01
05 /
2018
Be narkotikų, alkoholio, cigarečių, kavos, interneto ir besaikio televizijos žiūrėjimo ar plepėjimo telefonu. Su kasdiene malda, darbu, pokalbiais apie jausmus ir sveiku poilsiu. Tokiomis sąlygomis dvejus metus gyvena žmonės, nuo socialinių negalių besigydantys brolių kapucinų reabilitacijos centruose. Lietuvoje tokių centrų – trys, ir jie atviri visiems, norintiems keistis.
„Kiti reabilitacijos centrai priima tik narkomanus ar tik alkoholikus, o mes priimame visus socialiai pažeidžiamus žmones. Yra vienas žmogus, kuris viską praskolino, buvo apgautas, jis truputį pasiklydęs realybėje. Priimame ir iš namų išvarytas moteris su vaikais.
Mūsų centre gyvena ir senolis, kuris turtą užrašė vaikams, o šie jį išmetė į gatvę. Priimame visus, kuriems reikia pagalbos, visus, kurie neturi namų, nemoka tvarkytis su pinigais, nemoka dirbti ar sudėlioti gyvenimo“, – centrų misiją nupasakojo asociacijos „Petrašiūnų gailestingumo namai“ direktorius brolis Vincentas Tamošauskas.
Brolių kapucinų įkurti reabilitacijos centrai veikia Kaune, Paulių kaime (Jurbarko r.) ir Skirmantiškių kaime (Raseinių r.). Kiekviename jų gyvena po dešimt ar keliolika žmonių.
Nors kituose reabilitacijos centruose užtenka vienų metų, čia tenka išbūti dvejus. „Jei žmogus penkiolika ar dvidešimt metų girtuokliavo, tai metų yra per mažai. Žmonės kunigystei ar profesijai ruošiasi kelis ar keliolika metų, tai čia irgi netrumpas procesas“, – aiškino dvasininkas.
Po dvejų metų reabilitantai gali apsigyventi antro lygio namuose Kaune. Čia jiems randamas darbas, išnuomojamas būstas – duodamas startas naujam gyvenimui. „Kitur po reabilitacijos žmogus išleidžiamas į gyvenimą, jam pačiam tenka kažkaip kapstytis, o mes remiame žmogų iki galo, kol jis įsikabina“, – sakė brolis Vincentas.
Centrų gyventojai ne tik reabilituojasi, bet ir gilina tikėjimą. „Pavyzdžiui, programoje „Posūkio taškas“ kalbame apie pažinimą, pasitikėjimą, emocijas, tarnavimą kitiems. Tai – krikščioniškas brandos kursas, kuris skatina atsiversti“, – pasakojo vienuolis.
Atsistoja ant kojų
Po dvejų metų reabilitacijos centre keičiasi žmogaus veidas, mąstymas, gyvenimo įgūdžiai. „Kai žmogus išsimiega, jaučia saugumą, būna priimtas ir mylimas, meldžiasi, pokyčiai būna akivaizdūs.
Žinoma, ištveria ne visi. Kaip Evangelijoje – tik vienas iš dešimties pagydytų ateina padėkoti Jėzui. Taip ir čia ištveria apie 5–15 procentų centro gyventojų“, – kalbėjo vienuolis.
Triūsą atperka besikeičiantys žmonių gyvenimai. Vienas narkomanas po reabilitacijos dar dvejus metus tarnavo reabilitacijos tame pačiame centre. Vėliau tėvų padedamas nusipirko namą, ruošiasi tapti vairuotoju, tuoktis.
Kitas reabilitantas tarnauja centre, padeda savo šeimai, ši ragina jį dar pasilikti tarnauti, kad neatkristų. „Jie džiaugiasi, kad vyras nevalkatauja, negeria, kad tarnauja, gali aplankyti vaikus, paremti šeimą“, – pasakojo brolis Vincentas.
Dar vienas reabilitacijos centro pagalbininkas – buvęs automobilių vagis. Jis reabilitacijoje buvo dukart, nes buvo atkritęs. Vyras šiuo metu ieškosi darbo ir vėl kurs gyvenimą iš naujo.
Centre gyveno ir dvi moterys, kalėjusios Panevėžio kalėjimepataisos namuose. Jos reabilitavosi, rado darbą ir jau gyvena savarankiškai.
Vienas gyventojas reabilitacijos centre netgi iškėlė vestuves. Jis baigė socialinio padėjėjo mokymus ir įkūrė savo centrą. Pora jau laukiasi mažylio.
„Kažkas pradėjo keistis. Pradėjo erzinti viskasa tai, kas buvo susiję su senuoju mano gyvenimu. Skaitydavau Šventąjį Raštą, melsdavausi, dalyvaudavau šv. Mišiose. Viskas manyje pradėjo keistis – mintys, elgesys, bendravimas.
Atsirado noras padėti kitiems ir tai darydamas jaučiausi labai gerai. Dievas padovanojo man džiaugsmą, ramybę, laisvę. Dar niekada per visą savo gyvenimą nesijaučiau toks laisvas ir laimingas. Širdyje gimė troškimas tarnauti Dievui ir atsilyginti už tai, kad išgelbėjo mane ir mano gyvenimą“, – kapucinų leidinyje „Tėvo Pijaus balsas“ liudijo vienas centro gyventojas.
„Mums svarbiausia, kad galime pasiūlyti konkrečią pagalbą pakeisti gyvenimo kryptį. Sėkmė yra tadaLaimė, kai žmogus nori grįžti į gyvenimą, kai mato, kad yra gėris, kai vieną, du ar tris mėnesius negeria, nerūko, blaiviai mąsto, šypsosi, patarnauja.
To siekti padeda ir tikėjimas. Jis keičia mąstymą, kelia klausimus – kokia gyvenimo prasmė, ką turi daryti, kokia tavo strategija, ko nori iš gyvenimo? Džiaugiuosi, kad galiu matyti, kaip žmonės stojasi ant kojų“, – kalbėjo pagalbininkas.
Dažnai centro tarnautojai ir kiti reabilitantai yra vieninteliai, kurie žmogų palaiko. Ryšiai su šeimomis ir artimaisiais būna nutrūkę. Reabilitantai jaučiasi, o dažnai ir yra niekam nereikalingi ir neįdomūs. Reabilitacijos centruose jie atranda mylinčius ir jais besirūpinančius žmones.
Į pagalbą – dienotvarkė
Centrų gyventojai atsikėlę 7 val. pirmiausia meldžiasi – medituoja, skaito „Magnificat“, klauso „Marijos radijo“ ar švenčia Mišias. Papusryčiavę visi keliauja dirbti. Tai vadinama darbo terapija.
„Kas skaldo malkas, kuria krosnį, kas augina gyvulius, vištas, kas remontuoja stogą, kas dažo rekolekcijų namų kambarius ar koplyčią, kas tarnauja virtuvėje. Kartais urėdas paprašo padėti sodinti medžius ar iškirsti nudžiūvusius. Kaune žmonės patarnauja vargšų valgykloje – gamina maistą ir jį dalija. Reabilitantams svarbu suvokti, kad jie irgi gali tarnauti.
Padirbę pusantros valandos, pusvalandį turi arbatos pertraukėleię. Svarbu nepervargti ir kad atsirastų gyvenimo ritmas“, – aiškino brolis Vincentas.
Papietavę visi ilsisi. Trečią valandą ateina laikas Gailestingumo vainikėliui ir litanijai. Vėliau prasideda mokslai – kas eina „12 žingsnių“ programą, kas klausosi „Posūkio taško“ paskaitų.
Pavakariais dar kiek padirbėjus visi sėda į jausmų ratą ir dalijasi, ką jaučia ir ką galvoja. „Tai laikas kalbėti apie tai, kas nepatinka, sunku, apie problemas, apie bendruomenę. Taip pat žmonės čia dalijasi apie teigiamaisus jausmaius – tikrumuą, pasitenkinimuą, viskuoapie viską, kas jiems rūpi“, – dėstė asociacijos direktorius.
Pasibaigus jausmų ratui ateina laikas vakarieniauti. Vėliau dirbama su savimi – skaitomas Šventasis Raštas ar kitos vertingos knygos ir atsakoma į saviugdos klausimus.
Vakaras – kiek laisvesnis. Žmonės gali eiti pasivaikščioti ar pažiūrėti televizorių. Apie 22 val. centrų gyventojai jau ruošiasi miegui.
Savaitgaliai – lengvesni. Šeštadienį iki pietų tvarkymosi laikas, o tada – laisvalaikis. Sekmadienį privalomos tik Mišios.
Centruose galioja gana griežtos taisyklės. Čia negalima rūkyti, gerti kavos, naudotis internetu ir telefonu. „Kartais girdime siūlymų sušvelninti taisykles, kad ateitų daugiau žmonių. Vienas gyventojas net sakė, kad čia – blogiau negu kalėjime, nes ten galima ir mobilųjį susiorganizuoti, ir narkotikų, ir išgerti. O čia jokių kavų, jokių čefyrų.
Vis dėlto žmogus turi švariai, tvarkingai pradėti gyvenimą, pajusti, kas tai yra gyventi be jokių tonizuojančių dalykų, kad patirtų ramybę. Tada viskas pradeda ryškėti“, – aiškino brolis Vincentas.
Trūksta vyriškų batų ir drabužiųrūbų
Anksčiau Lietuvoje veikė penki kapucinų įsteigti reabilitacijos centrai, šiuo metu likę trys. Labiausiai trūksta tarnaujančių, kurie palaikytų centrų gyvybę.
„Mums labai trūksta psichologų. Dažniausiai specialistai nori gražaus kabineto ir kvepiančių klientų, kurie gerai sumokėtų. O čia tenka dirbti su gyvenimo suldaužytais asmenimis, dažniausiai sumokame tik už kurą.
Labai laukiame tų, kurie norėtų patarnauti, vesti kokius nors mokymus, grupinius užsiėmimus“, – kvietė brolis Vincentas.
Centrai nerašo projektų, negauna lėšų iš fondų, išsilaiko iš aukų ir centro gyventojų gaunamų pašalpų. „Broliai patarnauja parapijose, renka aukas Lenkijoje irbei Vokietijoje. Ką parsivežame, tas ir būna uždarbis.
Gyvenimas ir gydymasis pas mus yra nemokamas. Žmonėms pašalpų neskubame „tvarkyti“. Laukiame, kad jie bent pusę metų pagyventų. Mat būna, kad „sutvarkom“ pašalpas, dokumentus, o jie su pinigais tuojau pabėga iš centro“, – kalbėjo asociacijos direktorius.
Jis kvietė paremti centrų veiklą pervedant auką arba dovanojant drabužių, avalynės ar ilgai negendančių maisto produktų. „Labiausiai mums trūksta vyriškų drabužiųrūbų ir batų“, – prasitarė vienuolis.
Kapucinas juokavo, kad centruose pavyko sukurti katalikišką komunizmą, kur viskas yra duodama, tik norėk keisti gyvenimą.
Sąskaita paramai
Asociacija Petrašiūnų gailestingumo namai
Įmonės kodas 3000721363;
a. s. LT237300010087802587 (Swedbank)
Kontaktinė informacija
R. Kalantos g. 38, LT-52492 Kaunas
tel. 8 (37) 45 30 28, mobil. tel. 8 677 52 634
el. pašto adresas br.vincentas@gmail.com
