01
08 /
2015
Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
1. Reikia žinoti savo ribas
Perplaukęs Genezareto ežerą, Jėzus su savo mokiniais išsilaipino pagonių krašte. Jėzus iškeliavo į kraštą, kuriame Jis – nepažįstamas. Taip gali truputį pailsėti, atgauti jėgas ir pasikrauti energijos. Jėzus turėjo laiko sau: maldai – pokalbiui su Tėvu, pabūti atokiau nuo žmonių. Jis turėjo žmogiškąsias ribasir jas gerai žinojo. Žinojo, kad visų žmonių nepakeis, nepagydys dėl savo nesujaudins fizinio (alkio, miego ir pan.) ir vidinio ribotumo.
Jeigu apsidairytume aplinkui, pamatytume, kad padėti reikia ne vienam: yra daugybė kenčiančių žmonių, tokių, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Darbo niekada nebus per mažai. Kuo atviresni esame – tuo daugiau žmonių prašo pagalbos. Todėl reikia mokytis nuolankumosakyti – Ne! Negaliu! Neturiu jėgų! Viena valanda, diena, savaitė priklauso mums Nereikia laukti, kol visiškai išseksime ir pulsime į depresiją.
Ši valandėlė su Mato evangelijos ištrauka tebūna valandėlė Jums – Jūsų santykiui su Dievui.
2. Jėzus yra visų
Bažnyčia kelia problemą, ar Jėzus yra tik mūsų, ar visų? Kai kurie, taip pat ir Petras, sakė, kad Jėzus yra tik mūsų – krikščionių, kilusių iš žydų. Kiti, pvz., Paulius teigė: „Ne, Jėzus yra visų.“
Jėzus atsidūrė pagonių krašte. Tyro ir Sidono regionai buvo apgyvendinti vien tik pagonių. Graikai buvo laikomi žemesnio luomo nei žydai, bet gyveno labai pasiturinčiai. Jėzaus sutikta moteris buvo kanaanietė graikė, priklausanti valdančiajai klasei. Iš Evangelijos pagal Morkų sužinojome, kad tai turtinga moteris. Jėzus galiausiai išklausė jos maldos – vadinasi, Jis yra visų.
3. Neprašyk, kad kiti spręstų tavo problemas
Moteris kreipėsi į Jėzų sakydama, kad jos dukterį kankina demonas. Tačiau Jėzus nekreipė į ją jokio dėmesio, tarsi sakytų „ne mano problemos‘‘. Sunku suprasti šį Jėzaus abejingumą, kurio biblijinių interpretacijų apstu. Kadangi Jėzus gydė visus, moteris tikėjosi, kad Jis pagydys ir jos dukterį. Tačiau Jėzus savo atžarumu tarsi parodo, kad nesielgs taip, kaip kas nors. Nors moteris teigė, kad demonas kankina jos dukrą, bet pokalbis su Jėzumi atskleidė, kad pagalbos labiau reikia jai pačiai. Moteris prašėsi pagalbos: „Viešpatie, padėk man!‘‘ Vėliau matysime, kaip moteris keičia požiūrį į dukrą
Dažnai tenka girdėti tokį klausimą: „Turiu problemą, kokie jos sprendimo būdai?‘‘. Prašydamas pagalbos kitų, žmogus nusimeta atsakomybę nuo savo pečių ir užkrauna ją kitiems. Vis dėlto kiekvienas žmogus turi pats ieškoti problemos sprendimo būdų. Tad kyla klausimas, kas iš tiesų yra apsėstas demono? Galbūt tai tu, o ne tavo artimieji? Gal problema slypi tavo santykyje su dukra, sūnumi, vyru, žmona, darbdaviu, darbininku? Jei visgi demonas slypi tavyje, kodėl nori gydyti kitus?
4. Norint pagelbėti kartais tenka būti itin griežtiems
Jėzaus atsakymas akivaizdžiai įžeidžiantis: „Nedera imti vaikų duoną ir mestiją šunyčiams.“ kančios prislėgta moteris parpuola prieš ėzų ant žemės, o jis ivadina ją kale.
Kodėl Jėzus toks kietaširdis ir negailestingas? Ar tikrai reikėjo tokio pokalbio tono? Taip, pasitaiko atvejų, kada reikia būti „piktiems“, kad žmogus susivoktų. Būna, kada situacija reikalauja radikalių pokyčių, tada reikalingas chirurgo skalpelis, kuris gali ją pakeisti. Tokiais atvejais viskas statoma ant kortos, kitos išeities nėra. Jei bijau įžeisti kitą, nes galiu prarasti jo meilę, tuomet mano gerumas tėrabaimė. Jei tikrai tave myliu, pasakysiu net tai, kas tave įžeis. Jei alkoholiko žmona grasina išmesti vyrą iš namų, kai šis išgers bent lašelį, ir, galiausiai, vyrui išgėrus, to nepadaro – ji nemyli savo vyro. Tikra meilė pasižymi reiklumu.
5. Tu nesi vienintelis pasaulyje
Moteris vis dėlto priima Jėzaus atsakymą, neįsižeidžia: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Ji – turtinga pagonė, namuose turi apsčiai duonos. Izraelitams dažnai yra tekę kęsti alkį, nors visi turi teisę maitintis ir gyventi. Dabar padėtis pasikeitė – žydai turi gyvybės duoną (išganymą, Jėzų), o pagonys – ne. Bet jie turi teisę būti išganyti. Moteris suprato, jog nėra teisinga, kad tik žydai gali džiaugtis išganymu, kaip nėra teisinga džiaugtis savo turtais, kai kiti miršta iš bado. Moteris susimąstė, kad kenčia ne tik ji viena, bet ir kiti aplinkui. Jai kilo abejonių, gal tą skausmą sukelia ji?
Vienas šios Evangelijos ištraukos epizodas verčia rimtai susimąstyti. Jėzus savo prisilietimu nepagydo sergančios mergaitės, nors galėtų. Jis net nėra matęs ligonės, tik kalbasi su jos motina. Dažna vaikų patologijų priežastimi tampa tėvų elgesys. Galiausiai Jėzus sako moteriai: „Tebūnie tau, kaip prašai.“ Tebūnie tau, kaip trokšta tavo širdis.
Negalime tiksliai apibūdinti šeimos situacijos, tačiau kai kurie dalykai – verti dėmesio.
6. Vienas iš tėvų – negali atstoti abiejų
Šioje ištraukoje nebuvo minimas mergaitės tėvas. Kitose Evangelijos istorijose paprastai tėvas prašo pagydyti vaiką. ėvas šeimoje padeda vaikams įveikti priklausomybę nuo motinos . Pirmus gyvenimo metus vaikas yra visiškai priklausomas nuo motinos, bet tėvas padeda vaikui subręsti savarankiškam gyvenimui. Šioje Evangelijos istorijoje tėvo nėra. Vaikui be tėvo iškyla sunkumų . Iš vienos pusės jis turėtų kurti savo savarankišką gyvenimą, tačiau iš kitos pusės nuolat jaučia priklausomybę nuo motinos, kuri, vaikui išėjus, neišvengiamai liks viena. Tėvas, viena vertus, palaiko motiną, kita vertus, moko vaikus gyventi savarankiškai. Tiek tėvo, tiek motinos vaidmuo yra nepamainomi. Jei tėvo nėra, motina visa savo esybe atsiduoda vaikui. Ji pati tampa priklausoma nuo vaiko ir padaro vaiką priklausoma nuo savęs. Moteris kanaanietė neleidžia dukrai gyventi savarankiškai, tad tampa jos demonu. Perdėta meilė yra tokia pat pavojinga kaip ir meilės trūkumas.
7. Kai kurių vaikų demonais tampa jų tėvai
Moteris teigia, kad jos dukrą kankina demonas. Įvardis „mano“ gali reikšti nuosavybę, priklausymą. Moteris jaučia, kad dukra yra jos pačios tęsinys. Galbūt dukra įgyvendins josios planus.
Evangelijoje pagal Matą skaitome: , dukterį baisiai kankina demonas. Verčiant pažodžiui veiksmažodis daimonizomai reiškia „būti priklausomam“. Nuo ko yra priklausoma duktė? Kas įėjo į jos vidų? Kas jai neduoda ramybės? Kankina ją? Ko neįmanoma suvaldyti?
Biblijoje demonu yra laikoma kažkas, kas įeina į tave ir dėl ko tu jau nebesi tu, dėl ko tu elgiesi taip, tarsi būtum kitas asmuo. Jėzaus žodžiai: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ – viską paaiškina.
Akivaizdu, kad motina neduoda savo dukrai tokio maisto, kuris jai yra reikalingas. Dukters liga – tai protestas prieš meilės stoką. Motina turi „šunyčių“, kuriems išdalija savo meilę. Ji baiminasi, kad praras dukterį, nori atrodyti gera mama, siekia realizuoti savo profesinius įgūdžius, trokšta išsaugoti savo jaunystę ir pan. Bet kuriuo atveju otina nesuteikia meilės dukrai tiek, kiek reikia, todėl dukra protestuoja. Dukra kenčia, nes motina nesielgia tinkamai.
Galima išvardinti galybę priežasčių, dėl kurių vaikams trūksta tėvų meilės. Jėzus atranda problemos priežastį ir išsprendžia šią situaciją. Kada išgydoma motina, pasveiksta ir dukra: „Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.“.
Reikia pažymėti, kad moteris kanaanietė pripažino tiesą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Taip, ir šunyčiams reikia meilės. O ji, galbūt pati to nenorėdama, atėmė ją iš savo dukros.
Mes visi siekiame tobulybės. Norime būti nepriekaištingi tėvai, vaikai, broliai, seserys, dvasininkai ir kt. Realybėje niekas negali būti tobulas, nes gyvename netobuloje tikrovėje. Reikia pripažinti, jog net ir mylėdami nuoširdžiai, ne visada patenkiname artimųjų tikruosius lūkesčius, ne visada duodame tai, ko ir kiek jiems iš tiesų reikia.
Moteris kanaanietė sulaukė Jėzaus pripažinimo dėl savo nepaprasto nuolankumo tai tiesai, kurią jai apreiškė Jėzus. Moters nuolankumas ir tikėjimas leido Jėzui sugražinti sveikatą pirma jai, o paskui ir jos dukrai.
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus šv. Teresės bažnyčia
