01
04 /
2019
„Artumos“ leidykla išleido Gintauto Vaitoškos – gydytojo psichiatro, kelių knygų ir daugelio populiarių bei mokslinių publikacijų šeimos ir gimtiškumo klausimais – naują knygą Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai. Siūlome keletą ištraukų iš šios knygos.
Jaunoji karta yra visada pasiruošusi ginti „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“. Dėl šio gražaus idealizmo ji energingai gina potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių žmonių teises. Remdamiesi daugiau kaip šimto metų psichologijos istorija, mėginsime parodyti, kad su homoseksualumu susijusio kentėjimo priežastys gilesnės nei visuomenės pasmerkimas. Jau daugelyje šalių toks gyvenimo būdas yra visiškai priimamas, tačiau po „linksmo“ (angl. gay) gyvenimo regimybe slepiasi daug liūdesio ir vienatvės. Nevadinsime tokio žmogaus „nesveiku“, kalbėsime apie tai, kad „kažkas jame neveikia“, kaip sakė Robertas Spitzeris – garsusis psichiatras, „panaikinęs“ homoseksualumo diagnozę Amerikoje. O kadangi ne viskas gerai „veikia“ ir kiekviename iš mūsų, taip žvelgdami į potraukį tai pačiai gimčiai, neturime pagrindo pasipūsti.
Galime tik pasistengti suprasti emocinį kentėjimą, iš kurio kyla homoseksualus potraukis. Toks kentėjimas nėra susijęs su intelekto ar talentų stoka: potraukį tai pačiai gimčiai jaučiantieji neretai yra net labai aštraus proto, kurį, kaip pastebėjo dar Aristotelis, gali lemti jautrus temperamentas. Tačiau kentėjimas yra stiprus: ir dėl troškimo turėti vaikų frustracijos, ir dėl savęs kaip vyro arba moters nepriėmimo, iš kurio ir kyla homoseksualus potraukis. Išdildyti nuo ankstyvos vaikystės įsišaknijusią iliuziją apie mažesnę savo vertę nėra lengva, tačiau kelionė savo tikrojo „aš“ link visada prasminga. Tiesa išlaisvina – ir ypač tada, kai psichologinis sveikimas laiminamas tikėjimo. (7–8 p.)
* * *
Kaip rašėme anksčiau, Jurgiukas savo „kietus“ draugus stebi pavydžiai, nors neretai tik per virtuvės langą, – jie jam atrodo lyg kokie pusdieviai. Kartais jau net darželinuko amžiuje šie idealizuojami; šio jam nepasiekiamo vyrų pasaulio veikėjai ima kelti keistoką susižavėjimą. Štai penkerių metų Jurgiui kažkodėl labai patinka jo bendraamžio Sauliaus dideli ir tvirti keliai, kai jo paties gerokai smulkesni. Skirtingai nuo Sauliaus, apie darželio grupės gražuolę jis nesvajoja. Nesvajoja apie ją ir tapęs trylikos; kartais ir pats nustemba, ir kitus šokiruoja atradimu, kad įsimylėjo ne klasiokę, bet Saulių. Įsimylėjimo psichologija nedaug tyrinėta, tačiau atrodo, kad romantiški jausmai yra gerokai susiję su įsimylimo žmogaus „statusu“ mūsų galvose: įsimylime tuos, kuriuos laikome pranašesniais už save. (Vėliau kalbėsime, jog šis komponentas, kaip pastebi tyrinėtojai, buvo vienas svarbiausių senovės graikų homoseksualiniame potraukyje: visuomeninį statusą turinčios merginos ten buvo giliai slepiamos namuose, o po gatves vaikštančiųjų paprasto luomo moterų socialinė vertė, palyginti su atletiškų ir kilmingų jaunuolių statusu, buvo menka.) Kadangi Jurgis kenčia dėl nepasitikėjimo savimi kaip vyru, tobuliausi ir nepasiekiami jam atrodo savimi pasitikintys vyrai; mergaičių jis neįsimyli, – ir pats jaučiasi į jas panašus. Jei ateityje Jurgio pasitikėjimas savimi kaip vyru stiprės, galbūt jam atsitiks kas nors panašaus į tai, ką aprašė vienas praeityje homoseksualų potraukį jautęs vaikinas: „Po treniruotės stovėjome prie gėrimų automato. Jaučiau malonų kūno nuovargį ir stiprius, kraujo priplūdusius savo raumenis. Tuo metu pro šalį ėjo patrauklios merginos. Mano žvilgsnis nukrypo į jas. Jaučiausi vyriškas: kodėlgi nežvilgterėti?“ (36–37 p.)
* * *
Savo knygoje The Heart of Female Same-Sex Attraction (Moters potraukio tai pačiai gimčiai širdis) psichoterapeutė Hallman reziumuoja turtingą ilgametę savo draugystės su gilius sielos sužeidimus patyrusiomis moterimis patirtį. Be gydymo „neutralia“ ir „moksline“ prasme, būtent draugystės ir meilės patirtis jos darbe ir yra svarbiausias gydymo veiksnys. Hallman moters sielos pažinimas nepaprastai jautrus ir spalvingas, gydymas – kuriantis saugų prisirišimą ir gilų tarpusavio supratimą, dėl to jos konsultuojamos moterys palaipsniui ima atrasti ir nepakartojamą savo vertę, ir savo tikrąjį „aš“.
Hallman apibendrina, jog moterų potraukio savo gimčiai priežastys glūdi dukros santykio su mama skausmingume, kuris būna bent dviejų rūšių. Pirmuoju atveju jį matyti lengva: mama – dėl savo pačios psichologinio skausmo – gali būti dukrai nedėmesinga ir šalta, nutolusi ar nuolat pikta. Tokį santykį su motina – šalia traumuojančios patirties su tėvu – patyrė ir aukščiau aprašytoji Emilija. Motinos meilės trūkumas išlieka skausminga vidinės realybės dalimi merginai suaugus, ir ji ima linkti į moteris, pasąmoningai tikėdamasi patirti iš jų tai, ko nepatyrė iš mamos. Kitais atvejais mamos meilės trūkumas gali būti sunkiau pastebimas: dažniau jautraus temperamento, kitus labai atjaučiančios mergaitės skausmingai išgyvena savo mamos nusivylimą nedarnia santuoka. Jos imasi motiną „gelbėti“, taip tam tikra prasme tapdamos „mamomis“ savo mamai. Tačiau už tokių iš pažiūros labai artimų ir „gerų“ santykių su mama slypi mamos meilės trūkumas, verčiantis ieškoti, kaip jį užpildyti jau suaugus. (64–65 p.)
* * *
Tad kaipgi gimtinio potraukio kryptis dėl psichoterapijos pasikeičia? Atsakymas paprastas: kuo labiau vyras ima pasitikėti savo vyriškumu, tuo labiau menksta jo susižavėjimas kitais vyrais ir tuo dažniau jo akys ima krypti į merginas. Tokį procesą yra aprašęs ne vienas homoseksualiu buvęs vyras, tarp jų ir Lietuvos Seime 2009 m. kalbėjęs iš Pietų Afrikos kilęs amerikietis Tony Delphus-Smithas, tinklalapyje Bernardinai.lt 2005 m. yra skelbta vokiečio Uwe Busso pasveikimo istorija. Pastudijuoti daugelio vyrų homoseksualaus potraukio pasikeitimo istorijas galima tinklalapyje Sexchangeregret.com. Suprantama, procesas nėra greitas, nes įsiteigti pasitikėjimą savimi arba tai, kad jo vyrai nežavi, o žavi merginos, žmogus negali. Emocijos proto įsakymams nepasiduoda; jos gali iš lėto imti keistis reguliaraus psichoterapinio darbo eigoje, kai toks vyras atranda būdus būti „asertyvus“[1] kasdieninėse gyvenimo situacijose. (79 p.)
* * *
Penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje filosofas Gabrielis Marcelis rašė apie Prancūziją: „Šalis serga metafizine liga: nuoboduliu.“ Šis nuobodulys stiprėjo nykstant gyvenimo šventumo pajautimui: galios ir gelmės, supančios gimimą ir mirtį, meilę ir grožį. Svarbiausia tokio nuskurdimo priežastis, pasak Marcelio, yra vedybinio ryšio tarp gyvenimo ir žmogaus nutraukimas. Nors teoriškai žinoma, kasdieninėje sąmonėje tapo nebesuprantama, kad vyro ir moters meilė siejasi ir netgi, iš esmės kalbant, kyla iš naujos gyvybės troškimo (tereikia prisiminti, jog kūniškam moters ir vyro grožiui lemiamos įtakos turi estrogenas ir testosteronas, t. y. vaisingumo hormonai, moters organizme brandinantys kiaušinėlį, vyro – sėklą).
Nevengiantiems susilaukti vaikų gimties („seksualinė“) galia suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą, o jų vengiančius egzistencinė tuštuma verčia ieškoti pilnatvės iliuzijos. Vienas iš greičiausių tuštumos užpildymo būdų yra seksualiniai pojūčiai; nesunku pastebėti, kad būtent jais – ar dažniausiai jais – Vakarų visuomenės, tad ir Lietuva, „gydosi“ egzistencinės tuštumos sindromą. „Pasilinksminimo industrija“, netgi politinės mūsų internetinių portalų naujienos „paįvairintos“ žiniomis apie „naujausius septynis neįtikėtinus sekso metodus“ ir „penkis žingsnius, norinčioms pasiekti kitokį orgazmą“ ir pan. (p. 97–98)
* * *
Homoseksualių santykių pasmerkimas yra unikalus žydų tautos bruožas ne tik antikinės Graikijos ir Romos, tačiau ir apskritai žmonijos istorijos kontekste. Homoseksuali berniukų „iniciacija“ į vyrus buvo praktikuojama daugelyje primityvių tautelių (kai kur ir tarp Amerikos indėnų); kultinė homoseksuali prostitucija aprašoma Mesopotamijos civilizacijų religinėse praktikose; su berniukais santykiavo senovės Kinijos imperatoriai, o jau viduramžiais tokie santykiai tarp mulos ir mokinio plačiai reiškėsi arabų pasaulyje nepaisant formalių islamo draudimų. Žymieji Makabiejų sukilimai I amžiuje prieš Kristų buvo nukreipti prieš žydų kultūros helenizaciją, o svarbus pasipriešinimo jai motyvas – plintantys graikų gimnazijos papročiai. Tai reiškė nuogų atletų pratybas (gr. gymnos – nuogas) ir, kaip jau rašėme, dažną pederastijos praktiką. Nors naujesniuose Senojo Testamento vertimuose iš graikų kalbos (hebrajiški neišlikę) 2 Makabiejų knygos 4 skyriuje kalbama apie šias praktikas miglotai, amerikiečių istorikas Patrickas Riley primena, kad šv. Jeronimas Vulgatoje 12-tą to skyriaus eilutę verčia: „berniukai būdavo atiduodami į viešnamius“. Pasak Riley, toks vertimas taip pat išreiškia ir graikiškos frazės prasmę: „jaunuoliai būdavo pajungiami po skrybėle“ (gr. hypotasson hypo petason) – turint omenyje, kad graikų papročiu nuogi jaunuoliai mankštindavosi su skrybėlėmis. Taip pat ir 1 Makabiejų knygos 1 skyriaus 14–15 eilutėse kalbama apie žydams nepriimtinas graikų praktikas: „Jie tad pagal pagonių paprotį pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą. Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie atsimetė nuo šventosios Sandoros, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta.“ Žydų požiūriu „pikta“ gimnazijoje buvo homoseksualūs santykiai, o graikiškas žodis „pasidavė“ – zeugizein, kurio reikšmė „sujungti į poras“, ir to meto kultūriniame kontekste reiškė seksualinius santykius. Makabiejai gynė nuo išniekinimo ne tik savo jaunuolius, bet ir savo Šventyklą, kurią graikai buvo pavertę seksualinių orgijų vieta (plg. 2 Mak 6, 4–5) (116–117 p.)
1 Žodis „asertyvus“ kol kas lietuvių kalboje nevartojamas, todėl rašome jį kabutėse. Anglų kalboje assertive reiškia „tvirtas“, „teigiantis“, tokią pat reikšmę turi itališkas assertivo. Kadangi žodis yra lotyniškos kilmės (asserere – teigti, tvirtinti), manome, kad tinka jį vartoti ryžtingumui ir tvirtumui apibūdinti. Assertive angliškai reiškia pasitikintis savimi; lietuviškai apie tokį žmogų būtų galima sakyti, kad jis ima kasdienėse situacijose „elgtis kaip pasitikintis savimi žmogus“.
