01
01 /
2021
Pasaulyje besitęsiančios grumtynės su klastinga COVID-19 pandemija iš dalies keičia ir įprastas mūsų parapijų veiklas bei susiformavusius tikinčiųjų įpročius. Praradusiems galimybę dalyvauti Eucharistijos šventime ir priimti šventąją Komuniją Bažnyčios ganytojai vis primena apie dvasinės Komunijos galimybę. Pažvelkime iš arčiau į šios senos pamaldumo praktikos ištakas, prasmę ir tvarką.
Dvasinės Komunijos esmė geriausiai išreiškiama lotynišku žodžiu communio, verčiamu „vienijimasis, bendrija“. Tai krikščionio vidinis noras susivienyti su Jėzumi. Tai, pasak Jono Pauliaus II, širdyje puoselėjamas nuolatinis Eucharistijos sakramento troškimas. Šventoji Jėzaus Teresė rašė: „Kai nepriimate Komunijos ir nedalyvaujate Mišiose, praktikuokite dvasinę Komuniją. Tai – labai naudingas metodas […]; per tai jumyse įspaudžiama gili meilė mūsų Viešpačiui“ (Ecclesia de Eucharistia, 34). Priimdamas dvasinę Komuniją tikintysis išreiškia savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje. Taip parodo savo vidinį troškimą pasikviesti Jėzų į savo gyvenimą ir norą viską tvarkyti pagal jo valią bei evangelinius pamokymus.
Dvasinės Komunijos ištakos. Mokymas apie dvasinę Komuniją Bažnyčioje palaipsniui vystėsi nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių. Jau šv. Augustinas V a. ragino tikinčiuosius, kad Viešpaties Kūną priimtų ne tik lūpomis, bet ir dvasiniu būdu. Vienoje savo homilijų mokė: „Kam ruoši dantis ir skrandį? Tikėk, tada tu tikrai suvalgei.“ Nemanė jis, kad vien tik tikėjimas gali pakeisti sakramentinį Kristaus artumą, vis dėlto vienas pirmųjų pabrėžė dvasinio pasiruošimo ir troškimo svarbą, pilnai priimant per Eucharistiją gaunamas malones. Šv. Bernardas XII a. jau skyrė Komunijos priėmimą „širdies lūpomis“ ir „kūno lūpomis“. Šv. Kotryna Sienietė, gyvenusi XIV a., savo Dialoguose tvirtino, kad didžius vaisius atneša sielai ne tik sakramentinė Komunija, bet taip pat priimta vien pačiu troškimu. Maždaug po šimto metų Tomas Kempietis jau tvirtai ragino: „Kas nori, gali priimti išganingai ir be draudimų, kiekvieną dieną ir bet kuriuo metu šventąją dvasinę Komuniją.“ Tridento Susirinkimas (1545–1563), nors ir pabrėžė sakramentinės Komunijos didesnę dvasinę naudą, negalinčius jos priimti kvietė tai daryti dvasiniu būdu. Šv. Teresė Lizjietė (XIX a.) siūlydavo priimti dvasinę Komuniją ne tik kaip meilės Kristui ženklą, bet kaip pasiruošimą sakramentinei Komunijai dar prieš šv. Mišias ir jų metu. Galiausiai Pijus XII enciklikoje Mediator Dei (1947 m.) rašo, kad Bažnyčia labai nori, jog krikščionys, ypač kai kyla sunkumų priimti eucharistinį maistą, priimtų jį bent troškimu.
Dvasinės Komunijos priėmimo žingsniai
1. Sužadinti savyje troškimą priimti Komuniją. Čia kalbama ne apie jausmų kiekį, bet apie tikėjimo ir valios aktą. Kartais jausmai atsiranda – tuomet nereiktų jų vengti, bet jų gali ir visiškai nebūti. Dvasinės Komunijos akto nesaisto eucharistinis pasninkas. Dvasinės Komunijos aktą raginama sužadinti kuo dažniau per dieną. Galima ją priimti ir nebūnant pašvenčiamojoje malonėje, nors tai ir neatneš tokių gausių vaisių kaip galėtų – pilnutinio susivienijimo su Viešpačiu.
2. Dvasinės Komunijos priėmimas. Tinkamiausia akimirka priimti – komunikacijos priemonių pagalba dalyvaujant šv. Mišiose, kai pradedama dalinti Komunija. Neturint tokios galimybės, galima ir pačiam asmeniškai padaryti kryžiaus ženklą, gailėtis dėl nuodėmių, sukalbant maldą Prisipažįstu arba Viešpatie, pasigailėk; paskaityti tos dienos Evangelijos ištrauką, pasimelsti Tėve mūsų malda; tada sukalbėti Dievo avinėli… ir Viešpatie, nesu vertas… Tuomet savais žodžiais pakviesti Jėzų į savo širdį. Galimas ir trečias būdas, kai tariame savo sugalvotus ar maldaknygėse parašytus maldos žodžius, trokšdami susivienyti su Jėzumi. Pavyzdžiui: Tikiu, Jėzau, kad esi gyvas Švenčiausiame Sakramente. Myliu Tave! Gailiuosi už nuodėmes, kuriomis Tave įžeidžiau. Ateik į mano širdį, visiškai Tau atsiduodu. Neleisk man niekada nuo Tavęs atitolti. Dėkoju Tau ir garbinu Tave. Svarbiausia, kad viskas vyktų pagarbos, ramybės ir susikaupimo atmosferoje, tai gali palengvinti (jei įmanoma) fizinis atsiklaupimas.
3. Dėkoti ir, jei yra galimybė, tyloje kartu su Jėzumi trumpai pasilikti. Galiausiai galima ištarti šv. Ritos maldos žodžius: „Viešpatie, o kad kiekvienas mano širdies dūžis taptų dvasine Komunija.“
Parengė kun. Valdemar Širvinski
