventi Kristaus Evangelijos dvasia ir kovojantiems dvasinę kovą, apie kurią apaštalas Paulius kalba: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 10–12).
Galiausiai Elena lemtingą sausio 4-osios naktį radikaliai pasirenka Kristų. Ji, atsisakydama nuodėmės ir pasipriešindama prievartai, paaukoja savo gyvybę. Jauna, graži mergina, kuriai visas gyvenimas prieš akis, renkasi numirti, idant neišduotų Dievo įsakymų. Ji pasirinko tikrąją laimę – būti Kristuje: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. […] Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 28; 37–39).
Kun. Andrius Končius,
Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės bylos postulatorius
