Džambatistos Tiepolo paveikslas „Pabėgimas į Egiptą“

„Magnificat“ viršelio paveiksle pasakojama pabėgėlių istorija visais amžiais, taip pat ir mūsų laikais, išlieka aktuali. Galbūt ne visada susimąstome, kokia nelengva turėjo būti ši kelionė Marijai ir Juozapui, kai teko bėgti nuo tikro pavojaus su ką tik gimusiu kūdikiu. Tačiau Biblija apie sunkumus ir pavojus nekalba. Bėgimas į svetimą šalį, kaip ir išminčių apsilankymas bei nekaltųjų kūdikėlių išžudymas, yra Kalėdų įvykio dalis. Tad minėdami Kalėdas negalime neprisiminti ir netrukus po Jėzaus gimimo nutikusių įvykių. Juolab kad krikščioniškoji ikonografija juos plačiai atspindi. Įdomu pastebėti, kad pabėgimas į Egiptą dažnai būdavo vaizduojamas ir kaip kelių įvykių kompozicijos dalis, pvz., sykiu su išminčių apsilankymu, nekaltųjų kūdikėlių žudymu ar Jėzaus paaukojimu šventykloje. Arba kartu kompozicijoje matome Apreiškimą Marijai, Marijos apsilankymą pas Elzbietą ir pabėgimą į Egiptą.

Prisimenant Šventosios Šeimos bėgimą iš Palestinos į Egiptą, Bažnyčioje trečiasis sausio sekmadienis yra Pasaulinė maldos už migrantus ir pabėgėlius diena.

Venecijos tapytojas

Mūsų aptariamo paveikslo dailininkas – Džambatista Tiepolas (Giambattista Tiepolo, 1696 m. Venecija–1770 m. Madridas). Gimęs pasiturinčioje ir kilmingoje Venecijos šeimoje, jis buvo Venecijos meno mokyklos atstovas. Tiepolas laikomas vienu žymiausių XVIII a. freskų tapytojų Europoje. Jo didžiulės, šviečiančios ir poetiškos freskos nutapytos baroko sienų tapybos tradicija, tačiau savo lengvumu ir elegancija yra tipiškos rokoko periodui. Dėl gebėjimo perimti žymaus tėvynainio Paolo Veronezės (1528–1588) kūrybai būdingą spalvingumą Tiepolas kartais pavadinamas naujuoju Veroneze.

Tiepolo freskomis grožimasi ir žavimasi dėl tapybos virtuoziškumo, ypatingos šviesos bei dramatizmo. Žiūrint į dailininko freskas galima įsitikinti tapytojo pasakojimo galia ir vaizduotės turtingumu – senovės istorijos ir mitų, Šventojo Rašto bei šventųjų legendų vaizdai, dievai ir šventieji apsigyvena šviesos pripildytame danguje ir prabyla tarsi teatre. Dažnas meno istorikas teigia, kad XVIII a. freskų tapyba – tarsi fikcija, būdinga teatro scenai, ypač to meto operai, siekianti įtraukti žiūrovą į įsivaizduojamą pasaulį.

Tiepolas buvo paklausus menininkas, gaudavęs nemažai užsakymų iš kilmingų šeimų bei vienuolynų, – jo freskos ir paveikslai puošia įvairių Italijos miestų vilas, rūmus bei bažnyčias. Vieni žymiausių jo darbų užsienyje – freskos Viurcburgo rūmuose Vokietijoje, kurie laikomi vienais gražiausių Europoje, ir Madrido karališkuose rūmuose. Tiepolas buvo ir itin produktyvus menininkas. Jo palikimas – apie 800 tapybos, 2400 braižybos darbų, keli graviūrų rinkiniai ir daugybė freskų.

Dž. Tiepolo paveikslas „Pabėgimas į Egiptą“

Viršelio paveiksle, kurio originalą galima pamatyti Antikos menų muziejuje Lisabonoje, – Šventoji Šeima valtyje kartu su „žemynine transporto priemone“, greičiausiai asiliuku; valtį vairuoja ir plukdo angelas, dar vienas angelas sėdi valties pirmgalyje. Mergelė Marija laiko glėbyje Kūdikėlį Jėzų, už jos sėdi Juozapas, pavaizduotas kaip senyvo amžiaus vyras. Šalia valties vandenyje – dvi baltosios gulbės. Paveiksle ypač į akis krinta žydras dangus ir balti debesys, primenantys apsnigtus kalnus. Toks šviesus, spalvingas dangaus vaizdavimas būdingas Tiepolo kūrybai. Tiesiai už Juozapo stūkso didžiulė pilka uola. Angelai valtimi perkelia Šventąją Šeimą su jų asiliuku ir menka manta per Nilo upę. Kartais pastebima, kad pabėgimą į Egiptą laivu Tiepolas pavaizdavo kaip tikras venecijietis.

Tokį nedažną Jėzaus šeimos bėgimo į Egiptą vaizdavimą verta aptarti detaliau.

Ikonografija bei jos įkvėpimo šaltiniai

Esame labiau įpratę pabėgimą į Egiptą matyti vaizduojant taip: Marija sėdi ant asiliuko su Kūdikėliu Jėzumi glėbyje, o Juozapas eina iš paskos. Kartais Juozapas veda asiliuką. Tiesa, dar pasitaiko ir kitų asmenų, pvz., pribuvėja ir vėliau vaikelio auklė Salomė, Šventosios Šeimos giminaičiai – Juozapo sūnus ar Marijos patėvis (šie asmenys dažniausiai minimi apokrifiniuose tekstuose) ir t. t. Kartais Šventąją Šeimą kelionėje lydi vienas ar keli angelai.

Kadangi kanoninės Evangelijos pateikia labai mažai informacijos apie Jėzaus šeimos kelionę į Egiptą, menininkai žinių ir įkvėpimo dažnai semdavosi iš apokrifinių tekstų – tyrinėdami šios tematikos paveikslus pastebime, kad jie buvo gana plačiai žinomi. Netgi taip dažnai „Pabėgimo į Egiptą“ paveiksluose matomas asiliukas, ant kurio sėdi Marija su Kūdikėliu, yra paimtas iš apokrifinių tekstų – nė viename kanoniniame tekste neminima, kad Marija su Juozapu leidžiasi į kelionę asilu. Nors reikia pripažinti, kad labiausiai paplitusi to meto ir tų vietų transporto priemonė ir buvo asiliukas – nereiklus, mažai priežiūros reikalaujantis gyvūnas.

Retsykiais Jėzų ant pečių ar priglaudęs prie krūtinės neša šventasis Juozapas. Anot koptų tradicijos, kelionėje Jėzus pasiprašė nešamas Juozapo, savo prisiglaudimu trokšdamas palengvinti jo nuovargį. Galbūt dėl to Jėzų prie krūtinės glaudžiantis Juozapas taip dažnai vaizduojamas koptų ikonose. Kai kuriuose paveiksluose matome pavaizduotus stebuklus, kuriuos atliko Kūdikėlis Jėzus. Dažniausiai jie įkvėpti arabų ir armėnų apokrifinių tekstų, taip pat Pseudo Mato evangelijos.

Naujajame Testamente vienintelis šv. Matas keliais sakiniais aprašo mūsų paveiksle vaizduojamą įvykį: „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieško kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą.“ (Mt 2, 13–14)

Dažnai pastebima, kad šios evangelisto Mato eilutės – tai Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Štai pranašas Ozėjas numato pabėgimą iš Betliejaus į Egiptą, kalbėdamas apie Izraelio tautos išėjimą iš Egipto su Moze: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.“ (Oz 11, 1) O Izaijas pranašauja Kūdikėlio Jėzaus poveikį egiptiečiams: „Viešpats, keliaudamas ant greito debesies, ateina į Egiptą. Egipto stabai dreba prieš jį, apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams.“ (Iz 19, 1) Koptų ir kitose Rytų Bažnyčiose šie pranašo Izaijo žodžiai dažnai siejami su apokrifiniuose tekstuose minimu stabų griuvimu ir sudužimu, Šventajai Šeimai įžengus į Egipto miestus, bei egiptiečių įtikėjimu Viešpačiu Dievu per Jėzų Kristų. Šventosios Šeimos atvykimas į Egiptą ir susitikimas su egiptiečiais, pagonių stabų kritimas ir dužimas vaizduojamas ir Vakarų dailėje.[1]

Kadangi evangelistas Matas nieko nepasakoja apie Jėzaus šeimos gyvenimą Egipte, norėdami suprasti, iš kur kyla jo vaizdavimas krikščioniškoje dailėje, pirmiausia mūsų aptariamame paveiksle, galėtume pažvelgti į Koptų Bažnyčios Egipte tradiciją.

Šventosios Šeimos kelionė Egipte

Pagal koptų tradiciją, Šventoji Šeima daugiausia laiko Egipte praleido keliaudama (žr. 1 pav.). Nors Evangelijose nepasakojama apie Šventosios Šeimos lankytas vietas, buvimo laiką, susitikimus ir t. t., jos atvykimas į Egiptą ir kelionė po šalį yra vienas esminių įvykių koptų tikintiesiems. Informacija apie šios kelionės geografiją ir įvykius randama II a. Koptų Bažnyčios vyskupų raštuose, kuriuose Šeimos pabėgimas į Egiptą dažnai laikomas Izaijo ir Ozėjo pranašysčių išsipildymu. Vėliau viduramžių tekstai šias žinias papildė „Teofiliaus vizija“[2] , „Arabiškąja Išganytojo vaikystės Evangelija“ ir kt. Visi jie pagrįsti žodine tradicija, apsireiškimais, stebuklais.

 

 

 

 

 

 

 

Šventosios Šeimos kelionė Egipte pagal koptų tradiciją.[3]

Kaip matome, žemėlapyje atspindėta įspūdingai ilga kelionė, kuri, kaip tiki koptai, truko ilgiau nei trejus metus, įveikiant apie 2000 km (įskaitant ir Šeimos grįžimą į Palestiną beveik tuo pačiu keliu). Nustatytos beveik 25 vietos, kuriose lankėsi Šventoji Šeima ir kurios laikomos šventomis. Daugelį jų žymi bažnyčios ar jų liekanos, vienuolynai, šventi medžiai, po kuriais ilsėjosi Jėzus su Marija ir Juozapu, kai kuriose vietose galima pamatyti stebuklingus Kūdikėlio rankų ar kojų įspaudus akmenyje arba gydančiuosius šaltinius, malšinusius Jėzaus šeimos troškulį. Įdomu, kad Šventosios Šeimos apsilankymo vietos gerbiamos ir musulmonų. Pvz., Mataryia vietovėje netoli Kairo yra šventasis šaltinis bei šventasis medis, žymintis Jėzaus šeimos apsistojimą, čia pastatyta Švč. Marijos katalikų bažnyčia ir Marijos Medžio mečetė. Anot koptų tradicijos, egiptiečiai įtikėjo Jėzų Kristų per Kūdikėlį jau tada, kai jis su šeima rado prieglobstį Egipte.

Turtingas koptų dailės paveldas irgi dažnai susijęs su tikėjimais ir ritualais, siejamais su Šventosios Šeimos buvimu Egipte. Koptų tapybos tradicija gan konservatyvi, kanoniška, tad koptų ikonose ir freskose, vaizduojančiose Šventosios Šeimos kelionę, dažniausiai matome Mariją ant asiliuko, laikančią Kūdikėlį Jėzų, ir pėsčią Juozapą. Tačiau kartais Jėzaus šeimą regime su angelų palyda besikeliančią per Nilą valtyje, kuria plukdomas ir asiliukas. Aukščiau pateiktame žemėlapyje matyti, kad šioje ilgoje kelionėje ne sykį teko keltis per Nilą. Vienoje persikėlimo vietoje dabartiniame Kairo priemiestyje Maadi netgi pastatyta bažnyčia, pavadinta „Al-Adaweya“ – „Mergelės Laivo bažnyčia“.[4] Ir Vakarų dailėje plaukimo Nilu epizodas nėra svetimas. Žinomas ne vienas flamandų, italų dailės kūrinys, vaizduojantis Šeimos persikėlimą per Nilą.

Tiepolo paveiksle prie valties besiglaudžiančios gulbės – ramybės, taikos, ištikimybės, tyrumo simbolis. Šventoji Šeima mums yra ištikimybės pavyzdys, o Kūdikėlis Jėzus atėjo kaip Taikos kunigaikštis. Įdomu pastebėti, kad Šiaurės Amerikos indėnų dakotų tikėjime gulbės yra tikėjimo nešėjų, pasiuntinių simbolis.

Kiek grėsmingai paveiksle virš šv. Juozapo išnyra didžiulė tamsi uola – tarsi šioje kelionėje Šventosios Šeimos laukiantys sunkumai ir grėsmės. Tuo metu buvo žinomi trys oficialūs keliai iš Palestinos per Sinajų į Egiptą, kuriais paprastai keliaudavo organizuotomis grupėmis. Tačiau tikėta, kad Šventoji Šeima, bėgdama nuo Erodo pykčio, vengė oficialių kelių ir keliavo nežinomomis pavojingomis vietomis, lydima Viešpaties ir Jo angelų.

Agnė Rymkevičiūtė

---

[1] Pvz., Bedfordo Meistro rankraščio iliuminacijoje „Pagonių stabų nuvirtimas“ iš Bedfordo „Valandų knygos“ (1423) arba V a. mozaikoje Didžiojoje Marijos bazilikoje Romoje.
[2] Popiežius Teofilius buvo 23-asis Aleksandrijos popiežius (384–412). Manoma, kad jis regėjęs Mergelę Mariją, papasakojusią apie Šventosios Šeimos aplankytas vietas ir prašiusią jo tai surašyti. Tačiau ankstyviausi šios vizijos rankraščiai datuojami X a. Internete: https://holyfamilyegypt.com/archive/coptic-popes-and-the-tradition/
[3] Internete: http://www.thebiblejourney.org/biblejourney1/3-jesuss-childhood-journeys-b/the-holy-family-flee-to-egypt. Detalesnį kelionės žemėlapį galima rasti: http://www.touregypt.net/holyfamily.htm.
[4] Šiuolaikinis priemiesčio pavadinimas „Maadi“ išvertus reiškia „persikėlimo vieta“.

• »