06
05 /
2019
Skaitytojus kviečiame susipažinti su iškilaus šveicarų kunigo, teologo, mistiko Maurice‘o Zundelio knygos „Vidinė evangelija“ ištrauka apie Mergelės Motinos švelnumą.
Knygą vertė doc. Dr. Povilas Aleksandravičius, išleido „Magnificat leidiniai“.
Dieviškasis švelnumas
Periklio laikų atėniečiai, laikomi pačiais išmintingiausiais žmonėmis, savo žmonas saugojo uždarytas namuose ir leido joms rūpintis tik namų reikalais. Kartu su didžiuoju politiku jie manė, kad pats gražiausias pagiriamasis žodis moteriai – tai, kad jos nesigirdi kalbant.
Pagrindinis moters uždavinys, jų nuomone, buvo užtikrinti vyrui pakankamai palikuonių ir pasirūpinti jo materialiais poreikiais. Jai padėdavo vergai, kuriuos prižiūrėti irgi buvo jos pareiga. Jos asmeninis gyvenimas nerūpėjo niekam.
Mes stebimės tokia neteisybe. Ar todėl, kad norėjo ją pataisyti, Sokrato bendrapiliečiai statė altorius moteriškoms dievybėms – Atėnei ar Artemidei, tokiu būdu garbindami danguje tą moteriškąją dalį, kurią ignoravo žemėje? Ta jautri grožiui tauta galėjo tik nujausti dvasinį moters pašaukimą. Tačiau jo visą didybę pasauliui apreiškė tik krikščionybė, atskleisdama jį Toje, kurią amžiais garbino Dievo Motinos vardu.
Koks nuostabus ištaisymas, ir koks kilnus revanšas! Jei moteris bus savo vietoje, ir vyras atras savąją. Kaip apsakyti džiaugsmą jaunuolio, kuris vieną dieną savo maldos polėky pajaučia spindintį Mergelės Motinos švelnumą? Nuo šiol iš jo širdies niekas neištrins moters paveikslo. Jis jau suvokė jos neapsakomą kilnumą, jos vidinio gyvenimo subtilumą, tylų išganančio tyrumo spindesį. Jis suprato, kad moteris, kaip ir vyras, yra dvasia, kad jos orumas kyla iš vidaus ir kad norint suvokti jos paslaptį, reikia įeiti į sielų bendrystę.
Niekas jam neatrodo taip dieviškai paprasta, kaip suderinti iš pažiūros viena kitą išstumiančias savybes, reiškiamas titulais – Mergelė ir Motina. Motiniškumas tampa vidinis. Tai – ne instinktyvi funkcija, kurios įrankis yra fizinis moters kūnas. Savo grynai dvasiniu vaisingumu motiniškumas atskleidžia esminį santykį su dievišku jos kūdikio pašaukimu. Jaunuolio akims veriasi naujas pasaulis, kuriame viskas yra harmonija, šviesa ir grožis.
Be abejo, netrukus jis susidurs su kieta realybe, pateks į pakvaišusių geismų pasaulį, palenktą kūno įstatymui. Jis matys, kaip vyrai naudojasi jiems patikėta kūrybine galia, gyvybę pradedančiame ir jos likimą lemiančiame akte nepaisydami pačios gyvybės. Jis stebės aistrų siautulio sukeltus griovimus, kurie dėl individų veiksmų kompromituos visą žmoniją, savo išlikimą sudedančią į jų rankas.
Jis, žinoma, supras ir tai, kad jie negali atsilaikyti prieš svaigulį, kurį jiems sukelia ta paslaptis. Ir tai, kad šią paslaptį jie talpina į kūną, kai jos tikroji vieta iš esmės yra dvasioje. Kaip iš tikrųjų paaiškinti tą instinkto įsikarščiavimą, tas svajones, pažadus, kvaitulį, miražus, nepripažįstant, kad šiam procesui impulsą duoda kažkas be galo vertinga, nepastebint, kad kūdikyje, kuris potencialiai jau yra jį sukuriančiame akte, glūdi kvietimas gyventi per amžius, ateinantis iš paties Dievo. Viskas tampa aišku, kai įsakas mylėti, mums siunčiamas iš kūdikio širdelės, sušvinta kaip dieviškas reikalavimas. Ir kai pačią santuoką suvokiame kaip nedalomą sielų vienybę, kaip ją yra nuostabiai apibūdinęs šv. Tomas, kalbėdamas būtent apie Mergelės santuoką. Belieka išgyventi šį atradimą, įsirašyti jį į kūną, leisti jam atsispindėti žvilgsnyje. Jautrus dieviškam Artumui žmogus sieks to visomis jėgomis. Mes nekovojame prieš gyvenimą, bet už jį, suprasdami, kad skaistumas yra pagarba gyvybei, o neskaistumas – jos nepažinimas ir panieka jai. Skaistūs žmonės atrodo tokie, kokie yra iš tikrųjų – apvalyti nuo jų blausaus žavesio, sugrąžinti į savo vidinio gyvenimo paslaptį, atgavę sielas. Pati kalba atgimsta iš naujo ir žodžiai įgauna dieviško skaidrumo, kai Viešpaties Angelo malda suskamba mūsų lūpose taip, kaip ją tarė Elzbieta, savo namuose pasitikdama Išganytojo Motiną: „Pagirta tu tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius.“
Tai, kas galėjo likti banaliu kvietimu į gašlumą, atidžiam krikščioniui tampa aukščiausiu šventumo reikalavimu. Tai įvyksta Mergelės skleidžiamoje šviesoje, kai ji pagimdo Kūdikį – laisvo savo širdies pasirinkimo vaisių: Šis Kūdikis gimė iš Šventosios Dvasios. Čia tik nurodėme pačią idėją. Gilesnis jos nagrinėjimas aiškiai atskleistų, kaip stipriai skaistumas krikščionims yra susijęs su Mergelės-Motinos kultu. Juk iš tikrųjų skaistumas tėra veiksmingas pripažinimas, kad gyvybę sukuriantis veiksmas neša kažką dvasiško, kad vaiką gaubia tik jam skirtas orumas ir kad dėl to niekada negalima su juo elgtis kaip su priemone, kad jis yra tikslas.
Krikščionys puikiai suvokia kristocentrinę savo garbinimo kryptį. Jie Sūnų Mergelėje garbina labiau negu ją pačią. Jos nekaltumas yra jiems brangus todėl, kad jie jame mato Jos absoliutų atsidavimą Jam. Jos motinystė reiškia visišką priklausomybę Jam, tą nuostabų neturtą, kuris visą jos asmenį paverčia gyvu santykiu su Sūnumi.
Bažnyčia visa tai tik patikslina. Su švelniu tikslumu ji formulavo vieną apibrėžimą po kito, brandindama savo doktriną. Kristaus primatas visada buvo pabrėžiamas, pradedant Nekaltuoju Prasidėjimu, kuris reiškia, kad nuo pirmosios Marijos gyvenimo akimirkos ji buvo pavesta Išganytojo malonei, baigiant Ėmimu į Dangų, kai ir Jos kūnas amžiams perėjo į Jo Garbę. Tokiu būdu Motina visada yra savo Sūnaus relikvijorius, taip kaip Dievo Motinos vardu vadinamos katedros visada yra Ostijos Tabernakuliai. Akivaizdu, jog negali būti jokio kito pamaldumo centro, kaip tik vienas Dievas.
Patys entuziastingiausi Mergelės tarnai visada buvo patys uoliausi Jėzaus apaštalai. Jie instinktyviai suprasdavo, kad Ji duota kaip paslaptingas dieviško Gerumo sakramentas. Jie teisingai sakydavo, kad visas motinų širdžių švelnumas teka iš pirmosios Meilės, ir kad Dievas, davęs joms tokią didelę galią mylėti, pats turi būti Motina dar labiau negu jos, netgi dar labiau nei pati Švenčiausioji Mergelė. Niekas stipriau negalėtų mūsų įtikinti šia tiesa, kaip tik šis ženklas, labiausiai tinkantis mūsų prigimčiai: Palaimintoji Moteris, vienatinio Sūnaus Motina. Bažnyčia niekada tuo neabejojo, be paliovos puoselėdama Mergelės kultą kaip patį tvirčiausią mūsų pasitikėjimo Dievu ramstį. Kiek sielų kankinasi, užuot atsidavusios! Kiek nerimauja dėl savo mylimų žmonių, – dar esančių čia ar jau iškeliavusių anapus, likimo, pamiršdamos, kad Dievas daug stipriau už jas trokšta laimės tiems, kurie buvo jam patikėti! Pagaliau, kiek daug aimanuoja dėl savo klaidų, užuot panirusios į meilę, kuri pačiose būties slaptybėse yra Atleidimas, Gyvenimas ir Džiaugsmas. Vaizduoti Dievą motinos veidu nereiškia iškreipti Jo veidą. Tai reiškia iki galo priimti patį Mergelės asmenį – kaip gyvą apreiškimą, kaip motiniško Dievo švelnumo sakramentą.
Kūdikio šauksmas „Mamyte!“ gali būti ir vyro malda. Šio žodžio, talpinančio visas mūsų viltis ir švelnumą, daugelis čia, žemėje, jau nebegali ištarti. Bet Dievas jį girdi jų sielų tyloje, kada sielvartas ar džiaugsmas šaukiasi motinos širdies. Ir kodėl nesidžiaugti Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo dieną, kai švęsdami Mergelės susivienijimą su Sūnumi, galime jausti žodžiais neišsakomą Dievo – Motinos švelnumą? „Džiaugsmas, – rašė Pascalis tą naktį, kai atpažino Jėzaus Buvimą, – džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmo ašaros!“
