01
03 /
2017
Praėjusių metų gruodžio 1 dieną popiežius Pranciškus Lietuvai įteikė puikią dovaną: buvo pranešta, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis bus skelbiamas palaimintuoju. Šiais metais, kuriuos Lietuvos vyskupai paskelbė Teofiliaus Matulionio metais, esame kviečiami dėkoti už Teofiliaus Matulionio gyvenimą, šioje asmenybėje išsiskleidusius dorybių žiedus, dar kartą permąstyti apie šventumą, kaip apie gyvenimo programą, o kartu prisiminti ir tuos mūsų tautiečius, kuriems yra pradėtos beatifikacijos bylos. Juk dažnai, kad žiedas paskleistų aromatą, reikia jį sujudinti.
Šiandien yra daugiau nei dešimt lietuvių, kuriems ne vien Lietuvoje yra pradėtos beatifikacijos bylos. Tikrai ne visų vardus, pavardes, biografijos faktus žinome, todėl negalime jų prakalbinti, pažinti ar stverti už apsiausto. Šios rubrikos tikslas ir yra susipažinti su iškiliais lietuviais, tarnavusiais Viešpačiui.
Vienas tokių – kunigas Pranciškus Budrys. Tikriausiai retas lietuvis jį žino. Tad kuo gyveno šis mūsų tautietis, ką jis gali mums pasakyti, sustiprinti tikėjimą ir pagelbėti einant aukos bei meilės keliu?
Biografinės žinios
Žinoma tik tiek, kad Pranciškus Budrys gimė 1882 metais Rūpeikių kaime, Šiaulių rajone, Meškuičių seniūnijoje. Buvo vienturtis Domicelės ir Pranciškaus Budrių sūnus. Pakrikštytas Meškuičių bažnyčioje trečią dieną po gimimo. Tėvas, minėtosios bažnyčios vargonininkas, 1885 m. išsinuomojo apie 40 dešimtinių žemės, kurią vėliau ir nusipirko. Taigi, šeima gyveno tais laikais gana pasiturimai. Apie Pranciškaus vaikystę beveik neišlikę jokių žinių. Žinoma, kad jis mokėsi Kražiuose. 1896–1900 m. gyveno Šiauliuose ir kartu su pusbroliu Vaclovu Šliageriu mokėsi berniukų gimnazijoje. Vėliau abu pusbroliai išvyko tęsti mokslų į Maskvą. Žinoma, kad 1903 m. Pranciškus gavo gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą, kuris buvo reikalingas stojant į dvasinę seminariją.
Pastoracinis darbas
1907 m. gegužę Pranciškus Budrys įšventinamas į kunigus. Darbuojasi Rusijoje. Čia jam teko pergyventi visus XX a. pradžioje Rusijoje vykusius politinius perversmus, politines bei dvasines suirutes: 1905–1907 m. pirmąją Rusijos revoliuciją, 1914–1918 m. Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame Rusija gana aktyviai dalyvavo, 1917 m. Vasario revoliuciją ir Spalio perversmą, 1918–1922 m. pilietinį karą ir stalininės diktatūros įvedimą 1924 metais. Pastoracinio darbo horizontas labai platus. Pranciškus Budrys 1907–1909 m. – Irkutsko vikaras; nuo 1908 m. tikybos mokytojas Aleksandrovo realinėje mokykloje, Tiumenės klebonas, Permės ir Viatkos klebonas. 1921 m. paskirtas Uralo ir dalies Vakarų Sibiro parapijų dekanu. Rūpinosi tuštėjančiomis šio krašto bažnyčiomis. Po 1923 m. tapo Čeliabinsko, šalia Vakarų Sibiro – Kurgano, Zlatousto, Troickos, Kostanajaus, Tobolsko, Tiumenės, Ufos, Samaros (sovietiniais laikais pervadinta Kuibyševu), Kazanės parapijų klebonu. Galima sakyti, kad jis buvo vienintelis katalikų kunigas tarp Volgos ir Obės upių išsidėsčiusioje teritorijoje. Kunigo parapijiečiai – daugiausia paprasti žmonės, tremtiniai, darbininkai. Kiekvieną parapiją kunigas stengėsi reguliariai aplankyti, nors šiek tiek pabūti su žmonėmis, per didžiąsias religines šventes stengėsi aplankyti visas parapijas. Parapijose kunigas stengėsi artinti ir vienyti įvairiataučius parapijiečius, įtraukti juos į maldos grupeles. Vis dėlto pragyventi buvo sunku. Kunigas yra keletą kartų kreipęsis į savo vyresnybę, prašydamas piniginės pagalbos. Ypač Permės kraštuose valdžiai 1919 m. perėjus į bolševikų rankas, prasidėjo ypatingo liudijimo laikotarpis. Labiau pasiturintiems parapijiečiams išvykus į savas šalis, o likusiai daliai neišgalint išlaikyti maldos namų, kunigas vis tiek stengėsi neapleisti savo ganomųjų, nepaisant to, kad nė vienoje vietovėje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Net ir revoliucijos sąlygomis kun. P. Budrys ištikimai vykdė savo, kaip kunigo, pareigas: prašė leidimo organizuoti iškilmingas pamaldas išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą ir maldaujant Dievą atleidimo už Švenčiausiojo Vardo įžeidimus. Rūpinosi atlyginti išlaidas už atsiųstas įvairias knygas ir devocionalijas, netgi organizavo kasmetinę paramą kurijai, nes tuomet Petrograde pragyventi buvo dar sunkiau. Sovietinei vyriausybei 1922 m. vasario 23 dieną išleidus dekretą, kuriuo nusavinamos visos cerkvių ir bažnyčių brangenybės, kun. P. Budrys „išgelbsti“ Jekaterinburgo bažnyčios sidabrinį kryžių. Tą daro aiškiai žinodamas, kad rizikuoja netekti gyvybės. 1920–1929 m. – kratų, verbavimo tapti lojaliu bolševikams laikotarpis. 1925 m. balandžio mėnesį Jekaterinburgo klebonas P. Budrys areštuojamas ir laikomas įkaitu lenkų žandarmerijos agentų A. Viečorkevičiaus ir V. Baginskio nužudymo byloje. Po mėnesio paleistas iš areštinės.
Kankinystė
Beveik neišlikę jokių žinių apie kunigo gyvenimą 1930–1937 m. Žinoma tik tiek, kad jis gyveno Ufoje, retai bevažinėdavo ganytojiškais reikalais po kitas parapijas. 1937 m. bolševikinė vyriausybė pradėjo vykdyti Uralo ir Sibiro katalikų bendruomenių naikinimą. Netrukus buvo sulaikytas ir kun. P. Budrys su didele dalimi aktyviausių savo parapijiečių. Kunigas buvo kaltinamas tuo, kad jis, kaip dvasininkas, važinėjąs po šalį ir prie centrų – bažnyčių – kuriąs „lenkų kariuomenės organizacijos“ filialus, pirmiausia į juos įtraukdamas bažnyčių tikinčiųjų aktyvą, žinoma, apkaltinamas ir šnipinėjimu prancūzų žvalgybos bei Vatikano naudai. Beveik tradiciškai po apklausų protokoluose yra įrašas, kad „apklaustasis prisipažino“. Žinoma, dabar jau niekas neatsakys į klausimą, ar tik ta formuluotė fiktyviai neprirašyta, iš anksto žinant bylos baigtį. Tardymų metu kunigas žiauriai kankintas. 1937 m. gruodžio mėnesį kartu su 180 savo parapijiečių sušaudytas. Sunkiausiais kalinimo metais kun. P. Budrys tiesiog gyveno pasitikėdamas Dievu. Yra išlikę pasakojimų, kad po žiaurių tardymų, grįžęs ar parvestas į kamerą, melsdavosi.
Ką kunigas Pranciškus Budrys gali pasakyti mums?
Kunigo Pranciškaus Budrio pavyzdys yra aktualus ir mums. Jis pats savanoriškai pasirinko sunkesnį kelią. Juk buvo galimybių grįžti į Lietuvą, tačiau jis, kaip tikras ganytojas, ryžosi likti su tais, kuriems labiau reikėjo tiesos ir vilties. Rinkosi liudytojo kelią, visur sėdamas gėrio sėklą. Manau, kunigo Pranciškaus Budrio asmenybei ir herojiškumui apibūdinti užtenka dviejų momentų: jis stengėsi būti apaštalu ten, „kur iš kūdikio sielos išraunami gražiausi Dievo meilės žiedai, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą ugnelę ir būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos“; per visą kunigiškos tarnystės laikotarpį į tėviškę atostogų, kaip mini šaltiniai, jis buvo parvykęs vos porą kartų. Kun. Pranciškus Budrys visiems savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms rodė „kenčiančio gerojo samariečio veidą“. Tai svarbu ir mums, kai gyvenimo kančiose ir kryžkelėse esame lyg beprarandą viltį [1].
Kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
1 Parengta pagal prof. Irenos Ramaneckienės straipsnį „Ufos tikinčiųjų kandidatas į palaimintuosius – kunigas kankinys Pranciškus Budrys iš Kryžių kalno – Meškuičių parapijos“.
