27
04 /
2011
BALANDŽIO 27 D.
Koks jo palikimas mums?
2011 m. sausio 15 d. Benediktas XVI pasirašė popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos dekretą. Paskelbimo Palaimintuoju ceremonija bus iškilmingai švenčiama Vatikane šių metų gegužės 1 d., Dievo Gailestingumo sekmadienį. Manoma, kad ta proga į Romą atvyks apie milijoną žmonių.
Jonas Paulius II, „iš toli atvykęs“ Popiežius, buvo tarsi ryški žvaigždė, kurią įžiebė Dievas. Per 27 pontifikato metus (1978–2005) jis lydėjo ir nušvietė Bažnyčios ir žmonijos kelionę per dažnai tamsią ir audringą jūrą. Daugelis iš mūsų turėjome laimės keliauti su juo per tuos visus metus. Aš taip pat, nuo pat pradžių. Buvau Šventojo Petro aikštėje tą 1978 m. spalio 16 d. vakarą, kai centriniame Šv. Petro bazilikos balkone pasirodė Karolis Wojtyla, Krokuvos arkivyskupas, kurį kardinolai ką tik buvo išrinkę Romos vyskupu. Jo pirmieji žodžiai buvo tokie: „Visi dar tebeliūdime dėl mūsų mylimo popiežiaus Jono Pauliaus I mirties. Ir štai iškilieji kardinolai pašaukė naują Romos vyskupą. Jį pašaukė iš tolimos šalies… tolimos, bet tuo pačiu taip artimos dėl bendrystės tikėjime ir krikščioniškoje tradicijoje. Bijojau prisiimti šį paskyrimą, bet padariau tai paklusnumo mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui dvasioje ir visiškai pasitikėdamas Jo Motina Švenčiausiąja Mergele Marija.“
Ką gi mums paliko Jonas Paulius II, Popiežius, kurio laidotuvių dieną Dievo tauta skandavo, kad būtų tuojau paskelbtas šventuoju? Atsakysiu labai paprastai, iškeldamas vieną neužmirštamą jo gyvenimo pavyzdį ir prisimindamas jo „dvasinį testamentą“.
Neužmirštamas pavyzdys
1983 m. gruodžio 27 d. Jonas Paulius II nuvyko į didžiulį Rebibjos kalėjimų kompleksą Romos pakraštyje. Čia dvi valandas praleidęs kalbėdamasis su kaliniais, specialioje celėje susitiko su Alì Agca, turkų jaunuoliu, pasmerktu kalėti iki gyvos galvos, kadangi mėgino jį nužudyti. Susitikimas buvo tarsi išpažintis. Šventasis Tėvas su tėviška meile įdėmiai žvelgė į savo užpuoliką. Jie kalbėjosi 15 minučių, nuo 12 val. 16 min. iki 12 val. 31 min. Jonas Paulius II užbaigė apsilankymą Rebibjos kalėjime susitikimu su 200 ten kalinčių moterų, per kurį pasidalijo tuo, ką patyrė, būdamas akis į akį su pasikėsinusiuoju į jo gyvybę. Popiežius joms pasakojo: „Susitikome kaip žmonės ir kaip broliai, nes visi esame broliai, ir visi mūsų gyvenimo įvykiai turi sustiprinti tą brolystę.“
Mane šis epizodas visada sujaudina. Jonas Paulius II mus moko, kad visos gyvenimo patirtys, net ir pačios skausmingiausios, veda į brolystę. Popiežius Wojtyla mums sako: netiesa, kad nesutarimai ir neapykanta gali gimdyti tik tolimesnius nesutarimus ir didesnę neapykantą. Ne! Blogis, kuris, deja, yra įsikūręs žmogaus širdyje, gali būti sustabdytas. Tereikia leisti mumyse veikti „gailestingumui“, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties dovanai, kuri mums leidžia nugalėti blogį gėriu. Gailestingumas, kaip rodo Jono Pauliaus II pavyzdys, perkeičia blogį į gėrį, priešiškumą į draugystę, kur nėra meilės, ten ją pasėja, ir visur leidžia pražysti meilei, gėriui, ramybei, gyvenimui.
„Dvasinis testamentas“
Daugelis tyrinėtojų Jono Pauliaus II testamentu laiko Apaštalinį Laišką Novo Millennio Ineunte, kurį jis parašė Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga. Jame Popiežius pirmiausia keliais plunksnos brūkšniais primena esminius kiekvieno krikščionio ir visos Bažnyčios gyvenimo punktus: šventumas, malda, Eucharistija, Susitaikymo sakramentas, pirmenybė malonei, Žodžio klausymas ir skelbimas. Tada, tarsi pilies sargas, kuris įdėmiai stebi horizontą, Jonas Paulius II klausia savęs: ar yra koks nors ypatingas uždavinys, kuris laukia Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje? Ir štai jo atsakymas: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius.“ (nr. 43)
Įteikdamas mums šį įpareigojantį mandatą – „padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla“ – ir pakviesdamas visą Dievo Tautą drąsiai ir ryžtingai siekti šio tikslo, Popiežius Wojtyla mums aiškiai parodo, kam reikia teikti pirmenybę: visada, tad ir trečiajame tūkstantmetyje, bus daugybė fronto linijų, kuriose turės sutelkti pajėgas Bažnyčia, tačiau tikrai niekada neturės pristigti to pirmaeilio užmojo gyventi meile, kuri gimdo bendrystę. Čia prisimenu apaštalą Paulių: „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kol 3, 14)
Todėl Popiežius ragina „skatinti bendrystės dvasingumą“ ir kviečia padaryti tai „auklėjimo principu“, kitaip sakant, svarbiausiu pedagoginiu metodu „visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės“.
Kviečiu visus „Magnificat“ skaitytojus dar kartą paimti į rankas Jono Pauliaus II „dvasinį testamentą“ ir ypač įsigilinti į Novo Millennio Ineunte nr. 43, kuriame Popiežius aiškina, kas tai yra „bendrystės dvasingumas“.
Tada geriau suprasime tą giluminę priežastį, paskatinusią Joną Paulių II atlikti tiek kelionių ir aplankyti beveik visas pasaulio šalis. Suprasime jo užsidegimą, pabrėžiant mokymą apie „dieviškąjį gailestingumą“. „Iš toli atvykęs“ Popiežius norėjo parodyti, kad, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (LG 1). Iš čia kyla jo nenuilstantis troškimas, kuris tampa ir mūsų įsipareigojimu, „padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla“.
Ačiū, brangusis Šventasis Tėve Jonai Pauliau II, už švytintį Tavo gyvenimo pavyzdį ir už vertingą paveldą, kurį mums palikai. Su džiaugsmu laukiame Tavo beatifikacijos!
Arkivysk. dr. Luigi Bonazzi,
Apaštalinis nuncijus
